„Poezijos pavasario“ laureatas Alis Balbierius: „Anais laikais negėrė tik „stukačiai“

„Man nepatinka „palaimingai pamiršti“, tačiau tą pirmąjį „Poezijos  pavasarį“, kuriame dalyvavau, iš tiesų primiršau“, – ištarė Alis Balbierius, penktadienį Kaune pagerbtas tradiciniu festivalio ąžuolo vainiku. Jis vainikuotas Kaune įsikūrusiame Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

A.Balbierius. <br>G.Bitvinsko nuotr. 
A.Balbierius. <br>G.Bitvinsko nuotr. 
A.Balbieriaus knyga. 
A.Balbieriaus knyga. 
A.Balbierius. <br>G.Bitvinsko nuotr.
A.Balbierius. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Renginio akimirka. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Renginio akimirka. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Renginio akimirka. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Renginio akimirka. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Renginio akimirka. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Renginio akimirka. <br>G.Bitvinsko nuotr.
G.Bitvinsko nuotr.
G.Bitvinsko nuotr.
Rašytojas ir fotografas Alis Balbierius.<br>V.Balkūno nuotr.
Rašytojas ir fotografas Alis Balbierius.<br>V.Balkūno nuotr.
A.Balbierius.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
A.Balbierius.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Aug 7, 2020, 7:35 PM, atnaujinta Aug 7, 2020, 7:37 PM

„Poezijos pavasario“ laurai 65 metų poetui, publicistui, fotomenininkui, gamtininkui A.Balbieriui skirti už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“ (LRS  leidykla). Laureatas atsakė į Lrytas.lt klausimus.

– Esate užsiminęs, kad jūsų tapimas „Poezijos pavasario“ laureatu – lyg  laimingo loterijos bilieto ištraukimas. Jūsų manymu, ši premija, kaip ir  kiti literatūriniai apdovanojimai, yra labiau loterija?

– Jei neklystu, tai perfrazavau praėjusių metų laureato Mariaus Buroko posakį. Jame yra dalis tiesos, nors man tai panašiau ne į kokį popierinį ar elektroninį bilietą, o į kauliuko metimą. 

Netikėta buvo dėl to, kad aš niekada nesidomiu jokiomis nominacijomis ir apskritai jau keliolika metų esu nutolęs nuo literatūrinio gyvenimo  „centrų“.

Kitas dalykas – pernai buvo išleista daug gerų autorių poezijos knygų, man įspūdį paliko, pavyzdžiui, Ernesto Noreikos „Apollo“, kuri net nebuvo  nominuota.

– Kiek juokaujant galima sakyti, kad jums pasisekė ir todėl, kad tapote išskirtiniu – pirmosios „Poezijos vasaros“ – laureatu. Mat šiemet festivalis dėl koronaviruso korekcijų vyksta vasarą. Ar jūsų gyvenimą ir kūrybą dar kaip nors pakoregavo karantinas?

– Lietuvoje pakoregavo nedaug. Na, gal spėjau per nepilną pusmetį  pasiilgt Vilniaus ir kai kurių draugų, be to, pajūrio ne sezono metu. Šiaip aš gyvenu daugiausia protėvių sodyboj, tad izoliacija savaime tapo  labai natūralia, bet, aišku, šiek tiek veikė. Nepaisant gan gausių mano užsiėmimų ir hobių, nesusijusių su literatūra, kažkaip karantino metu atsirado daugiau laiko skaitymui, maloniam  neskubėjimui, taip pat neišvengiamiems ūkiniams darbams sodyboje.

Lyg ir planavau trečią kelionę į Indiją (nebaigti kai kurie fotografiniai  ir kiti sumanymai), tačiau pasaulyje tebesiaučiant virusui ne tik apie  šią, bet ir apie kitas keliones šiuo metu neverta net galvoti.

Pirmasis „Poezijos vasaros“ festivalis? O, taip... Tik tas procesas šiek  tiek ilgokai užsitęsė – jau pabodo dirbti tuo laureatu, bet niekur  nedingsi. Atsakymai jums – juk irgi darbas.

– Koks jūsų santykis su „Poezijos pavasario“ festivaliu? Papasakokite,  nuo kada ir kaip aktyviai jame dalyvaujate? 

– Neseniai perskaičiau nenaują interviu su puikiu prozininku S.T.Kondrotu. Jis paminėjo vieną tokią savybę, kuri ryškėja mano kartoje – „palaimingai  pamirštu“. 

Ne, man nepatinka „palaimingai pamiršti“, tačiau tą pirmąjį „Poezijos  pavasarį“, kuriame dalyvavau, iš tiesų primiršau. Publikuojuosi ir dalyvauju berods nuo kokių 1982–83 metų, o gal vėliau, bet ar kam tai svarbu. Dalyvaudavau beveik kasmet, man patinka važiuot į tokias Lietuvos vietas, kur esu nebuvęs, nors tokių taškų, susijusių su „Poezijos  pavasariu“, lieka vis mažiau, o naujų ne tiek daug randasi.

Patinka ar nepatinka kam tas festivalis, beje, labai išsiplėtęs ir geografiškai, tačiau tai yra ganėtinai unikali tradicija, kurią  sunaikinti būtų kvaila. Daug kas epochos lūžio metu buvo ir tebėra kvailai naikinama, kaip vienas dailininkas feisbuke rašė: „gerinama gadinant“.

Te keliauja šis festivalis į tolį, kitas dalykas, kokias jis ateityje įgaus formas, ko atsisakys, kaip prisitaikys prie sparčiai besikeičiančio pasaulio kultūrinio ir kitokio klimato – klausimas rimtas.

– Esate sakęs, kad mokydamasis septintoje klasėje rašydavote apsakymus apie indėnus ir fantastikos kūrinėlius. O ar atsimenate savo pirmuosius eilėraščius? Gal kokį vieną pacituotumėte „iš senos nušiurusios užrašų  knygelės su naiviais eilėraščiais“?

– Kadaise mokėjau atmintinai gan daug mėgstamų poetų eilėraščių, tačiau savų nesugebėdavau išmokti. Neturiu po ranka šiuo metu tų pirmųjų  eilėraščių, nesu tikras, ar tie sąsiuviniai, tos užrašų knygelės yra išlikę Vilniuje ar Biržuose, kokiose palėpėse ar dėžėse. Kai kas kadaise nemažai publikuota rajono spaudoje. 

O eilėraščius pradėjau rašyt vėlokai, būdamas 17 metų.

– Jūsų knyga „Ekvilibriumas“, už kurią skirti „Poezijos pavasario“  laurai, prasideda tokia eilute: „Ir tobuliausia tai, ko nesukūrei“. Ji  tarsi liudija savotišką poeto, kūrėjo pralaimėjimą ir net pastangas tapti  „tylos meistru“. Paklausiu aštrokai: kam tada rašyti, kurti?

– To pirmojo eilėraščio mintis gal ne visai apie rašymą. Turiu galvoje, kad aš nesukursiu/neparašysiu žydinčio pavasarį medžio, japoniškai baltai juodo juodojo strazdo su geltonu snapu pirmojo sniego šakose ar to eilėraštyje paminėto lelijos žiedo, kuris „karūnuoja erdvę“. Ir milijardų kitų gamtos kosmoso dalykų, kurie dar yra šiame pasaulyje.

O klausimas – ar verta rašyti, kurti, kai tiek prikurta – amžinas  kiekvienam, kiekvienai kūrybos formai. Bet va, ima jie, tie eilėraščiai ar kiti tekstai ir pasirašo. Ir okupuoja knygelės puslapius.

– Visi kaip susitarę šioje jūsų knygoje įžvelgia ryškų kelio motyvą. Nesigilindamas į poetines kelio reikšmes ir prasmes paklausiu paprastai: ar jums patinka keliauti, koks esate keliautojas, kokias šalis  išskirtumėte kaip padariusias didžiausią įspūdį?

– Kelias nebūtinai į kokias nors šalis – stovėdamas vietoje irgi  keliauji, žinoma, jei esi šioks toks keleivis mintimi, dvasia, turi laiko jausmą ir taip toliau. Eilėraščio užrašymas irgi yra kelias, kelio atkarpa ar bent koks kelio ženklas.

Jei apie šalis – pirmasis užsienis buvo ne kokia socialistinė respublika, o Kalifornija 1990 metais. Tad reikia įsivaizduoti, kad ekonominis ir kultūrinis, net gamtosauginis šokas buvo.

Iš tiesų nesu daug keliavęs ir dėl to gailiuosi. Gailiu kartais savo gyvenimo, kad jaunystėj buvau uždarytas sovietijoj.

Šalys? Paveikė labiausiai Azija, kol kas pirmoj vietoj Indija, kurioj  neieškojau dvasingumų, ašramų ar sveikatos guru, o tiesiog su pusbroliu Giedriumi apsukom per dvi keliones ratu aplink tą šalį, sudarytą iš daugybės šalių ir tautų, tautelių, genčių. Nepakartojami įspūdžiai. Ir studijos daugybės tekstų ir knygų – prieš keliones ir po jų. Tiesiog neaprėpiamybė, kol galų gale „supasuoji“.

Azijos dar norėtųsi pamatyti ir daugiau. Kadaise veikė anų laikų bičiulių, deja, jau išėjusių – Pauliaus Normanto ir Jurgos Ivanauskaitės – keliavimai. Kai jie keliavo, dar buvau namisėda ir nemaniau, kad vėliau kartais minsiu jų takus.

– Knygoje nemažai bohemos – girtuoklio, butelio, taurės, tekilos, vyno  įvaizdžių. Koks nors jūsų nepažįstantis skaitytojas gali susidaryti  įspūdį, kad, kaip mėgdavo sakyti amžiną atilsį Sigitas Geda, geriate kaip  šiaučius. Bet taip juk nėra, ar ne? Kur pastaraisiais metais ieškote gyvenimo svaigulio?

– Dabar svaigulys yra šiek tiek pagoniškai budistinėje ramybės gamtoje zonoje. Gal ne visai kvailai ir netiksliai skamba.

Be abejo, gan ilgai pagyvenus, pabuvus tų laikų Vilniaus boheminėje terpėje, pėdsakas išlieka. Patirtis buvo įvairi. Geroji pusė – pažintys su puikiais ir talentingais kūrėjais. Blogoji – kad nesusiklosčius kai kuriems gyvenimo dalykams buvo periodas, kai iš tiesų gėrėm kaip šiaučiai. Šiaip dar būtų kitas klausimas: o kas tais laikais negėrė? Tik „stukačiai“.

– Man smalsu, kaip poeto mąstymą, kūrybą veikia gyvenamoji vieta? Juk esate gyvenęs keisčiausiose vietose: Ventės rage, Verkių parke, dabar – Biržuose esančioje tėvų troboje.

– Be abejo, veikia tos vietos. Nors kartais galvoju, kad svarbiausi namai yra manyje, kažkur viduje, ir aš it sraigė juos su savimi visur nešuosi. 

Svarbu ir fiziniai namai, kur gali ramiai dirbti ir gyventi, turėti būtinus daiktus ne vienai kūrybos formai. Yra vietų, kur gerai pasijunti atsidūręs trumpam – pavyzdžiui, gerai jaučiausi Delyje ar Katmandu, gal net geriau nei Paryžiuje ar Madride.

– Turbūt natūralu, kad jūsų, kaip gamtininko, kūryboje apstu ir gamtosauginių temų, motyvų, susijusių kad ir su klimato atšilimu. Viename interviu ištarėte: „Nebūkim naivūs – apokaliptinis scenarijus tiksi“. Ką turėjote omenyje? Kad, kaip rašote viename eilėraštyje, tas žydras brizas galų gale atneš palmės sėklą ir į Lietuvą? 

– Stengiuosi kūryboje kiek įmanoma išvengti tų temų, bet natūralu, kad nepavyksta, o visiškai išvengti ir nereikia. Kadaise juk mano gyvenimas turėjo būti, ilgą laiką ir buvo skirtas gamtai, gamtotyrai ir gamtosaugai – dabar net žodis gamtosauga išnaikintas, o „žaliaisiais“ apsišaukia kas netingi, pavyzdžiui, valstiečiai, nes ta politinė niša Lietuvoje iš esmės vis dar tuščia.

Atsimenu tokia baisią mintį, kurios tiksliai nepacituosiu, tik gal esmę. Kultūrologo Almanto Samalavičiaus sudarytoje pokalbių knygoje „Nelaisvės formos“ su įvairaus plauko pasaulio intelektualais vienas jų sako, kad gal nebereikia mokyti vaikų mylėti gamtą, nes gamta, ypač jos gyvųjų  formų įvairovė, išnyks, bus sunaikinta mūsų „humanizmo“, ir jei jie ją mylės, tai jiems dėl to labai skaudės. 

Nelabai ką galima prie šios minties pridurti.

* * *

Alis Balbierius

Snaigė prie rudenio jūros

Ir tobuliausia tai, ko nesukūrei: 

sidabro snaigėm nusagstytas batas,

mėnulio moteris, pro debesį pažvelgus,

lelijų formos, karūnavę erdvę.

 

Ir tobuliausia tai, ko nesugriausi,

ką tik iš tolo siela palytėjo

kitais lytėjimais, o smėliais

gyvybės krabo rašmenys riedėjo.

* * *

Poetas

Greitesnė

greitesnė netgi už šviesą

neužrašyta mintis

Sovietijos vynas

niekas

negalėjo išgert

mano vyno

mano vyno laisvės

iš nelaisvos 

mano taurės

* * *

Tėviškė

prieš daug metų

sugriuvusiose arklidėse

rinkau arklių kaukoles

su kirvio žymėm

 iš dūlančių žandikaulių

laužiau dantų skulptūras

amžinai atminčiai

kurios nėra ir nebuvo

švietė man

arklių kaukolių krūsnyje

ryškiau už vidudienio saulę

žalia samana apėjus

akiduobės lemputė

* * *

Koanas sau pačiam

kada ieškojau kelio – praradau

kai nieko neieškojau – kelias vedė

Iš knygos „Ekvilibriumas“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.