Ramūnas Gerbutavičius. Kas sieja laisvę ir herbicidus?

Anądien žvelgiau į išpuoselėtą veją ir staiga atsiminiau, kad pasaulyje sparčiai mažėja natūralių pievų, tad kai kuriose šalyse galvą ėmė kelti jų augintojai, kurie, be visa kita, dar ir varžosi tarpusavyje. Rugpjūtį suskaičiuojami jų pievose želiantys augalai ir turtingiausios prižiūrėtojas paskelbiamas nugalėtoju.

 Ramūnas Gerbutavičius.<br> Archyvo nuotr.
 Ramūnas Gerbutavičius.<br> Archyvo nuotr.
 Ramūnas Gerbutavičius.<br> Archyvo nuotr.
 Ramūnas Gerbutavičius.<br> Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Aug 25, 2020, 10:38 AM, atnaujinta Sep 1, 2020, 4:33 PM

Natūralios pievos priežiūra nereikalauja tiek darbo kiek vejos. Jos esmė – netrukdyti želti, žydėti, daugintis, margėti. Kitaip tariant, suteikti pievai laisvę.

Jos net pjauti nereikia, galima nebent kokį ožį įleisti parupšnoti. Tuo metu vejos augintojo tikslas kaip A.Lukašenkos ar V.Putino – kad joje želtų tik miglės, svidrės ir eraičinai, o visokios usnys, arkliarūgštės, pienės, rugiagėlės tik išdygusios pavaišinamos banvelu, nufarmu ir kitais atrankinio poveikio herbicidais.

Klausiausi veją rėžiančios vejapjovės ūžesio ir atsiminiau priešpandeminį Paryžių ir jaukią kavinukę Eiffelio bokšto pavėsyje. Prie gretimo stalelio sėdėjo pagyvenusi britų pora. Jie diskutavo, o aš klausiausi įtempęs ausis. Netgi pats stebėjausi, kad jų rami argumentuota diskusija įtraukė labiau nei dažna lietuviškų televizijų laida.

„Laisvė – tarsi moneta. Ji turi aversą ir reversą, tad žmogus gali būti tik arba laisvas, arba nelaisvas“, – ištarė vyriškis. „Man regis, laisvė labiau panaši į pievą, kurioje auga šimtai, tūkstančiai žolių, gėlių, piktžolių ir kitokių augalų. Štai tiek atspalvių ir turi laisvė“, – svarstė greičiausiai jo žmona. „Taip išeitų, kad vergas, jeigu jis nepavergtas, tam tikra prasme irgi laisvas?“ – tęsė greičiausiai jos vyras.

Aš tada atsiminiau snukerį, vieną intelektualiausių sporto šakų. Šiųmetėje pasaulio čempionato transliacijoje po kiekvienos kovos studijoje mažiausiai pusvalandį virdavo tai, kas iš mūsų šalies televizijų išnyko kaip dinozaurai, – aptarimai, diskusijos.

Kartais net atrodo, kad diskusijos menas apskritai traukiasi iš mūsų gyvenimo ir pamažu užleidžia vietą neargumentuotoms nuomonėms, primenančioms vyriškį, kuris tvirtina, jog pasaulio grožio konkurso nugalėtoja yra negraži, nes jam esą labiau patinka rubensiškos formos. Kažin ar jis pakeistų savo nuomonę, jei jam kas nors sumokėtų 42 tūkst. eurų?

Svarsčiau, kokia grožio standartų kaina, ir tuomet atsiminiau patarlę: „Ko negali dideli pinigai, gali labai dideli pinigai.“ Ar tik ne šia patarle vadovaudamasi Lietuvos kultūros taryba skyrė 42 tūkst. eurų kažkokios įmonėlės ir Vilniaus miesto savivaldybės projektui, užsimojusioms vėl užvirti diskusijas apie P.Cvirkos paminklą sostinės centre, nors iečių jau prilaužyta tiek, kad laikas būtų suskaičiuoti argumentus „už“ ir „prieš“ ir nukelti tą paminklą arba palikti jį ramybėje.

Tad kol kas kyla vienintelis klausimas: kuo skiriasi diskusija už 0 eurų, už 5 tūkst. eurų, už 42 tūkst. eurų ir už 100 tūkst. eurų?

Jei minėtai britų porai duotume 42 tūkst. eurų, ar ji sugebėtų P.Cvirkos paminklą išdiskutuoti taip įtaigiai kaip tūkstantį laisvės atspalvių? „P.Cvirka – lyg moneta, jis arba geras, arba blogas.“ „Ne, P.Cvirka – labiau kaip pieva.“ „Susikiškit savo P.Cvirką, mums apie laisvę įdomiau!“

Modeliavau galimą britų poros diskusiją ir staiga atsiminiau vieno ryto kelionę į darbą. Stabtelėjęs prie šviesoforo žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį ir nustebau: jame šoko mergina, sėdinti už manęs prie šviesoforo sustojusiame automobilyje. Lyg diskotekoje grakščiai judančios rankos ir pečiai, iš plačios šypsenos besiveržiantys nebylios dainos žodžiai, viskas lyg liudijo, kad ji šią akimirką yra visiškai laisva. Viena automobilyje tarp namų ir darbo. Ir pagaliau be kaukės.

Svarsčiau apie privalomo kaukės dėvėjimo privalumus ir trūkumus ir staiga atsiminiau pandeminio Vilniaus kavinę. Prie vieno stalelio prisėdo vaikinas. Kai padavėja įspėjo, kad neaptarnaus, kol vaikinas nepasipuoš veido, jis iš subinės išsitraukė kaukę ir užsitempė ant ausų. Sulaukęs kavos nusiplėšė kaukę ir susigrūdo atgal į subinę. Na, gerai, gal tai buvo tik galinė džinsų kišenė, bet, šiaip ar taip, jo kaukė švietė visais laisvės atspalviais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.