Menininkė Vilma Fiokla Kiurė: „Manęs nemokė slėpti pykčio“

Anykščiuose gyvenančios menininkės, žmogaus teisių aktyvistės Vilmos Fioklos Kiurė pasisakymai socialiniuose tinkluose nelieka nepastebėti. Menininkė drąsiai ir tiesiai kalba apie nepatogius dalykus.

Menininkė Vilma Fiokla Kiurė pati išgyveno ir apmąstė daugelį knygos „Pyktis jai tinka“ minčių.
Menininkė Vilma Fiokla Kiurė pati išgyveno ir apmąstė daugelį knygos „Pyktis jai tinka“ minčių.
Daugiau nuotraukų (1)

Laisvė Radzevičienė

Aug 30, 2020, 11:25 AM, atnaujinta Aug 30, 2020, 11:25 AM

Šį kartą pakvietėme ją pakalbėti apie pyktį – visai neseniai leidykla „Alma littera“ išleido kovotojos už moterų teises, rašytojos Soraya Chemaly naują knygą „Pyktis jai tinka“. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Inga Būdvytytė.

Vilma sakė, kad daugelis knygos minčių buvo jos pačios seniai išgyventa ir apmąstyta. 

Vilmą Fioklą Kiurė kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– „Pyktis yra emocija. Ji nėra nei gera, nei bloga“, – savo knygoje teigia S.Chemaly. Vilma, kodėl apie kai kuriuos jausmus mums taip sunku kalbėti? Pyktis – vienas jų. 

– Keisčiausia, kad mūsų visuomenėje, kurioje gėda pasakoti apie nesėkmes, bejėgystę ir skurdą, nepriimtina pasakoti ir apie pyktį, savigarbą, žmogaus teises ir orumą.

Žmogui keliami tokie reikalavimai, kad sunku suprasti, kaip reikia kalbėti apie jausmus ir daugumos pašnekovų nepapiktinti.

Manau, pas mus sunkiausia kalbėti sąžiningai. Net jei kalbėsi apie meilę atvirai ir sąžiningai, neabejotinai atsiras pasipiktinusių tiesakalbyste. Atrodo, žmonės reikalaute reikalauja, kad jiems meluotum, iškreiptum jausmus ir viską pieštum rožinėmis spalvomis. 

– Esame įpratę jausmus skirstyti į vyriškus ir moteriškus – vyrai neverkia, moterys nepyksta.  Ar sunku tokius stereotipus pakeisti? O gal nė nereikia? 

– Teorija apie marsus ir veneras yra nulaižytas melas. Tai supaprastintas ir iškreiptas požiūris į jausmų sferą, tai banaliausių stereotipų rinkinys. 

Prisipažinsiu: kai paauglystėje suvokiau, kokie yra tikrieji tokio stereotipizuoto požiūrio mastai, buvau priblokšta. Ypač stebėdavausi tokiomis akimirkomis, kai vyresni vyrai bjaurėdavosi mano apranga ir primygtinai siūlydavo rengtis moteriškai, sakydami, kad mano grožis priklauso ne man pačiai, bet jiems ir vyrų pasauliui.

Užaugau aplinkoje, kurioje išvis nebuvo skirstoma, kas vyriška ir moteriška. Niekas man nesakė, kad esu graži ir miela, buvo vertinama tik tai, ką aš moku ar nemoku padaryti.

Mama vadovavo baldų gamybos cechui, vairavo ir meistravo namuose. Štai ir dabar, būdama pensijos amžiaus, ji neseniai pati išsivedžiojo elektros instaliaciją sodo namelyje ir savo rankomis takus išsiklojo trinkelėmis.

Teta, mamos sesuo, pati arė ir akėjo pasikinkiusi arklį, o po kaimą važinėjo motociklu, nekreipdama dėmesio į apkalbas.

Kai susidūriau su tuo  venerų stereotipu, net nežinojau, kaip tinkamai reaguoti. Man, moterų amazonių įvaizdis buvo daug priimtinesnis.

O jei apie vyrus, tai mačistai, kurie prieina ir sako: ei gražuole, nusišypsok, man tikrai atrodo kaip marsiečiai. Kai tokius pamatau, norisi paklausti, iš kokių prieštvaninių laikų jie atkeliavo.

Manau, skirstymai ir stereotipai yra pasenę ir ilgainiui išnyks kaip valstietiškos vyžos. 

– Sunku rasti žmogų, kuris nepyksta. Kas geriau – pyktį išgyventi ar paleisti?  

Pyktis pykčiui nelygu. Štai ir knygoje, autorė naudoja daugybę metaforų ir palyginimų tam pykčio spektrui išreikšti. Tiesiog mūsų kalboje vis dar trūksta žodžių emocijoms reikšti ir apibūdinti. 

Piktintis žemintojo, prievartautojo ir niekšo elgesiu būtina. Būtina išsakyti, ką apie juos manai, nes užgniaužtas pyktis, neišsakyti žodžiai mumyse užrūgsta ir sukelia ligas.

Kai manęs klausia, kodėl aš lieju pyktį ant ultrapatriotų ir nuolat įsiveliu į konfliktus su jais, atsakau, kad tai darau dėl savo sveikatos. Net pyktis ant valdžios, darbdavio ar politinio oponento, jei jis neišlietas ir neišsakytas, kenkia žmogaus sveikatai.

Štai kodėl tą baisią savižudybių, depresijų ir vėžinių bei hipertoninių ligų statistiką labiausiai sieju su lietuvišku nuolankumu, kuris atsekė mus iš baudžiavos laikų. Tą sąsają patvirtina ir S.Chemaly, nagrinėdama juodaodžių mergaičių emocinę būklę ir padėtį visuomenėje.

– Viešoje erdvėje pykčio labai daug. Mes kaltiname su pykčiu, kritikuojame su pykčiu, apkalbame su pykčiu. Ar įmanoma su tuo kovoti? 

– Klasta ir neapykanta yra visai kas kita, nei pasipiktinimas neteisybe ir blogiu. Ir tikrai – mumyse per daug neapykantos kalbos (hate speech), kuri kyla dėl to, kad žmonės, tarytum pykčio gniutulai, skendintys saviaapgaulės ir veidmainystės baloje, nemoka argumentuotai kalbėtis ir susitarti.

Nemažai teko būti Norvegijoje, grįžusi nuolat stebėdavausi: su norvegais susikalbu, nepaisant kalbos barjero, o su tautiečiais susišnekėti negaliu, net naudodama mūsų bendrą kalbą.

Daug šnekame apie laisvę ir vertybes, bet mūsų visuomenėje vis dar tvyro baimė. Baimė kalbėti, baimė reikšti emocijas ir mintis.

– Kokios jūsų patirtys pykčio pasaulyje? Kaip pati su juo tvarkotės? 

– Manęs niekas nemokė slėpti pykčio, neformavo kaip tipinės nuolankios mergaitės. Tėvai pasidavė, kai man buvo kokie ketveri ar penkeri. Buvau maištingas, nepaklusnus ir, anot mamos, sunkus vaikas.

Tačiau buvo laikotarpis, kai pati pradėjau sprausti save į vyraujantį stereotipą, nes norėjau būti gera žmona. Tas spraudimasis į rėmus, pastangos tapti paklusnia, pyktį slopinančia partnere baigėsi nerimo sutrikimo sindromu, kuris mane kankino kone dešimtmetį.

Kai supratau, kad šis sutrikimas tiesiogiai susijęs su pastangomis save keisti, grįžau į senas vėžes ir sveikata susitvarkė. 

– S.Chemaly savo knygoje ragina priimti savo pyktį. Dar daugiau, ji teigia, kad pyktį galima panaudoti pokyčiams. Ar tai tik teorija? Ar įmanoma tai įgyvendinti praktiškai?

– S.Chemaly knyga patvirtino mano asmenines teorijas apie pykčio valdymą. Ypač patiko jos mintys apie keiksmažodžius.

Skyriuje „Pikti kūnai“ ji pateikia nemažai informacijos apie keiksmažodžių įtaką moters savijautai. Štai ji cituoja E.Byrne, kuri sako „...lyčių stereotipais nuspalvintas pritarimas ar nepritarimas keiksmams yra pagrįstas nuostatomis apie „vyrų galią ir moterų tyrumą“. Besikeikiančios moterys imamos laikyti nepadoriomis ir iš esmės traktuojamos, kaip nusipelnančios bausmės. 

Žinot, aš keikiuosi kaip jūreivis ir būdavo, kad kritinėmis situacijomis keiksmažodžiai prasprūsdavo į viešąją erdvę, į socialinius tinklus ir žmonės tada man sakydavo, kad aš neverta nei paramos, nei solidarumo, nes keikiuosi.

O štai dvasingi smurtininkai, įvaldę mandagių patyčių leksiką liaudies labai mėgstami, nes jie „šmaikštūs“ vyrai. 

O juk keiksmažodžiai, kaip ir teigia Soraya, veikia terapiškai ir jie būtini siekiant palaikyti sveiką emocinį ryšį su aplinkiniais. 

Apskritai S.Chemaly knyga „Pyktis jai tinka“ yra labai psichoanalitiška. JAV intelektualai ištobulino froidistines teorijas ir taip toli pažengė nagrinėdami žmogaus jausmų prigimtį, kad negaliu nesižavėti tokiomis knygomis kaip „Pyktis jai tinka“.

Kaskart skaitydamas panašias knygas matau, kaip šypsosi Anna Freud (jaunesnioji Sigmundo Freudo dukra). Juk ji į JAV atvežė psichoanalizę ir išpopuliarino taip, kad ši ėmė keisti visuomenės požiūrį į jausmus ir vaikystės traumas. 

O dėl pykčio įdarbinimo, tai visos revoliucijos kilo dėl to, kad žmonės įpyko ir nebenorėjo taikstytis su skriaudėjais ir išnaudotojais.

Apie pykčio slopinimą daugiausia kalba tie, kas siekia tas minias valdyti ir išnaudoti, nes įsiutusi, pikta minia yra net galingiausio valdovo siaubas. 

– Įdomu, ar įmanoma išmokti, kaip kalbėti drąsiai, atvirai, kaip išsakyti savo kritinę nuomonę? 

– Jei kalbėsite kritiškai ir argumentuotai, tai net tada, kai tai išsakysite ramiu Budos balsu, jums vis vien priekaištaus, kad esate pikta/as. Bent jau Lietuvoje.

Nemačiau ir nepažįstu nė vienos neadekvačiai agresyvios aktyvistės, bet kai prabylama apie moterų teises, smurtą artimoje aplinkoje, kažkodėl feministėms klijuojama „piktų moterų“ etiketė.

Apie šią problemą kalba ir S.Chemaly, ji sako: „... mums leidžiama pykti, bet jokiu būdu ne kovojant už save“. Taigi, jei pasisakote už moterų teises, neabejotinai būsite išvadinta „pikta kale“.

Knygoje autorė mini rašytojos Andrea Grimes išgyventas situacijas, su kokiomis susiduriu ir aš. Tai situacijos, kai žinai, kad už kiekvieną žodį teks sumokėti didelę kainą, kad tave vadins pikta ir net beprote, ignoruos ir tau kenks vien dėl to, kad drįsai supykti ir kritikuoti mizoginišką kvailį, kuris turi galią įdaryti įtaką tavo gyvenimui. 

– Biblijoje sakoma: kas lėtas pyktis yra išmintingas, o nesivaldantis parodo kvailumą. Taip išeina, kad rašytoja S.Chemaly prieštarauja tokiai nuomonei, kviesdama pykti? O gal atvirkščiai – ji kaip tik kalba apie tą patį: pyktį suvaldyti ir padaryti jį naudingą? 

– Soraya kalba apie moterų ir mergaičių pyktį ir kvestionuoja vyrų pirmenybę ir privilegiją šiam jausmui išreikšti. Jei jau vadovautis Biblija, tai nepykti turėtumėme visi. Turėtų nebūti prievartos, smurto ir buitinių konfliktų.

O žvelgiant iš kitos pusės, tai Biblijos tekstų aiškinimas yra sudėtingas dalykas. Pradedant jos vertimų tikslumu, baigiant šiuolaikine tekstų interpretacija.

Aš pati Bibliją skaičiau daugybę kartų ir ypač mėgstu Patarlių knygą, bet sykiu suprantu, kad tai – tik abstrakčios gairės mūsų gyvenimams.

Apie pyktį Biblijoje daug prirašyta, ypač Senajame Testamente ir ten dažniausiai ant žmonių pyksta Dievas. (Ps 7,11 Dievas – teisingas teisėjas, Dievas kasdien rūstinasi ant nedorėlių).

Man artimesnė mintis, kad žmogaus gyvenime svarbiausias gailestingumas ir tiesa. Kaip sakoma, civilizacijos išnyks, bet tiesa pasiliks per amžius. Visuomet renkuosi silpnesniųjų pusę, skriaudžiamųjų ir negaliu pakęsti neteisybės.

Ištrauka iš S.Chemaly knygos „Pyktis jai tinka“. Iš anglų kalbos vertė Inga Būdvytytė

Įžanga

Malonu susipažinti, pykti

1965-aisiais vykusios mano tėvų vestuvės buvo daugiau nei dvidešimt valandų trukęs prašmatnus pobūvis, kuriame dalyvavo per penkis šimtus svečių. Nuotraukose matyti grupelės spinduliuojančių žmonių – moterų ilgomis vakarinėmis suknelėmis ir vyrų dailiai pasiūtais smokingais, – stovinčios prie vestuvinio torto, užėmusio visą pusantro metro skersmens stalelį.

Tarp vertingiausių tądien tėvų gautų dovanų buvo porceliano rinkinys. Auksuotos balto porceliano lėkštės – ne tik brangus gestas, bet ir svarbus žengimo į suaugusiųjų pasaulį simbolis, rodantis bendruomenės ir šeimos pritarimą santuokai apskritai ir būtent šiai santuokai.

Mano mamai šios lėkštės buvo esminis jos tapatybės – moters, netrukus tapsiančios motina ir šeimos židinio puoselėtoja, – aspektas. Man augant, šie „gali žiūrėti, bet liesti nevalia“ indai užėmė aukščiausią mano mamos įtvirtintos indų hierarchijos vietą. Kai buvau maža, šias lėkštes naudodavome tik itin retomis ir labai ypatingomis progomis, visuomet labai atsargiai.

Štai kodėl vieną gražią dieną, kai man buvo penkiolika, apstulbau išvydusi, kaip mama, stovėdama ilgoje verandoje už virtuvės, plačiai užsimodama svaidė šias lėkštes vieną po kitos, skraidindama jas karštu, drėgnu oru.

Mūsų virtuvė buvo antrame namo, pastatyto ant aukštos, stačios kalvos, aukšte. Stebėjau, kaip kiekviena lėkštė skrodžia orą, lėkdama tiesia trajektorija tol, kol subyrėdavo į šipulius žemiau esančioje terasoje.

Nors šis vaizdas vis dar gyvas mano prisiminimuose, nepamenu jokio garso. Labiausiai atmintin įstrigo tai, kad nebuvo girdėti jokio triukšmo mamai metodiškai sviedžiant vieną, antrą, trečią lėkštę tol, kol galiausiai liko tuščiomis rankomis. Visą tą laiką ji neišleido nė garselio. Nė nežinau, ar ji pastebėjo, kad kažkas ją stebi.

Baigusi ji nužingsniavo į virtuvę ir lyg niekur nieko pasiteiravo, kaip man sekėsi mokykloje, tarsi nebūtų nutikę nieko neįprasto. Neapsakomai norėjau sužinoti, kas čia ką tik įvyko, bet neatrodė, kad dabar tinkamas metas apie tai klausinėti, tad sėdau prie namų darbų, kol mama ruošė vakarienę, o dieną pakeitė vakaras. Mudvi niekada nekalbėjome apie pyktį.

Kodėl taip retai išmokstame, kaip reikia pykti?

Kaip dauguma mūsų, pykti mokiausi informacijos vakuume, stebėdama mane supančius žmones: ką jie darė su savo pykčiu, kaip reaguodavo į kitus pykstančius. Nepamenu, kad mano tėvai ar kiti suaugusieji būtų tiesiogiai su manimi kalbėję apie pyktį. Kalbėjo apie liūdesį. Pavydą, nerimą, kaltę – taip, taip, taip. Bet apie pyktį – ne.

Pasirodo, mergaičių atveju tai normalu. Nors tėvai su mergaitėmis apie jausmus kalba dažniau nei su berniukais, pykčio tema retai paliečiama.

Minutėlę pabandykite prisiminti – kada išmokote galvoti apie jausmus, o ypač apie pyktį? Ar pamenate pokalbius apie tai, ką galvoti apie pyktį ar kaip su juo tvarkytis, su jums svarbiais žmonėmis, kurių pavyzdžiu vadovavotės? Jei esate moteris, tikėtina, kad jūsų atsakymas bus neigiamas.

Kalbant apie mano asmeninį ankstyvą pykčio supratimą, lėkščių mėtymo incidentas buvo gana iškalbingas. Mano motina gal ir buvo įniršusi, bet išoriškai atrodė linksma ir laiminga. Pasirinkusi nekalbėti apie pyktį ir jį išreikšti tokiu būdu, ji perdavė slaptą žinią – pyktį reikia išgyventi vienumoje ir neverta apie tai kalbėtis su kitais. Įniršį geriausia pasilaikyti sau. O jei šie jausmai neišvengiamai prasiveržia, to pasekmės būna bauginančios, sukrečiančios ir pragaištingos.

Daugumai moterų būdingas toks elgesys kaip mano motinos – ji išleido pyktį lauk, tačiau tokiu būdu, kuris akivaizdžiai atsiejo pyktį nuo jos santykių. Dauguma moterų teigia labiausiai pykstančios būtent tarpasmeninių santykių srityje. Jos taip pat pagal svarbą išdėsto savo santykius – namie, darbe ar net politiniame kontekste – sąmoningai arba negalvodamos, kaip išreikšti neigiamus jausmus.

Lėkščių svaidymas yra įveikos mechanizmo pavyzdys, tačiau tai toli gražu nėra nei veiksmingas, nei sveikas būdas reikšti pyktį. Tokie būdai dažnai susiję su savęs slopinimu ir bejėgiškumo jausmu. Tokia pykčio išraiška toli gražu neprilygsta tam pykčiui, kuris skatina jus siekti pokyčių jus supančiame pasaulyje.

Vis dėlto lėkščių svaidymas suteikė mano motinai galimybę būti piktai neatrodant tokiai. Taip ji galėjo likti „gera“ moterimi, o tai akivaizdžiai reiškė nereiklumą, romumą ir savo poreikių nereiškimą.

Nors šis epizodas įvyko seniau nei prieš trisdešimt penkerius metus, socialinės normos vis dar tebediktuoja, ką galvojame ir kaip jaučiamės dėl tam tikrų jausmų, ypač kai kalba pasisuka apie moteris ir pyktį.

Tačiau vertėtų pradėti nuo to, kas nutinka, kai pykstame? Pykčio jausmas neatsiejamas nuo įvairių veiksnių, kaip antai fiziologijos, genetikos ir kognityvinio apdorojimo, samplaikos. Visi jie formuoja pykčio pobūdį. Pavyzdžiui, galite būti iš tų, kurie greitai supyksta, dar vadinamų ūmaus būdo žmonėmis; arba ganėtinai ramūs, pykstantys tik tuomet, kai šį jausmą kas nors išprovokuoja.

Tai vadinama situaciniu pykčiu. Šiuo atveju itin svarbus ir kontekstas. Mūsų reakcijos į provokacijas, vertinimas ir sprendimai visuomet susiję su būdo bruožų ir konteksto sąveika. Svarbu tai, kur esate, ant ko pykstate, ir platesnis socialinis pykčio konstruktas (dalis to, ką vadiname emocine kultūra).

Nors pyktį išgyvename viduje, jį kultūriškai ir išoriškai formuoja kitų žmonių lūkesčiai ir socialiniai draudimai. Vaidmenys ir pareigos, valdžia ir privilegijos tampa mūsų pykčio rėmais. Santykiai, kultūra, socialinė padėtis, rizika patirti diskriminaciją, skurdą ir galios poziciją prisideda prie to, ką galvojame apie pyktį, kaip jį patiriame ir išveikiame.

Skirtingos šalys, regionai ar net tos pačios valstijos kaimyninės bendruomenės turi tam tikras pykčio tendencijas, pasižyminčias tam tikru elgesiu ir socialine dinamika. Pavyzdžiui, vienose šalyse pyktis – tai būdas išlieti susierzinimą, o kitose jis leidžia pademonstruoti valdžią.

Jungtinėse Valstijose baltaodžių vyrų pyktis laikomas pagrįstu ir patriotišku, bet jei pyktį reiškia juodaodžiai – tai traktuojama kaip nusikalstama veika, jei juodaodės – grėsmė. Vakarų pasaulyje, į kurį orientuota ši knyga, moterų pyktis dažnai lyginamas su beprotybe.

Pyktis nėra vienakryptis procesas, veikiau tai begalinio psichinių, fizinių ir protinių atsakomųjų reakcijų ciklas, veikiantis už mūsų sąmoningo suvokimo ribų. Kartais pyktis vadinamas antriniu jausmu, kylančiu iš kitų, dažnai paslėptų gėdos ar baimės. Galbūt ne visuomet pyktį įvardysite kaip pagrindinę jūsų patiriamo diskomforto, skausmo ar kančių priežastį, tačiau labai tikėtina, kad atidžiau patyrinėjus paaiškės, jog neišreikštas arba netinkamai išreikštas pyktis nemenkai prisideda prie to, kaip jaučiatės.

Kai kurie mūsų supykę imame jausti nerimą, kuris mus tik dar labiau pykdo. Kitų pyktis pasireiškia kūne, sukeldamas fizinį diskomfortą, o šis padaro mus ūmius, nelaimingus ir kenkia sveikatai. Tokie atsakomųjų pykčio reakcijų ciklai dažnai yra tiesiogiai susiję su nepripažinta socialine neteisybe.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių atsakomųjų pykčio reakcijų, su kuriomis tenka gyventi moterims, kyla dėl patiriamos diskriminacijos ir, jei moteris neigia pyktį, šis tik stiprėja, skatindamas stresą ir jo padarinius.

Savaime suprantama, visi jaučia pyktį. Tyrimai rodo, kad beveik nėra skirtumų tarp to, kaip pyktį išgyvena vyrai ir kaip moterys. O bet kokie išryškėję skirtumai tik paneigia stereotipines nuostatas, kad vyrai – piktoji lytis.

Dėl įvairiausių priežasčių, kurias dar patyrinėsime, moterys teigia kur kas dažniau, stipriau ir ilgiau pykstančios nei vyrai. Daugiausia pyktis reiškiamas ne fiziniais veiksmais, o žodžiais, ir tiesa ta, kad moterys labiau nei vyrai linkusios rinktis piktą ir net agresyvią leksiką. Paaiškėjo ir tai, kad vyrai neretai pyktį sieja su galios jausmu, o moterys, priešingai – pykdamos jaučiasi bejėgiškai.

Jei visi pykstame, kodėl turėtume susitelkti į moteris? Kodėl lytis svarbi?

Nors moterys ir vyrai panašiai išgyvena pyktį, egzistuoja ryškūs skirtumai tarp to, kaip mes reaguojame į šiuos jausmus ir kaip juos priima aplinkiniai. Be to, moterys ir vyrai skirtingai fiziologiškai reaguoja į pykdančias provokacijas.

Su lytimi susiję lūkesčiai, dažnai persidengiantys su lūkesčiais skirtingoms rasėms, lemia, kiek veiksmingai išnaudojame pyktį asmeniniuose santykiuose ir dalyvaudami pilietiniame ar politiniame gyvenime. Nepaisant skirtumų, aptarimuose ar pykčio dinamikos tyrimuose ir daugumoje siūlomų pykčio valdymo metodų moterų reakcijos yra ignoruojamos.

Dviejų lyčių schemos kasdien kelia vis daugiau abejonių ir yra paneigiamos, bet vis dar reikšmingai veikia mūsų gyvenimus. Lyčių schemos – apibendrinimai, kurių mokomės nuo pat mažų dienų, – supaprastina mus supantį pasaulį, tačiau tuo pat metu skatina problemas keliančią diskriminaciją.

Vyrų ir moterų kategorijos, priskiriamos vos gimus, bemat tampa pagrindu, kuriuo remiantis šeimoje paskirstomi vaidmenys, savybės, pareigos ir padėtis. Šios kategorijos apibrėžia, kaip išgyvename savo jausmus ir kaip juos suvokia bei į juos reaguoja aplinkiniai.

Savo šeimose vaikams vis dar kalame į galvas, kad berniukų ir vyrų pyktis atitinka šiai lyčiai keliamus įprastinius lūkesčius, o mergaičių ir moterų pyktis nedera su numatytais lyčių vaidmenimis. Juk dar vaikystėje dauguma išmokstame laikyti pyktį nemoterišku, nepatraukliu ir egoistišku.

Daugybei mūsų kalama į galvas, kad mūsų pyktis vargina kitus, o mus verčia įkyriomis ir nepatraukliomis. Kad pyktis atstums mylimus žmones ir atbaidys tuos, kuriems norime patikti. Jis iškreipia mūsų veidus ir verčia bjauriomis. Tai galioja net ir toms, kurioms būtina pasitelkti šį jausmą norint apsiginti įtemptose ir pavojingose situacijose.

Mūsų, mergaičių, niekas nemoko pripažinti savo pykčio ar su juo tvarkytis, priešingai – skatina bijoti šio jausmo, nepaisyti, slėpti ar transformuoti.


Kita vertus, pyktis ir vyriškumas laikomi neatsiejamais ir vienas kitą pastiprinančiais. Berniukai ir vyrai turėtų suvaldyti savo pyktį, tačiau jis dažnai laikomas kone dorybe, ypač jei pasitelkiamas siekiant apsaugoti, apginti ar vadovauti. Pyktis siejamas su griovimu, triukšmu, galia, vulgarumu, fizine agresija ir dominavimu bei stereotipine vyriškumo samprata.

Berniukai anksti įvairiais būdais susipažįsta su pykčiu, tačiau nedaug težino apie kitus juos ir visuomenę luošinančius jausmus. Patirdami visuomenės spaudimą, ginkdie nepasirodyti moteriškiems (kitaip tariant, nebūti empatiškiems, pažeidžiamiems ar atjaučiantiems), jie tegali rinktis tokias alternatyvas kaip atsiribojimas arba agresyvios pykčio išraiškos.

Kai paliekame gimtuosius namus ir bandome įsilieti į visuomenę, susiduriame su sistemomis, kurios suteikia ne tik išteklių bei kultūrinį kapitalą, bet ir formuoja mūsų emocinę saviraišką. Lyties veiksnys kartu su rase, klase, amžiumi ir kitais mūsų tapatybės aspektais bei socialine padėtimi nulemia mūsų pačių elgesį ir kaip elgiamasi su mumis.

***

Pasaulyje nerasite nė vienos moters, kuri nesuprastų, kad moterų pyktis viešai keiksnojamas. Mums nereikia knygų, tyrimų, teorijų ar įvairių sričių žinovų, kurie tai patvirtintų.

Per pastaruosius keletą metų kalbėjausi su tūkstančiais mergaičių ir moterų mokyklose, konferencijose ar organizacijose. Po kiekvieno susitikimo jos prieina prie manęs ir kartoja tuos pačius dalykus: pirma, jos nori sužinoti, kaip kovoti už save, neatrodydamos piktos ar pagiežingos, ir antra, dalijasi pasakojimais apie tai, kad pabandžiusios išreikšti pyktį dėl joms, kaip moterims, svarbių problemų, dažnai susiduria su aplinkinių abejonėmis ir agresija.

Moterys patiria įvairių diskriminacijos formų, bet mums visoms bendra viena – kai pykstame ar bent ryžtingiau kalbame, mums sako, kad esame beprotės, neracionalios ar net apsėstos velnio. Jei tai mums kelia susirūpinimą arba, kaip rodo tyrimai, jaučiamės priverstos užgniaužti, nepaisyti, nukreipti kitur ar sumenkinti savo įtūžį, taip nutinka tik dėl to, kad puikiai suprantame, jog parodyti pyktį kainuoja.

Mūsų visuomenė be galo kūrybinga, kai reikia rasti būdų sumenkinti arba patologizuoti moterų pyktį. Aš visuomet maniau, kad jei mane palaikys pikta moterimi, kartais vien dėl to, jog leidau sau išsakyti savo mintis balsu, aplinkiniai mane nurašys kaip perdėm jautrią, neracionalią, ūmią, o gal net isterikę, ir tikrai laikys neobjektyvia ir padrikai mąstančia.

Kai moteris išreiškia savo pyktį institucijose, politinėje ar profesinėje aplinkoje, ji iškart pažeidžia lyčių normas. Ji kelia pasibjaurėjimą, yra laikoma priešiška, dirglia, nekompetentinga ir nemalonia asmenybe, o tai tolygu mirties bučiniui žmogui, su kuriuo tikimasi palaikyti socialinius santykius. Tie patys žmonės, kurie bus linkę dirbti piktai kalbančiam, agresyviam vadovui vyrui, nebus tokie tolerantiški tokiam pačiam elgesiui, jei viršininkė bus moteris.

Kai ginčo ar nesutarimų metu vyras supyksta, žmonės labiau linkę atsisakyti savo pozicijos ir sutikti su jo nuomone. O kai lygiai taip pat elgiasi moteris, ji sulaukia priešiškos reakcijos. Kai kurioms iš mūsų, laikomoms piktomis iš prigimties, gali būti išties rizikinga ryžtingiau už save pakovoti, apsiginti ar išsakyti savo nuomonę mums svarbiais klausimais.

Pavyzdžiui, juodaodėms merginoms ar moterims, nuolat tildomoms „piktos juodaodės moters“ stereotipais, tenka taikstytis su paplitusiu smurtu, kurio jos gali sulaukti pagrįstai išreiškusios pyktį. Tyrimų metu išryškėjęs faktas, kad vyrai pyktį traktuoja kaip suteikiantį tam tikros galios, su kuo moterys nesusiduria, skamba visai logiškai, nes labai tikėtina, kad vyrų pyktis išties suteikia galios.

Tokios gyvenimo pamokos subtilios ir nuolatinės. Iš „mielų princesių“ tampame „dramos karalienėmis“, o vėliau – ir „įnoringomis kalėmis“. Mergaitės, kurios priešinasi tokiai neteisybei, dažnai erzinamos ir išjuokiamos. Suaugusios moterys apibūdinamos kaip perdėm jautrios ir linkusios perdėti. 

Tokie apibūdinimai ir reakcijos, nesvarbu, ar su jais susiduriama šeimoje, ar kultūroje, mus moko, kad į savo pyktį nei mes pačios, nei aplinkiniai neturėtų žiūrėti rimtai. Moterys ilgainiui ima tikėtis ir baimintis pajuokos bei pašaipų, kuriomis pasitinkamas jų pyktis. Toks atkaklus subjektyvumo, žinių ir pagrįsto susirūpinimo neigimas, dar žinomas kaip miglos pūtimas (angl. gaslighting), yra nepaprastai žalingas ir užgaulus.

Moterys tikisi neigiamų reakcijų, dėl to dauguma jų taip ir nepasako, ko joms reikia, ko nori, ką jaučia, ir kaip tik dėl to dauguma vyrų lengva ranka artimą ryšį iškeičia į nepaisymą ir dominavimą.

Moterų pyktis paprastai sumenkinamas kone visose srityse, išskyrus tas, kur pyktis sutampa su lyčių stereotipais, neva moterys – tai namų židinio kurstytojos ir reprodukcinę funkciją atliekančios būtybės. Kitaip tariant, mums leidžiama pykti, bet jokiu būdu ne kovojant už save.

Jei moteris žino „savo vietą“, pavyzdžiui, kaip motina ar mokytoja, ir yra pikta, ji nepraranda aplinkinių pagarbos, o jos pyktis iš esmės suprantamas ir priimamas. O jei ji nusižengia ir pyksta vyrams priskiriamose srityse, kaip antai politika ar darbovietė, ji beveik visuomet sulaukia bausmės.

Moterys nėra kaip nors stebuklingai apsaugotos nuo tokių idėjų ir socialinių normų. Mes dažnai tai priimame kaip neginčijamą tiesą ir manome, kad pyktis nedera su mums iš anksto primestu namų židinio kurstytojos vaidmeniu.

Net menkos pykčio užuomazgos, pastebimos tiek savyje, tiek kituose, daugumą moterų verčia jaustis labai nejaukiai. Stengdamosi neatrodyti piktos, mes viską įkyriai permąstome. Atsisakome savo nuomonės, kad atrodytume racionalios ir ramios. Sumenkiname savo pyktį vadindamos jį susierzinimu, nekantrumu, irzlumu ar dirglumu – žodžiais, neperteikiančiais esminio socialinio ir viešo reikalavimo, būdingo pykčiui.

Mes išmokstame susivaldyti – suvaldyti savo balsą, plaukus, drabužius ir, svarbiausia, žodžius. Pyktis paprastai sietinas su žodžio „ne“ sakymu pasaulyje, kur iš moterų tikimasi kone bet ko, išskyrus tą žodelį „ne“. Net technologijos atspindi tokias nuostatas, mat kuriamos pagarbios moters balsu kalbančios virtualios asistentės (kaip antai Siri, Alexa ir Cortana), užprogramuotos sakyti „taip“ ir „kuo galėčiau padėti?“

Nuo mažų dienų puoselėjamas moteriškas įprotis pirmenybę teikti kitų poreikiams ir palengvinti jų naštą dažnai kenkia mums pačioms. Kitaip tariant, mergaitės ir moterys išmoksta nustumti į šalį savo pyktį tam, kad sušvelnintų įtampą ar išvengtų konflikto, sumažindamos mums ar kitiems pavojingų situacijų įkarštį.

Suprantame, kad atsisakyti šio jausmo būtina dėl vyraujančių galimo smurto iš vyrų pusės tendencijų. Visuomenėje, kur vyrų smurtas moterų atžvilgiu yra daugelio mūsų kasdienybė, mes negalime numatyti, kaip vyras – pažįstamas ar ne – reaguos ir ar griebsis smurto. Mes tik galime pasitikėti, viltis ir sumažinti galimą riziką.

Tokius įpročius vainikuoja stingdanti tyla, gaubianti faktą, kad esame nuolat priverstos viską kruopščiai įvertinti. Kaip pamatysime, mus supantys vyrai namie, mokslo įstaigose ar darbe dažnai aktyviai neigia mūsų išgyvenimus arba nė nenutuokia apie nuolatines mūsų pastangas viską pasverti ir apskaičiuoti prieš nusprendžiant, verta išreikšti savo jausmus ar ne.

Jei vyrai žinotų, kaip iš tiesų pyksta šalia jų esančios moterys, ir suprastų, kas skatina jas nutylėti savo išgyvenimus, būtų priblokšti.

Labai svarbu drąsiai ir atvirai pabrėžti, kad toks elgesys yra išmoktas ir neatsiejamas nuo lyties. Yra galybė vyrų, kuriems būdingas stereotipinis „moteriškas“ pyktis, yra ir nemažai moterų, kurios pyksta „vyriškai“.

Žmonės, kuriems būdingi vyriški bruožai, labiau linkę atvirai išreikšti savo pyktį, ir jų tai visiškai netrikdo, o kiek moteriškesni individai labiau jį kontroliuoja ir dažnai slepia.

Dvilyčiai, savęs nepriskiriantys dvinarei lyčių sistemai, ar neapsisprendžiantys, kuriai lyčiai galėtų save priskirti, asmenys, nevaržomi tam tikrai lyčiai primetamų vaidmenų ir savybių, yra linkę veiksmingiau reikšti pyktį ir apskritai turi gebėjimą veiksmingiau suvaldyti ir pasitelkti savo jausmus.

Pyktis tarsi vanduo. Nesvarbu, kaip stipriai žmogus bando jį užtvenkti, nukreipti ar paneigti, jis randa būdų prasiveržti ir ten, kur susiduria su mažiausiu pasipriešinimu.

Knygoje kalbėsiu apie tai, kad moterys dažnai jaučia pyktį savo kūne. Neperdirbtas jis prasiskverbia į mūsų išorę, kūną, mitybos įpročius, santykius, skatindamas menką savivertę, nerimą, depresiją, savęs žalojimą ir tikras fizines ligas. Vis dėlto ši žala nėra vien fizinė.

Pykčio vertinimas vadovaujantis stereotipinėmis nuostatomis skirstyti pagal lytį skatina mus abejoti savimi, savo jausmais, poreikiais ir išsižadėti gebėjimo formuoti asmeninius moralinius įsitikinimus. Ignoruodamos pyktį nepaisome savęs ir leidžiame visuomenei nepaisyti mūsų. Svarbu pabrėžti ir tai, kad, vertinant moterų pyktį ir skausmą pro šią prizmę, mumis kur kas lengviau manipuliuoti ir išnaudoti reprodukcijai, darbui, seksui ir ideologiškai.

***
Paklauskite savęs, kodėl visuomenė yra linkusi paneigti mergaičių ir moterų – nuo lopšio iki kapo – teisę jausti, išreikšti, išnaudoti savo pyktį ir būti už tai gerbiamoms?

Pyktis dažnai smerkiamas, tačiau iš tiesų tai vienas daugiau vilties teikiančių ir pažangą skatinančių mūsų jausmų. Pyktis skatina transformaciją, perteikia mūsų aistrą ir neleidžia atitrūkti nuo šio pasaulio. Tai racionali ir emocinė reakcija į piktnaudžiavimą, pažeidimus ir nusižengimus moralei. Pyktis – tai tiltas per prarają, skiriančią tai, kas yra, nuo to, kas turėtų būti, jungtis tarp sudėtingos praeities ir geresnių galimybių. Pyktis – vidinis įspėjimas apie pažeidimus, grėsmę ar įžeidimą.

Kaip ir daugumai moterų, man nuolat primenama, kad kur kas geriau, jei moteris neatrodo tokia pikta. Tačiau ką iš tiesų reiškia „geriau“? Kodėl moterims užkraunama tokia neproporcingai didelė našta būti „geresnėms“ nustumiant pyktį į šalį, kad suprastų, atleistų ir pamirštų? Ar dėl to tampame „gerais“ žmonėmis? Ar tai sveika? Ar tai skatina mus ginti savo interesus, siekti pokyčių bendruomenėse, kurioms reikia pagalbos, ar įveikti sistemos spragas?

Kategoriškai nesutinku.

Iš esmės tai tik skatina visiškai supuvusį status quo.

Kai pykstame ir tikimės išmintingos reakcijos, esame vaikštančios ir kalbančios šio status quo priešingybės. Išreikšdamos pyktį ir reikalaudamos, kad mus išgirstų, mes atskleidžiame gilesnį įsitikinimą – kad galime paveikti ir formuoti mus supantį pasaulį, kad turime tokią teisę, kuri iki šiol beveik visuomet išskirtinai priklausė vyrams.

Ištarti: „Aš pykstu“ – būtinas pirmas žingsnis „klausyk“ link. „Tikėk manimi.“ – „Pasitikėk manimi.“ – „Aš žinau.“ – „Metas ko nors imtis.“ Kai mergaitė ar moteris pyksta, ji sako: „Tai, ką jaučiu, galvoju ir sakau, yra svarbu.“

Kaip akivaizdžiai matome iš reakcijų į mūsų pyktį ir vyraujančių nuostatų, tai laikoma akiplėšiškumu, kurio neverta priimti už gryną pinigą.

Čia ir slypi tikrasis mūsų pykčio keliamas pavojus – akivaizdu, kad save vertiname rimtai. Tai galioja tiek namuose, tiek viešumoje. Visomis išgalėmis atskirdami pyktį nuo „geros moters“ idealo, atribojame mergaites ir moteris nuo jausmo, geriausiai apsaugančio mus nuo pavojų ir neteisybės.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.