Rašytojai ir vertėjai Ievai Toleikytei rūpi tiek grožis, tiek politika

„Kai prieš dešimtmetį rašiau pirmąją prozos knygą, visaip iš išorės sukiojau švytintį rutulį. O kai rašiau pirmąją poezijos knygą, jau buvau rutulio viduje“, – ištarė 30 metų rašytoja ir vertėja Ieva Toleikytė.

Trisdešimtmetė vertėja ir rašytoja I.Toleikytė laisvalaikiu renkasi ne vakarėlius, o knygas ir žygius miške.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Trisdešimtmetė vertėja ir rašytoja I.Toleikytė laisvalaikiu renkasi ne vakarėlius, o knygas ir žygius miške.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Knygos viršelis. 
Knygos viršelis. 
Trisdešimtmetė vertėja ir rašytoja I.Toleikytė laisvalaikiu renkasi ne vakarėlius, o knygas ir žygius miške.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Trisdešimtmetė vertėja ir rašytoja I.Toleikytė laisvalaikiu renkasi ne vakarėlius, o knygas ir žygius miške.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Živilė Kairytė

Sep 11, 2020, 11:15 AM, atnaujinta Sep 11, 2020, 11:15 AM

I.Toleikytė yra išleidusi dvi knygas, tačiau savęs rašytoja, juolab poete, nepavadintų – jai toks titulas skamba pretenzingai. Ji rašytojais laiko asmenis, kuriančius kasdien.

Pati I.Toleikytė po debiutinės prozos knygos „Garstyčių namas“, pasirodžiusios daugiau negu prieš dešimtmetį, nėrė į vertimus.

Iš danų kalbos ji vertė eilėraščius, trumpąją prozą, romanus. Tarkime, praėjusiais metais jos išverstas danų rašytojo Kimo Leine romanas „Amžinybės fjordų pranašai“ sulaukė didžiulio tiek skaitytojų, tiek literatūros žinovų dėmesio.

Šiaip ar taip, vertėja I.Toleikytė randa laiko ir rašymui, o šias abi veiklas laiko svarbia ir neatskiriama savo dalimi.

Neatsitiktinai visai neseniai pasirodė ir jos prozos knyga „Raudonas slidus rūmas“ (LRS leidykla). Laisvalaikiu Ieva mieliau renkasi ne vakarėlius, o knygas ir žygius miške. Kūryboje ji nevengia globalių problemų.

Apie visa tai kalbėjomės su I.Toleikyte.

– Jūsų pirmoji knyga pasirodė 2009 metais, antroji – daugiau nei po dešimtmečio. Kodėl jas skiria tokia ilga pauzė?

– Greičiau neišėjo, nes buvo labai sunku. Bandžiau parašyti romaną. Nepavyko. Tuomet ėmiausi eilėraščių.

Naujoje knygoje – maždaug trejų metų laikotarpio tekstai. Šiaip poeziją pradėjau rašyti dar mokykloje, bet tie tekstai į knygą nepateko, yra tik vienas iš bakalauro studijų laikų. Visi kiti iš labai konkretaus etapo, maždaug 2016–2019 metų.

Iš pradžių rašiau eilėraščius tiesiog sau, nieko nesitikėdama, negalvodama apie knygą. Nemaniau, kad jie ko nors verti.

Vėliau pastebėjau, kad jie tarpusavyje siejasi. Tuomet ir kilo mintis, kad jau gal galėčiau sudėti juos į knygą.

– Pastebėjote pokyčių savo kūryboje?

– Žinoma. Pasikeitė santykis su rašymu.

Dabar atrodo, kad pirma knyga praėjusiame gyvenime parašyta, taip seniai buvo.

Jau sunkiai atpažįstu joje save. Įsivaizduoju, kad kai rašiau pirmąją knygą, visaip iš išorės sukiojau švytintį rutulį. O kai rašiau poeziją, buvau rutulio viduje.

– Rašote apsakymus, poeziją. Kas jums pačiai artimiau – proza ar poezija?

– Nelaikau savęs poete, man neapsiverčia liežuvis taip pasakyti.

Bet ir prozininke ar rašytoja savęs nepavadinčiau. Aš taip nesijaučiu. Nesijaučiu verta vadintis rašytoja.

Kai girdžiu, kad žmogus yra rašytojas, įsivaizduoju, kad jis rašo kasdien ir tai yra jo pagrindinė veikla.

O aš darau daug kitų dalykų, taip pat ir verčiu. Norėčiau būti rašytoja, bet nejaukiai jaučiuosi, kai reikia taip save pristatyti. Man visai patinka prisistatyti vertėja ir rašytoja, vertėjos titulas gal kiek prigesina rašytojo, kuris man skamba kiek pretenzingai.

Man pasisekė, kad verčiu daug tekstų, kurie man patinka. Tai nėra tik darbas, turiu daug idėjų, svajonių, ką norėčiau išversti, – man tai svarbi veikla, didžiuojuosi ja.

Man atrodo, kad abi šios veiklos viena kitą papildo. Versdamas mokaisi kalbos, turtini žodyną, išbandai save įvairiose temose.

Be to, jei pats rašai, lengviau versti grožinę literatūrą, nes tam reikia kūrybiško požiūrio.

– „Raudonas slidus rūmas“. Kaip šį pavadinimą aiškinate jūs pati?

– Man net nesinori savo reikšmių brukti skaitytojui. Kai rinkau pavadinimą, labiau rūpėjo jausmas, kurį pavadinimas sukelia – nejaukumą. Tuo pačiu jame glūdi šis tas pasakiška, klastinga. Nežinau, ar tai gerai. Pavadinimas dviprasmiškas, nes pati to norėjau.

– Paliekate laisvės skaitytojui pačiam susikurti reikšmę?

– Taip. Man tai labai smagu. Kaip skaitytoja, pati žinau, kad malonu jausti, jog kažką supratai arba suvedei galus, susiejai dalykus. Tai būna smagu skaitant. O jei žmogus susieja savaip, gal dar įdomiau. Tai juk ne valstybinis egzaminas.

– Ką perskaitėte pastaruoju metu?

– Skaičiau Olgos Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Kai pradėjau ją skaityti, ruošiausi parašyti draugui, kuris tą knygą yra perskaitęs, kad pradėjau ir aš. O tada jis man parašė, kad ką tik perskaitė mano knygelę ir jam ji labai priminė O.Tokarczuk knygą. 

Man buvo labai smagu, nes O.Tokarczuk knygoje radau artimų dalykų. Joje daug rašoma apie žmogaus santykį su gyvūnais, gamta. Knyga labai poetiška, turi intriguojantį detektyvinį siužetą, o dar yra ir politiška. Man žavu, kai rašytojas gali tokius skirtingus dalykus sutalpinti viename tekste.

– Ką pati manote apie politiškumą poezijoje?

– Man labai patinka frazė, kad viskas yra politiška. Aš ilgą laiką buvau apolitiška, nesidomėjau politika ir nemaniau, kad ji susijusi su tuo, ką noriu daryti.

Vėliau pradėjau domėtis ir supratau, kad ji apima viską, visur lenda ir daug ką lemia.

Dabar man atrodo, kad visa literatūra yra politiška, bet nebūtinai tiesiogiai.

Jei tekste nėra keliamos politinės, socialinės idėjos, tekstas yra politiškai pasyvus. Jei tekstas tik gražus ir neturi ką pasakyti, man jis atrodo neįdomus.

– Savo eilėraščius laikote politiškais?

– Apie daug ką juose nepakalbėjau, tačiau, man atrodo, jie yra šiek tiek politiški, jaučiamos mano žaliosios pažiūros.

– Vos atsivertęs knygą skaitytojas supažindinamas su širdies sandara. Kodėl?

– Netyčia internete pamačiau tai ir mane apstulbino, kad širdis sudaryta iš sienų. Tarsi visai ne su tuo sietum širdį, ypač poezijoje.

Šis prieštaringumas man pasirodė įdomus. Širdies sandara buvo reikalinga man pačiai, kad suvokčiau knygos išdėstymo logiką. Taip ir suskirsčiau tekstus į tris širdies dalis.

– Kūryboje narpliojate savo jausmus, tai tarsi išpažintis. Nebaisu išpažintį atlikti skaitytojams?

– Rašydama tekstus tarsi įvardijau savo jausmus ir traumas.

Kai rašiau, nemaniau, kad kas nors juos skaitys, todėl rašiau sau. Vėliau, kai nutariau publikuoti, tekstai pakeitė statusą ir tarsi tapo išpažintimi.

Tada buvo baisu, tačiau labiau iš pradžių, kai publikavau spaudoje. Tuomet dėsčiau universitete, tad buvo nejauku. Dabar, kai nedėstau, nebelabai ir rūpi.

– Tekstuose vis minite mėsas, lavonus. Ar taip siekiate atkreipti dėmesį į problemas?

– Kai rašiau šiuos eilėraščius, tokios minties nebuvo. Kai viskas buvo parašyta, pradėjau racionaliau suprasti, apie ką parašiau.

Tie dalykai tuo metu man labai rūpėjo ir iki šiol rūpi.

Negaliu priprasti prie minties, kad vis dar valgome mėsą, nors ir pati ją kartais vartoju. Man atrodo nenormalu, kad mums tai yra normalu.

Tie eilėraščiai gal kiek agresyvūs, lyg šoko terapija, bet o kaip kitaip apie tai kalbėti?

– Kaip manote, ar kada nors atsisakysite valgyti mėsą?

– Buvau atsisakiusi, bet pajutau, kad nusilpau.

Aš mėsos vartoju labai mažai. Juk geriau po mažai, bet ilgai, negu daug, bet trumpai.

Radikalūs pokyčiai išvargina ir ilgai nesitęsia. Kai bandydavau būti vegetarė, nusivildavau savimi, o kai nusprendžiau valgyti kuo mažiau, viskas pavyksta. Kitiems tai gali pasirodyti nereikšminga, kvaila, tačiau man tai rūpi.

Man atrodo, kad labai daug kas apie ekologines problemas kalba. Kartais išgirstu klausimą, ar rašau apie tai, nes dabar ši problema madinga. Ką reiškia madinga? Problemos nėra madingos, problemos yra tai, ką reikia spręsti. Jei apie jas rašome ar kalbame, tai dar nereiškia, kad jos sprendžiamos, nebent atsiranda daugiau žmonių, kurie ta problema susirūpina.

– Taip pat rašote ir apie vadinamąjį „zero waste“, gyvenimą be atliekų. Kiek pati prisidedate prie tokio gyvenimo būdo?

– Bandau tai praktikuoti. Labiausiai stengiuosi nepirkti nereikalingų daiktų.

Dabar, kai turiu pinigų, gal ir kiek daugiau perku, bet kai jų neturėjau, buvo visai lengva.

Aš turiu tikrai mažai daiktų, ypač drabužių. Vakar buvau miške ir labai išsitepiau kelnes, grįžau naktį ir ploviau jas, nes kaipgi eisiu iš namų, jeigu turiu vienintelius džinsus.

Man svarbu neturėti daug daiktų. Tik knygų turiu daug, bet ir neketinu jų atsisakyti.

Žodžiu, stengiuosi, kiek išeina, bet yra dalykų, kurių neprisiruošiu padaryti, – taip ir neįsirengiau komposto dėžės.

– Gal pinigai keičia požiūrį į viską?

– Pinigai daug ką keičia ir lemia. Jei nori gyventi labai ekologiškai, tai nemažai kainuoja. Kartais atrodo, kad aplinką tausoti gali tik turtingi žmonės. Bet gal ir ne.

Aš nežinau, gal reikėtų padaryti suvestinę ir palyginti.

– O koks jūsų santykis su nematerialiais dalykais, pavyzdžiui, gamta?

– Man gamta rūpi, joje mėgstu leisti laiką. Supratau, kad tai geriausias būdas atsigauti, pasijusti gerai.

Gamta gali būti visokia. Man patinka ir purvynai, ir vabalai, niekad nebijau išsipurvinti, man tai smagu.

Kita vertus, žaviuosi ir gamtos grožiu, peizažais.

Nemanau, kad mano santykis su gamta yra objektyvus. Aš matau ją per savo prizmę. Nuskambėjo taip, tarsi vartoju gamtą, bet gal taip ir yra.

– Eilėraščiuose kelis kartus minite naujienų portalus. Koks jūsų požiūris į juos?

– Kasdien tikrinu naujienų portalus, tai kasdienybės dalis. Bet portalai kūryboje atsiranda gal todėl, kad juose pranešama apie man svarbius įvykius. 

Tačiau kaip pranešama – jau kitas klausimas. Manau, kad portalai yra kiek piktybiški, nes tai, ką mes skaitome, labai veikia mūsų gyvenimą. Ir kai tarp naujienų srauto matau kokį nežinomą žmogų ir jo naujai įrengtą virtuvę, pykstu, nes tai visai ne naujiena, o tiesiog informacinė šiukšlė, užgožianti išties svarbius dalykus. Juk nuo tokių „naujienų“ žmonės nepasidaro nei protingesni, nei geresni. Jie tiesiog žiūri tuos paveiksliukus ir maitina savo įspūdžių žvėrį, o tai labai užliūliuoja.

– Kuo maitinate savo įspūdžių žvėrį?

– Įvairiai. Aš nuolatos ką nors skaitau, bet esu linkusi ir į blogus įpročius. Tie patys socialiniai tinklai, kuriuose laikas ištirpsta, kur gali stebėti žmonių asmeninį gyvenimą, kasdienybę, – mane tai keistai įtraukia.

Bet tie įspūdžiai labai menkučiai. Kur kas geriau pamaitina gamta, įdomus pokalbis ar kokia nors paroda.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.