Kasdien į karą – net ir su savimi Poetė L. Kromalcaitė paauglystėje dirbo modeliu, bet šis gyvenimo etapas – baigtas

„Atrodo, kad pats gyvenimas įdavė parkerį, lapą popieriaus ir pasodino į suolą, kuriame sėdžiu jau šitiek laiko“, – kūrybinį kelią apibūdino Laura Kromalcaitė.

25 metų poetė L.Kromalcaitė potraukį rašyti pajuto būdama vos devynerių.<br>P.Zavadskio nuotr.
25 metų poetė L.Kromalcaitė potraukį rašyti pajuto būdama vos devynerių.<br>P.Zavadskio nuotr.
L.Kromalcaitės pirmoji knyga. 
L.Kromalcaitės pirmoji knyga. 
L.Kromalcaitė. <br>Asmeninio albumo nuotr. 
L.Kromalcaitė. <br>Asmeninio albumo nuotr. 
L.Kromalcaitė. <br>Asmeninio albumo nuotr. 
L.Kromalcaitė. <br>Asmeninio albumo nuotr. 
L.Kromalcaitė. <br>M.Morkevičiaus nuotr.
L.Kromalcaitė. <br>M.Morkevičiaus nuotr.
L.Kromalcaitė. <br>P.Zavadskio nuotr. 
L.Kromalcaitė. <br>P.Zavadskio nuotr. 
Daugiau nuotraukų (6)

Živilė Kairytė

Sep 17, 2020, 4:16 PM, atnaujinta Sep 17, 2020, 4:51 PM

25 metų poetė L.Kromalcaitė šiemet nugalėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurse ir išleido savo pirmąją poezijos knygą „Mūsų čia niekad nebuvo“. Nenuostabu, nes rašyti ji pradėjo dar vaikystėje.

L.Kromalcaitė – ne tik poetė, bet ir kultūros komunikacijos specialistė. Tiesa, ji yra išbandžiusi save ir modelio kailyje, tačiau tai laiko praėjusiu savo gyvenimo etapu.

Apie visa tai kalbėjomės su L.Kromalcaite.

– Paauglystėje išbandėte modelio darbą. Kaip atsirado potraukis rašyti? Juk mada ir rašymas – tokia skirtinga veikla.

– Mane visada traukė estetika ir grožis – toks, kokį jį suvokiau vienu ar kitu gyvenimo etapu.

Be kita ko, tai tiesiog buvo būdas užsidirbti, ir tiek. Nepaisant to, nejaučiu, jog tai mane apibrėžtų kaip asmenybę, bet pastebiu, kad žiniasklaida dažnai pasigauna būtent šį mano gyvenimo etapą.

Juk yra daug lengviau mane nurašyti kaip tiesiog gražią pagal kažkieno sutartus standartus mergaičiukę, tiesa? Apskritai supaprastinus bet kuriuos dalykus į juos pasidaro lengviau žiūrėti. Patogiau. Plekšt – uždėjai etiketę ir važiuojam.

Rašymas su tuo niekaip nesusijęs, o žmogus, manau, gali būti daugialypis ir laisvai tyrinėti pasaulį dirbdamas pačius skirtingiausius darbus.

Rašyti pradėjau, kai buvau gal devynerių. Potraukis tai daryti atsirado savaime. Gal esate girdėję tokių istorijų, kai vienas iš tėvų įmeta vaiką į vandenį ir jis supanikavęs ima plaukti. Tikriausiai panašiai buvo ir man dėl rašymo, tik gyvenimo kontekste. Tai padėjo sugyventi su vaikams būdinga įtempta emocine būsena ir ištverti įvairias šeimos negandas.

– Likusi mados pasaulyje gal galėjote tapti žinoma nuomonės formuotoja. Netraukė toks gyvenimas?

– Parduoti save, parduoti savo vaiko atvaizdą ir privatumą. Puikus naujasis pasaulis!

O jei rimtai, labai norėčiau būti nuomonės formuotoja – reklamuočiau nosį didinančias piliules, ausų įtvarus ir vandens lovas, kuriose gali pasijusti kaip motinos įsčiose.

– Kaip manote, ar poetai kada nors taps įtakingais nuomonės formuotojais?

– Man atrodo, kad kai kurie jais jau yra tapę, tik dar nereklamuoja kremų. Bet esu tikra – ateis ir tam laikas.

– „Mūsų čia niekad nebuvo“ – kodėl būtent taip pavadinote knygą ir ką šia fraze norėjote pasakyti skaitytojams?

– Kai paruošiau rankraštį pirmosios knygos konkursui, atėjo metas pavadinimui. Jis į galvą šovė beveik pats pirmas. Jame paslėptas tam tikras efemeriškumas – patirčių, pasakojimų, mūsų siužeto linijų. Juk nesame užtikrinti dėl nieko – praeities, ateities, kartais net ir dabarties. Ir visai čia nieko tokio.

– Jūsų eilėraščiuose nėra skyrybos ženklų. Paliekate laisvės skaitytojui?

– Na, nepavadinčiau to išskirtinumu – skyrybos atsisakymas būdingas nemažai daliai šiuolaikinių autorių. Apskritai pastebėjau, kad pati rašymo forma išsisukinėja nuo primetamų taisyklių – gali rastis ir visai netikėtos skyrybos, kuri tiksliau įprasmina tai, kas buvo pasakyta.

Bet taip, skaitytojui palieku visišką laisvę. Jis gali pats susidėti skyrybos ženklus, gali ir visai nieko nedaryti. Jis gali knygą skaityti sėdėdamas ant klozeto ar palikti ją dulkėti lentynoje. Jis gali iš jos pasigaminti gerų lėktuvėlių ir paleisti per kambario langą. Arba parašyti man ir pasikalbėti.

Jaučiu, kad knyga jau pradėjo gyventi savo gyvenimą ir aš į jį tarsi nebeturiu teisės kištis – mano darbas šiuo požiūriu jau atliktas.

– Keliuose eilėraščiuose yra karo motyvų. Ar pati kasdienybėje jaučiatės kaip kare?

– Taip, gyvenime tam tikra prasme jaučiuosi kaip kare. Gaila, kad geriausiai kovoti moku su savimi. O pastaruoju metu kovoju su noru viską mesti – darbą, miestą, daiktus – ir pasitraukti į paribius.

Problema ta, kad gyvename pagal primestas taisykles, normas, privalome būti geri, manieringi, lipšnūs, gerai uždirbti, mojuoti naujo automobilio rakteliais ir metams bėgant pamiršti, kad žmona nebemyli, kad virsti šešėliu savo paties gyvenime. O jie mums sako: privalai visa tai turėti. Privalai tiek daug turėti, kad būtum laimingas. Ši iliuzija labai vargina.

– Jūsų kūryboje daug vyriškosios giminės. Kodėl pasirinkote istorijas pasakoti tarsi iš vyro pozicijų?

– Tokiu būdu išlaikau saugų atstumą, kad nesužeisčiau savęs. Vyriškoji giminė man leidžia atsitraukti nuo liūdinančių trauminių patirčių, tam tikra prasme išlaisvina. Antra vertus, rašant tiesiog automatiškai nusitrina riba tarp lyčių, griebiuosi tokių įvaizdžių, kurie tuo metu veikia. Galiausiai svarbiausi lieka ne jie, o tai, kas slypi po jais.

O gal aš tiesiog visada norėjau būti vyru?

– Eilėraščiuose ryškūs moteriškumo ir vyriškumo skirtumai. Taip stengiatės atkreipti dėmesį į kokias nors problemas?

– Sąmoningai to daryti niekada nesistengiau – kas pasirašo, tai ir turi. Kai dabar apie tai galvoju, į galvą ateina tokia mintis: tikriausiai tokia forma išsiveržia mano įsiūtis dėl to, kad esu dažnai sudaiktinama stipriosios lyties.

Ir čia atmintyje iškyla visos tos situacijos, kai esu išgirdusi tokių pastabų: „O kodėl tu nesišypsai, ko tokia liūdnutė, juk jaunutė, gražutė?“

Arba kai kas nors tiesiog mėgino mane liesti, nes jautėsi turintis teisę. Tai yra siaubinga problema ir taip besielgiantys žmonės turi trauktis į požemius. Ir kuo greičiau.

– O kaip jaučiatės būdama jauna rašytoja? Ar yra skirtumų tarp rašytojų vyrų ir moterų ir jų padėties literatų bendruomenėje?

– Nejaučiu didelės atskirties tarp vyrų ir moterų rašytojų, aš kaip tik manau, kad čia esti visai neblogos lygybės. Kiek stengsiesi ir pats pasidarysi, tiek ir turėsi. Talentas juk nesirenka lyties.

– Viename eilėraštyje teigiate, kad visada klausydavote savo babos. Ar tikrai taip buvo?

– Ši baba – ne visai reali. Man ji yra išmintis, kurios man dar trūksta.

– Iš kur semiatės idėjų kūrybai?

– Iš žmonių, gyvūnų ir įvairiausių buities reiškinių. Tik suaugusi supratau, kad net ir grindų plovimas yra įdomi veikla.

Kūryba tiesiog ateina – aš apskritai nepageidavau rašyti, bet manęs tarsi to niekas neklausė. Atrodo, kad pats gyvenimas įdavė parkerį, lapą popieriaus ir pasodino į suolą, kuriame sėdžiu jau šitiek laiko.

– Pirmame eilėraštyje minite moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvu tituluojamo Karlo Gustavo Jungo mintis. Domitės psichologija?

– Domiuosi, gilinuosi, skaitau. Kažkaip reikia save išspręsti, tiesa?

– Greičiausiai kiekvienas turime savotiškų ugniasienių. Jei tokių turite, nuo ko jus jos saugo?

– Turiu – jos mane saugo nuo savęs, aplinkos taršos, lietaus ir beprotybės. Manau, kad būtinas saugus atstumas tarp savęs ir kasdienių išgyvenimų.

Būti labai jautriu žmogumi – tarsi visai gražiai skamba, tiesa? Ir gėlės kvepia labiau, ir akmenys po kojomis atrodo ypatingi, įdomūs.

Tačiau jautrumas kartu kelia ir labai daug komplikacijų – sunku pakelti sunkiasvorius išgyvenimus. Štai čia ir reikalinga ugniasienė. Be to, kartais atrodo, kad nuo viso to grožio tau tiesiog gali imti ir sustoti širdis.

– O kas yra Timis, kuriam skirtas vienas knygos skyrius?

– Nežinau, iš kur atsirado Timis. Kaip ir bet kuris kitas herojus. Man atrodo, kad jis yra savotiškas visų mano pažįstamų koliažas. Skausmo ir geismo, džiugesio ir neapykantos produktas, ištrūkęs iš manęs ir pareikalavęs savo gyvenimo.

Eilėraštis apie Timį

Timis randa amžiną meilę nr. 2, arba Skrandžio malonumai

sykį Timis

bare sutiko

Aniką

man patinka

kraujas ant tavo

sijono

pasakė Timio lūpos

man patinka

kraujas ant tavo

lūpos

atsakė Anikos lūpos

 

Timis paklausė

ar Anika nenorėtų

amžinai mylėti Timio

suvelti patalus

ir išsigalvoti vaikų

Anika pasakė taip

 

Anika buvo prostitutė

Timis palaikė delne

jos krūtį

ir išėjo

 

vėmė

visą kelią namo

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.