Andai skambina Šiūmonytė: aš paskirtas ministru!
– Gerai, – sakau. – O kokiai ministerijai vadovauju?
– Nekvaršinkit sau galvos. Jūs gi viskam gabus.
Tie žodžiai paglostė man širdį. Supratau, kad sutarsim.
– Tik, va... – tęsia jinai. – Prezidentas norėtų susipažint.
– Tegu ateina, – lepteliu.
Ir tuoj pasigailiu. Turiu aš tų pažįstamų! Kita vertus, ne kožnas prezidentas. Bet kodėl jis nenorėjo su manim susipažinti, kol buvau paprastas žmogus? Tai kelia minčių...
– Kada galėsit priimti?
– Šiandien, – sumetu. – Manęs nebus, tai tegu pasišneka su žmona. O ta jau pasakys man, koks vaizdas...
Maniau, viskas tuom ir baigsis. Maniškės toks charakteris...
O ne! Kai grįžau, ana labai gyrė Prezidentą. Atseit, skirtingai nuo kitų mano pažįstamų, šis atėjęs be butelio, šnekėjęs mandagiai, nesėdėjęs iki paryčių.
Ir, aišku, nevėmęs iš balkono ant praeivių kaip kai kurie...
Taigi, pakvietusi vėl...
Man tai nepatiko. Tie, kuriuos giria žmona, visados man įtartini. Tad kai anas atėjo, aš, kaip sakoma, iškart griebiau už ragų.
– Norite susipažinti? Juozas. O koks jūsų vardas?
Maniau, nesakys. Ar pasakys išgalvotą. Politiniai žaidimai... Būčiau tuoj duris parodęs. Bet jis iškart prisipažino, kas esąs. O aš savo ruožtu neprašiau, kad pasą parodytų. Tebūnie pasitikėjimas!
Pasiūliau išgert. Nors vienas pats dar priešpiet išgėriau. Ir popiet... Tačiau tai buvo testas: jei atsisakys, vadinas, turi ryšių su įtartinais tipais, gal net paties Veriūgos draugeliais. Man tokių pažįstamų nereik!
Bet lyg tyčia įlindo žmona ir kad ims rypuot:
– Nenoriu, kad Juozas būtų ministras! Dabar sunku susišnekėt. Tai kas tada bus? Oi, atkalbėkit, Jūkselencija, tą kvailį.
– Mauči, motin! – riktelėjau. – O kaipmat gauni į dantis!
Prezidentas juokiasi, ir aš mintyse parašau jam pliusą.
Mat ir tai buvo testas: norėjau sužinoti, ar Prezidentas skiria kultūrą nuo smurto. O jis tuoj atspėjo, kad aš cituoju Žemaitę.
– Juozas nė dirbt nepratęs, – toliau vepezoja pati.
– Ne į statybas einu gi! – prunkšteliu.
Žiūriu į Prezidentą laukdamas, kad ir tas vyptels. O jis pasako nei šį, nei tą:
– Ministrui tenka padirbėt.
Du minusai.
Žmona supranta perlenkusi lazdą ir spūdina virtuvėn, o aš galvoju, kad dėl vienos atsitiktinės frazės nedera nurašyti žmogaus. Bet ar tikrai atsitiktinės?
Todėl nutariu paegzaminuoti rimčiau. Iš pradžių klausinėju bendrų dalykų. Kas yra fiskalinė politika? Kas atrado Ameriką? Koks Aleksandro Makedoniečio žirgo vardas? Kiek rusų tilps ant patrankos vamzdžio?
Šitaip užmigdęs budrumą staiga rikteliu:
– Kur esam?
– Čia, – krūpteli Prezidentas.
Supratau, kad erdvėj orientuojasi puikiai.
– Dirbti kartu galėsime, – tariau. – Bet gerti – ne.
Žodžiu, leidau suprasti, kad įrašau į pažįstamų ratą, bet draugu nelaikau ir slaptų dalykų, kuriuos aptariu su artimaisiais, mudu neliesim.
Pasakęs, kad metas paventiliuot plaučius, su pypke dantyse nulindau į palėpę.
Iš tiesų tai norėjau ten gerklę praskalauti, nes sausos šnekos baisiai džiovina. Kaip ištversiu Vyriausybės posėdžius su mineralinio buteliukais? Tiesa, girdis kalbos apie kitokią politinę kultūrą.
Kol gaivinaus, egzaminą tęsė žmona. Aišku, ji uždavinėjo „moteriškus“ klausimus. Ką šiandien valgėte pusryčiams? Ar turite dulkių siurblį? Koks vyras tinka prie sraigių ir koks prie vištienos?
Į tokius klausimus atsakytų net patarėjai.
Nors, reikia pripažint, kai kurie klausimai buvo gan sukti, gal ir aš būčiau suklupęs. Ar kalcis stiprina valstybės pamatus? Kaip apskaičiuoti žmogų? Kiek narių tilptų Seime, jeigu juos sustatytume, ir kiek – jei suguldytume?
Prezidentas atsakė daugmaž teisingai.
Grįžęs prisiminiau, iš kur jis kilęs, ir klausiau:
– Jei į banką pasidėsiu kojines? Per kiek laiko ten užaugs batai?
Prezidentas atsakė suprantąs, kad juokauju.
Mintyse įrašiau jam dar vieną minusą. Apie bankus juokauti aš niekad nedrįsčiau. Kartais prabylu palyginimais, ir tiek. Bet dabar jau paprastais žodžiais tariau, ką manau:
– Jei bankas neina prie žmogaus, tai žmogus ateina į banką su kauke ir?
Ir, matyt, įsivaizdavau esąs „Snoro“ bankas, nes ėmiau griūti. Laimė, spėjau atsiremt į įsivaizduojamą fortepijoną. Apsimetęs, kad žengiu priekin ir toks pasvirimo kampas natūralus, tęsiau mintį:
– Štai bankyrius baisus užsimoja lazda? Bet žmogus tas narsus – tra ta ta!.. tra ta ta!...
Deja, pakilią nuotaiką nusmukdė žmona, pareiškusi, neva jei man kas ir užaugtų, tai nebent kaliošai.
Mintyse suteikiau tai poniai sugyventinės statusą, šitaip net ir tolimoj ateity užkirsdamas jai kelią tapti ministeriene. O Prezidentui pateikiau artimiausių dienų planą.
– Varom prie jūros!
Tas žengia atbulas.
– Esant tokiai situacijai!..
Norėjau pasiteirauti, kokia dabar situacija, bet tik ranka numojau. Bene aš nežinau? Žmogaus situacija šiam pasauly visados prasta.
Bet žmogus retkarčiais gali ją pakeist! Todėl nuaudžiau svajonę:
– Išsisupus plačiai vakarų vilnimis... Man krūtinę užliek... Gražu, a ne? Pats parašiau!
– Tai Maironio žodžiai, – kyšteli vepelę maniškė.
– Buvo Maironio, – linkteliu. – O dabar – mano. Visų net!.. Geri žodžiai negali priklausyti vienam žmogui. Pagaliau, jei Maironis būtų norėjęs tuos žodžius tik sau pasilaikyti, būtų apsitvėręs ir niekam nerodęs. Bet anų laikų žmonės ne tokie buvo...
– Jūs turbūt Kultūros ministras? – domisi Prezidentas.
– Oi, ne! – įsižeidžiu. – Vidaus arba Krašto...
Sumetu, kad reikia atsargiau šnekėt.
– Kaimynui blogai su kepenim, tai galės vairuoti. O mudu... Išsisupsim plačiai!
– Nepamirškit, kad aš Prezidentas.
– Būtent! – linkteliu. – Esat jau pakankamai prisi... prezi... Nieko neatsitiks, jei savaitę neprezi... prizi...
Kas gi čia man? Bene jūros liga?
Prezidentas, regis, irgi mato simptomus, nes netikėtai pareiškia:
– Privalom suvaldyti kryzę.
– Kry! – krykštauju.
Mat ūmai įsivaizduoju antelė esąs. Plūkauju sau ežeruos ir nerūpi man nei Lietuvos, nei Baltarusijos žmogus. Na, nebent koks antinas...
Va, šitas balta pakakle turbūt Kryzių valdymo direktorius. Tam tai gyvenimėlis!.. Juk jei kryzė tikra – tarkim, perkūnija ar pensija – tu niekaip jos nesuvaldysi. O jei netikra – nepadoru nė vaidint, kad dirbi.
Staiga suvokiu, kad tai ne antinas, o Prezidentas.
– Sutelkti jėgas! – tęsia jis kažkokią mintį. – Sušaukti ekspertus...
– Pasiekti žaliąjį proveržį, – lepteliu, kas šauna į galvą.
Žinau, kad taip šnekėdamas galiu įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms.
Bet ne žmonai. Šiai jau įgriso debatai ir ji liepia abiem nešdintis lauk.
– Ten galėsit politikuot, kiek širdis geidžia.
O kieme laukia būrys korespondentais persirengusių kaimynų, kuriuos pats ir buvau sukvietęs, nes mačiau taip darant prie Rūmų. Įdėmiai klausaus, bene Prezidentas tars apie mane ką nors blogo. Tada galėsiu įsižeist ir atsisakyt ministerijos.
Na, netraukia manęs į tokias vietas.
Bet kur tau! Anas tikina, kad pokalbis buvęs draugiškas, daugeliu atvejų nuomonės sutapusios.
Tada aš apsimetu nedraugiškos valstybės žurnaliūga ir pritykinęs klausiu:
– Jeigu Juozas pareikalaus kito Prezidento? Trauksitės į vakarus ar priešinsitės ginklu?
Jei atsakymas bus teisingas, gal ir paimsiu kokią ministeriją. Gal net suministrausiu ką nors.
Lietuvos likimas vėl ant kortos.
Laikrodžiai muša dvyliktą?
