Leïla Slimani rašydama „Kitų šalį“ suvokė, iš kur kyla svetimumo jausmas

„Vieną 1947 metų rugsėjo dieną, kai jau septynis mėnesius laukėsi, Matilda atsidūrė Respublikos prospekte, kurį dauguma meknesiečių vadino tiesiog „prospektu“. Buvo karšta, jai ištino kojos. Ji tarė sau, kad galėtų nueiti į „Imperijos“ kino teatrą arba atsigaivinti „Alaus karaliaus“ terasoje. Tada dvi jaunos moterys ją apstumdė. Tamsesnė nusikvatojo: „Pažvelk į šitą. Vaiką jai užtaisė arabas.“

Vienos garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų L.Slimani romaną „Kitų šalis“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vienos garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų L.Slimani romaną „Kitų šalis“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Mar 27, 2021, 5:05 PM, atnaujinta Mar 27, 2021, 5:05 PM

Tai citata iš ką tik pasirodžiusio vienos garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Leïlos Slimani romano „Kitų šalis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kurį vertė Violeta Tauragienė, 2013 m. Metų vertėjo krėslo apdovanojimo laureatė.

2016-aisiais už romaną „Lopšinė“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) L.Slimani buvo apdovanota Goncourt’ų premija. O literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesį L.Slimani patraukė jau pirmuoju romanu „Žmogėdros sode“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) 

Visi romano „Kitų šalyje“ veikėjai gyvena Maroke tarsi kitų šalyje – kolonistai ir vietiniai, kariai ir žemdirbiai, o ypač moterys, vyrų šalyje be paliovos ieškančios sau vietos.

Talentingoji romanistė savo margoje freskoje epochos įtampas atkuria su didžiule empatija, tiksliai ir subtiliai pasakodama veikėjų istorijas. 2020 m. liepos 2-ąją L.Slimani už „Kitų šalį“ buvo apdovanota Didžiuoju „Madame Figaro“ prizu.

Knyga Prancūzijoje buvo išleista 2020 m. kovą, pasirodymo proga – trumpas pokalbis su rašytoja Leïla Slimani. 

– Kas yra ta „kitų šalis“?

– Manęs niekada neapleido jausmas, kad ir kur būčiau – Prancūzijoje ar Maroke, – jog gyvenu kitų šalyje. Šiame romane stengiuosi atsekti, iš kur kyla šis svetimumo, mažumos jausmas.

Tik įsigilinusi į savo senelių istoriją, supratau, kad jie išgyveno lygiai tą patį. Mano senelis marokietis kariavo už kitų šalį, o paskui grįžo į šalį, kurią valdė kiti.

Mano senelė prancūzė atsidūrė kitų šalyje. O moterys marokietės, privalančios paklusti nepagrįstiems draudimams, gyveno kitų – vyrų – šalyje. 

– Aminas ir Matilda, kurių personažus įkvėpė Jūsų seneliai, gyvena visai kitaip nei ankstesnės kartos...

– Muilala, Amino motina, laikosi tradicijų: vyrai ir moterys turi gyventi savo aplinkoje, neperžengti kito teritorijos, antraip kiltų grėsmė visai pasaulio tvarkai.

Selma, Amino sesuo, atstovauja kartai, kilusiai iš nepriklausomybės, nes marokiečių nacionalistai pasisakė už moterų emancipaciją. Bet teisės, kurias jie norėjo suteikti moterims, negaliojo jų pačių seserims ir dukroms!

Aminas įkūnija šią dviprasmybę – jis veda svetimšalę, bet pats draudžia Selmai elgtis šiuolaikiškai.

– Paradoksalu, bet Muilala turi vergę…

 – Valdo ir kita pusė! Šeštajame dešimtmetyje mano prosenelė tikrai turėjo vergę, ir niekas tuo nesistebėjo.

Kolonizacija – siaubingas dalykas, joje nebuvo nė lašo teisybės, bet kai kurios marokiečių visuomenės tradicijos irgi buvo žiaurios.  

– Aprašote kai kuriuos veikėjus kolonistus, vieni jų pasibaisėtini, kiti – be galo humaniški… 

– Per jų paveikslus atsiskleidžia skirtingi kolonizacijos aspektai. Vaizduodama šiuos personažus, norėjau priminti, kad Maroke susipina neįtikėtinai daug kultūrų.

Ten galėjai sutikti ispanų, graikų, italų, vengrų, rusų, čigonų… Vieni bėgo nuo karo, kiti ieškojo laimės, daugelis gyveno labai kukliai ir šia diena.

– Tie, kurie kariavo už Prancūziją, į gyvenimą grįžo suluošinti…

– Ypač tokie kaip Muradas, kurie paskui dar kariavo Indokinijos kare. Jiems teko matyti, kaip žiauriai čiabuviai kovojo su čiabuviais, kuriems vadovavo generolai, bijantys brolybės.

Po Pasaulinio karo, po kolonijų karų, jie visi toliau kariavo savo viduje, stengdamiesi atsitiesti. Šią knygą lydi nuolatinė karo nuotaika.   

– Išgyvenusiems karo skausmą teko išgyventi skausmą, kuris pasitiko grįžus namo?

– Tokie žmonės kaip mano senelis buvo nepaprastai lojalūs ir bebaimiai. Prancūzijos nedėkingumas juos ne ką tenustebino. Siaubinga buvo tai, kad jiems sugrįžus, visi ėmė juos tujinti, vadinti mohamedais, šaipytis ir laikyti juos atsilikusiais. Jie ir vėl buvo čiabuviai kitų šalyje. 

 

– Ši knyga yra pirmoji trilogijos dalis.

– Noriu papasakoti trijų keturių kartų marokiečių šeimos likimą. Kitaip tariant, per Aišos, Selmos ir jų vaikų personažus parodyti šešiasdešimt metų, per kuriuos į Maroką ateina šiuolaikinis pasaulis. 

Parengė Dovilė Kėdikaitė pagal leidyklos „Gallimard“ informaciją

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.