Kažkada skaičiau, jog šviesaus atminimo poetas Just.Marcinkevičius mokėjo kalbėtis su medžiais. Nežinau, ar kūrėjas priglausdavo ausį prie kamieno, ar kažkaip kitaip prisijungdavo, bet jie, tie medžiai, jam vis ką nors pasakydavo, o tie paslaptingi pasakymai galiausiai atsidurdavo viename ar kitame eilėraštyje.
Pastaruoju metu pastebėjau, kad ir aš ėmiau kalbėtis su daiktais. Na, žinot, karantinas, izoliacija, nekontaktavimas ir visos kitos ekstremalios pasaulio gelbėjimo priemonės – juk smagu bent sykį per gyvenimą pasijusti žmonijos gelbėtoju, ar ne?
Įdomiausia, kad kai kurie daiktai, su kuriais užmezgu verbalinį ir sensorinį kontaktą, man net atsako. Štai priglaudžiu abi ausis prie savo naujų ausinių ir jos prabyla. Tiesa, keturiais skurdžiais žodžiais, bet užtat esminiais: power on, connected, disconnected, power off. Jei jos, tos ausinės, turėtų kalbėti lietuviškai, gamintojams užtektų jas išmokyti tarti vienintelį žodį su keliais priešdėliais: įjungta, prisijungta, atsijungta, išjungta.
Nors šiais laikais, kaip turbūt ir anais laikais, sveikiau negalvoti, bet kai pagalvoji – visas pasaulis telpa viename žodyje. Poetas prisėlina prie medžio, pasigirsta „prisijungta, atsijungta“, ir eilėraštis gatavas. Arba štai tradicinės šeimos vaizdelis: vyras prieina prie žmonos, po „power on ir connected“ seka „disconnected ir power off“, viskas, miegam. Paskambink į banką, mokesčių inspekciją, net informaciją – tas pat. Lygiai taip pat ištikimai ir sėkmingai kai kurie prisijungia prie televizoriaus, prie butelio, prie feisbuko.
Stebint vaizdus, kuriuose su švirkštu petyje įsiamžinę prezidentas, premjerė, nuomonės formuotojai ir pilkos pelytės, tampa akivaizdu, kad žmonijos gelbėjimo operacijos jau perėjo į kitą lygį – iš žiemiškai pasyvaus į pavasariškai aktyvų, triukšmingą, aikštingą ir, be jokio abejo, sėkmingą, kaipgi kitaip.
Kita vertus, iš galvos niekaip neišeina atvejis Sakartvele, buvusioje Gruzijoje. Šalyje iki šiol itin gajos antivakseriškos nuotaikos – skiepytis nenori didžioji visuomenės dalis. Tad į kovą su jais buvo pasitelktas galingiausias dabarties ginklas – viešieji ryšiai. Buvo nuspręsta, kad viešas skiepijimas kartvelus pavers paklusnesniais.
Ir štai tiesioginiame televizijos eteryje sėdi jaunutė slaugytoja, viena pirmųjų viešosios skiepijimo akcijos dalyvių. Kolegė jai suleidžia vakcinos dozę. Slaugytoja ima svirduliuoti, krinta nuo kėdės, netenka sąmonės ir po kelių dienų miršta. Viešieji ryšiai suveikė, bet, deja, atvirkščiai.
Akivaizdu, kad pavasariškai aktyvus, triukšmingas, aikštingas pasaulio gelbėjimas visada turi rizikos elementą ir neretais atvejais įgyja tragikomišką grimasą. Kas būtų, jeigu, tarkime, O.Schindleris pasmerktus žydus būtų gelbėjęs dabartiniais triukšmingais metodais? Šiuo požiūriu itin iškalbingas šių metų Pritzkerių premijos skyrimas prancūzų architektams A.Lacaton ir J.Ph.Vassalui. Pritzkerių premija reikšminga dėl to, kad ji yra 100 tūkst. dolerių dydžio ir laikoma savotišku architektūros Nobeliu. A.Lacaton ir J.Ph.Vassalas, be visa kita, garsėja tuo, kaip išmintingai jie įgyvendino vieną projektą Prancūzijos Bordo mieste.
Bordo savivaldybė užsakė šiai architektų porai perkurti vieną miesto aikštę. Architektai savo darbą pradėjo nuo atidaus erdvės stebėjimo ir galiausiai priėjo prie išvados, kad aikštės nereikia keisti, nes tai ir taip yra itin gyvybinga bendruomenės erdvė.
Miestas prašė pagražinti aikštę, o A.Lacaton ir J.Ph.Vassalas valdžiai įrodė, kad aikštė ir taip yra nuostabi – autentiška, gerai įrengta, patogi, nepretenzinga, netoliese gyvenantys žmonės joje jaučiasi lyg namie. Architektai paklausė savęs, ką reiškia pagražinimas ir kokiems tikslams jis tarnauja? Jie pasiūlė nedaryti nieko, išskyrus tai, kas tenkintų gyventojų poreikius: dažniau valyti, labiau rūpintis čia nuo seno augančiais citrinmedžiais ir pakeisti žvyro dangą.
Šiais hiperaktyvumo ir hiperviešumo laikais toks požiūris – nedaryti nieko, kas nėra būtina, – jau savotiškas pasipriešinimo veiksmas, tam tikra protesto forma. Bet ar ne to trūksta mūsų šaliai, mūsų sostinei, mūsų politinei arenai ir galiausiai net mūsų kultūrai?
Gal ir to, Ramūnai, bet kodėl nesiliauji gelbėjęs žmoniją ir vis terši eterį? Viskas, išsikrovei.
Disconnected. Power off.
