Vyriausiam lietuvių poetui svarbiausi gyvenime – pusryčiai dviese A. Baltakis: „Kai beveik nematau, pasidarė neįdomu dalyvauti loterijoje“

„Esu žiauriai senas. 92-uosius metus varau, mudu su Aldona Puišyte (91 m.) esame seniausi poetai Lietuvoje“, – ištarė vienas žymiausių lietuvių poetų Algimantas Baltakis.

A.Baltakis savo žmoną Sigitą vadina visų galų ministre, kuriai dabar priklauso visos jų gyvenimo ministerijos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Baltakis savo žmoną Sigitą vadina visų galų ministre, kuriai dabar priklauso visos jų gyvenimo ministerijos.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Vyriausias Lietuvos poetas A.Baltakis praėjusių metų „Poezijos pavasarį“ pasitiko sėdėdamas kito garsaus poeto Antano Baranausko krėsle.<br>T.Kontrimavičiaus nuotr.
Vyriausias Lietuvos poetas A.Baltakis praėjusių metų „Poezijos pavasarį“ pasitiko sėdėdamas kito garsaus poeto Antano Baranausko krėsle.<br>T.Kontrimavičiaus nuotr.
A.Baltakis – žurnalo „Pergalė“redaktorius. 1968 m.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Baltakis – žurnalo „Pergalė“redaktorius. 1968 m.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>LR archyvo nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>V.Kapočiaus nuotr.
Poetas A.Baltakis pernai išleido eilėraščių knygą.<br>V.Kapočiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Apr 24, 2021, 10:50 AM, atnaujinta May 7, 2021, 12:08 PM

Vyresnės kartos skaitytojai A.Baltakio eilėraščius moka atmintinai. Jaunesni per radiją iki šiol girdi populiarias dainas, sukurtas pagal jo eilėraščius. Pastaruoju metu A.Baltakis dėl sveikatos problemų retai griebiasi plunksnos – pastaroji jo knyga „Skrynelė dvigubu dugnu“ pasirodė pernai.

„Niekad nemaniau, kad gyvensiu taip ilgai ir savo devyniasdešimtmečiui parengsiu naują knygą, – tuomet sakė A.Baltakis. – Žinoma, kai eiles rašo tokio amžiaus poetas, jose senatvė – jau ne tik tema, bet ir kai kas daugiau.

Greta naujų eilėraščių man prireikė ir skyriaus, pavadinto „Posmai, virtę dainomis“. Parinkau pluoštą eilėraščių, kurie tebedainuojami, ir tik vienas kitas žino, kad tų dainuojamų eilėraščių autorius kartu su kompozitoriais yra A.Baltakis.“

– Koks jausmas būti tarp vyriausių šalies poetų? – paklausiau A.Baltakio.

– Džiugu, kad Dievas davė tiek daug metų. Antra vertus, justi, kad viskas eina į pabaigą. Tad tas jausmas – ganėtinai prieštaringas.

– Kaip pastaruoju metu leidžiate dienas?

– Viskas pasikeitė pastaraisiais metais, kai labai suprastėjo regėjimas ir turėjau atsisakyti pagrindinio malonumo – skaityti knygas.

Šiaip paprastai atsikeliu labai anksti ir, kol žmona Sigita dar miega, paruošiu pusryčius. Iš penkių patiekalų. Išverdu arbatos, kiaušinį, padarau sumuštinį, avižų košės, papjaustau daržovių. Tada pakloju lovą. Tuo mano didieji darbai baigiasi.

O šiaip dažniausiai klausausi radijo per ausines. Labai džiaugiuosi, kad liko vienas kitas draugas, kuris paskambina telefonu ir išklauso mano pasakojimų.

Kai gyvenimas buvo normalesnis, kiekvieną sekmadienį važiuodavau į kavinukę Aušros Vartų gatvėje prie Filharmonijos, ten susitikdavau ir pabendraudavau su bičiuliais.

Ten buvo įsikūręs savotiškas kavos klubas, kurį, kiek atsimenu, įsteigėme su architektu Algimantu Nasvyčiu (1928–2018). Ten rinkdavomės apie 15 metų.

Dabar man tos kavinukės labai stinga, nes geriausiai jaučiuosi bendraudamas prie stalo, kai matau pašnekovą, nes šiaip, tarkime, telefonu, kalbu gana sudėtinga kalba, kur trečias sakinys būna labai nutolęs nuo pirmojo.

– Užsiminėte, kad suprastėjo regėjimas. Turbūt tenka mokytis kone iš naujo gyventi?

– Ačiū Dievui, dar matau, kur langas ar kita šviesa, bet didžiausia bėda, kad skaityti nebegaliu. Tačiau labai nenoriu kalbėti apie sveikatą, nes seni žmonės tuo mėgsta erzinti kitus. Kai mane skiepijo nuo kovido, gydytoja paklausė, kaip jaučiuosi. Atsakiau: „Ačiū, prastai, kaip visada.“

– Skaityti negalite, bet juk galite klausytis audioknygų.

– Taip. Bet kad aš taip ir neišmokau gerai naudotis kompiuteriu.

– Turbūt žmona sudėtingesnėse situacijose padeda?

– Padeda, bet ir jai ne jaunystė. Kad ir kiek suksi, ji yra visų galų ministras, kuriai dabar priklauso visos mūsų gyvenimo ministerijos.

– Šiuo metu dauguma skundžiasi, kad dėl karantino turi sėdėti namie ir niekur nekišti nosies. Bet rašytojai dažniausiai ir taip visą gyvenimą praleidžia savotiškame karantine, ar ne?

– Taip. Bet, aišku, ir rašytojui norisi išeiti pasivaikščioti. Pastaruoju metu mano kojos ne itin klauso. Laiptai pasidarė kone didžiausi priešai. Puiku, kai sėdi prie rašomojo stalo ir žinai, kad bet kada gali išeiti pasivaikščioti. O kai žinai, kad negali, ne taip ir malonu.

O juk dar prieš ketvertą metų vairavau automobilį, kurį, beje, išlošiau loterijoje 2007 metais. Tuo automobiliu nuvažiuodavome į gamtą ar pas užmiestyje gyvenančią anūkę. Beje, jai tą automobilį galiausiai ir padovanojau.

– Gal ir daugiau ką loterijoje esate laimėjęs?

– Tai ir juokingiausia, kad buvo laikai, kai labai dažnai laimėdavau. Esu išlošęs 10 tūkstančių litų, fotoaparatą ir dar daugybę visokių daiktų. Turėjau tokią laimę – sekėsi loterijoje.

– Mėgstate pirkti loterijos bilietus?

– Seniau kiekvieną savaitę pirkdavau po 9 bilietus. Bet jau seniai nebeperku. Mat man patikdavo sėdėti prie televizoriaus ir braukyti laimingus skaičius. O dabar, kai beveik nematau, pasidarė nebeįdomu dalyvauti loterijoje.

– Gal jums ir gyvenime sekėsi kaip loterijoje?

– Nežinau. Man vis pasisekdavo. Būdavo daug nesėkmių, bet staiga imdavo ir viskas pasisukdavo į gera.

Viena didesnių mano gyvenimo sėkmių – kad turėjau labai gerus draugus. Kad ir tas trejetas, kurį visi vadino trimis muškietininkais – Justinas Marcinkevičius (1930–2011), Alfonsas Maldonis (1929–2007) ir aš.

Džiugu, kad dabar turiu jaunesnių draugų – tarkime, poetą Rimvydą Stankevičių (48 m.). Beje, jo „Kiaurai kūnus“ buvo paskutinė knyga, kurią pats perskaičiau.

O šiaip kone kasdien telefonu bendrauju su Ramute Skučaite (89 m.). Aš geriausius eilėraščius parašiau jaunystėje – nuo 1965-ųjų iki 1975 metų, o ji, nors ir mano bendraamžė, iki šiol puikiai rašo.

Beje, tas dešimtmetis – nuo 1965-ųjų iki 1975 metų – įdomus tuo, kad poezijai tai buvo aukso laikai. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) dar leido paskutines savo knygas. Albinas Žukauskas (1912–1987) atgijo iš naujo.

Kėlė galvą ir mano karta. Kad ir tos trys moterys – Janina Degutytė (1928–1990), Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) ir Onė Baliukonytė (1948–2007).

Debiutavo Sigitas Geda (1943–2008), Jonas Strielkūnas (1939–2010), Jurgis Kunčinas (1947–2002). Reiškėsi ir Marcelijus Martinaitis (1936–2013).

Man teko vidinę recenziją rašyti Tomo Venclovos (83 m.) knygai. Regis, kad šiuo požiūriu reikšmingas buvo Eduardo Mieželaičio (1919–1997) vaidmuo – būtent jį daug kas vėliau kaltino tuo, kad paleido tą laisvės džiną.

Todėl labai smagu, kad mano kūrybinis aktyvumas sutapo su lietuvių literatūrai itin svarbiu laikotarpiu. Juolab kad mes, turbūt skirtingai nei vėlesni ir dabartiniai poetai, turėjome nepaprastai atidžius ir dėmesingus skaitytojus.

O, kaip mus tuomet sutikdavo ir klausydavosi! Be visa kita, džiugu, kad tuo metu buvau ir vienas to poetinio atsigavimo organizatorių – dirbau redaktoriumi „Pergalės“ žurnale.

Vis dėlto didžiausia mano gyvenimo sėkmė – kad tuo metu jau gyvenau ir iki šiol gyvenu su savo žmona Sigita, su kuria esame kartu nuo 1953 metų liepos 15-osios.

Pirmose savo knygose rašiau jai skirtus eilėraščius apie mudviejų vakarus, vėliau jau apie pusryčius dviese. Šis tas keitėsi, ar ne?

Toji brandi vedybinė meilė galiausiai tapo viena pagrindinių mano kūrybos temų. Buvo ir laikas, kai smarkiai gėriau, santykiai buvo itin sudėtingi – oi, tada buvo apie ką rašyti.

Svarbiausi biografijos faktai

A.Baltakis (gim. 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskrityje) – Lietuvos poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas. Augo daugiavaikėje septynių vaikų šeimoje. Tėvas – vargonininkas, šaulių vadas, motina dirbo maisto fabrike. Vaikystę praleido Leliūnuose, 1933–1937 m. Strazdiškyje (Anykščių r.). 1937 m. su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare.

1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“. 1952–1956 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. 1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) dirbo žurnalo „Pergalė“ redakcijoje. Nuo 1990 m. žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys.

Kūrinius pradėjo spausdinti 1952 m. Ankstyvieji eilėraščiai lyriniai, grindžiami liaudies dainos, romanso stilizacija, juose žymus ideologizavimas. Vėlesnėje kūryboje vyrauja buitinio tipo eilėraščiai, šnekamosios kalbos intonacijos. Rinkinyje „Strazdiškio elegijos“ poetizuojama tėviškės kaimo aplinka, žmonės, pirmieji vaiko įspūdžiai. Rinkinyje „Vienuolynas“ vyrauja nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio refleksijos. Išleido per 30 eilėraščių knygų. Daug jo eilėraščių tapo dainomis.

Iš viso išleido per 30 knygų. Parašė ir literatūros kritikos knygų. Išvertė A.Bloko, R.Roždestvenskio, J.Jevtušenkos, O.Vaciečio ir kt. poezijos. Jo eilėraščių rinkinių išleista latvių ir rusų kalbomis.

1966 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. 1993 m. Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė jam XX a. pasižymėjusio kultūros žmogaus garbės vardą. 2002 m. apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija, 2004 m. – tarptautine T.Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą, 2005 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2005 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.