Tarp balandžio mėnesio perkamiausių knygų – dvasingumo Aušvicas

Balandį pasirodžiusios Mario Escobaro bei Jurgos Šeduikytės ir jos psichologo Gintaro Valentino Šmatavičiaus knygos atsidūrė perkamiausių grožinių ir negrožinių knygų dešimtukuose. Apie ką jos?

M.Escobaras. 
M.Escobaras. 
J.Šeduikytė. 
J.Šeduikytė. 
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 11, 2021, 1:24 PM

Žinia pasauliui

Literatūriškai parūdiję, bet techniškai tvarkingi – tokie yra Mario Escobaro romanai. 49 metų ispanų rašytojas, istorikas yra parašęs per 20 knygų, nemažai istorinių romanų. Nenuostabu, nes M.Escobaras studijavo istoriją, parengė daugybę straipsnių apie inkviziciją, reformaciją, religines sektas, Amerikos kolonizaciją.

„Aušvico lopšinė“ („Tyto alba“, vertė A.Nekrašaitė) – populiariausias M.Escobaro romanas. Jis tapo tarptautiniu bestseleriu.

Lietuviškas variantas taip pat šovė į perkamiausių knygų dešimtukus ir visą balandį nesitraukė iš jų viršūnės.

Nekeista, nes M.Escobaras romane papasakojo istoriją apie tai, kas skaitytojus baugina, bet vilioja (koncentracijos stovyklos būtis ir buitis), ir ją, tą istoriją, pateikė taip, kaip jie, tie skaitytojai, mėgsta (neįmantriai, prieinamai, įtemptai).

To ir reikėjo tikėtis iš rašytojo, kuris prisipažino, kad jam įtaką padarė Stephenas Kingas ir Jules’is Verne’as, o romano pratarmėje užsiminė, kad sau kėlė ne subtilius literatūrinius, o abejotinus globalius tikslus: kad pasaulis sužinotų Helene Hannemann ir penkių jos vaikų istoriją.

Kas toji Helene Hannemann? Tai pagrindinės romano veikėjos Helenės Haneman prototipas, realiai egzistavęs asmuo, kurios tragiška istorija įkvėpė M.Escobarą pasauliui plačiau papasakoti apie nacių vykdytą romų genocidą. Ji – vokietė, ištekėjusi už romo. Antrojo pasaulinio karo metais Helenė su vyru Johanu augina penkis vaikus.

Vieną 1943 metų rytą įprastą šeimos rutiną sutrikdo SS reichsfiurerio įsakymas. Johanas – romas, tad jis su savo vaikais turi būti internuotas. Helenės išvežamųjų sąraše nėra, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais? Tad ji savo noru leidžiasi į mirties stovyklą.

Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje. Sužinojęs, kad Helenė – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui, kuriame laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams.

Visa kita romane – perdėtai rimtai dėstomi daugiau ar mažiau nuspėjami siaubingi ir dvasingi įvykiai, poelgiai, situacijos, daugybę sykių skaityti kituose romanuose ir matyti holivudiniuose filmuose apie Holokaustą, koncentracijos stovyklų kasdienybę.

Jei „Dievų miško“ autorius Balys Sruoga iš ano pasaulio turėtų galimybę įvertinti M.Escobaro romaną, greičiausiai išgirstume trumpą, bet griežtą ir šmaikščią frazę, nes literatūriniu atžvilgiu M.Escobarui iki B.Sruogos – šviesmečiai.

Psichoterapijos seansas

Labai dažnai užtenka garsaus žmogaus pavardės viršelyje, kad vidutiniška knyga taptų populiari. Dar dažniau pasitaiko, kad garsioji pavardė pažada atsiverti, būti nuoširdi ir išmokyti kitus gyventi – tada knyga dažniausiai tampa bestseleriu.

Taip atsitiko ir Jurgos Šeduikytės ir jos psichologo Gintaro Valentino Šmatavičiaus bendrai knygai „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ („Alma littera“). Ji pasirodė prieš mėnesį ir visą balandį figūravo tarp perkamiausių negrožinių knygų.

Ar verta tuo stebėtis? Vargu, nes daugeliui smalsu patekti į psichoterapijos seansą. Ir dar ne asmeninį, o svetimą. „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ suteikė būtent tokią galimybę.

Garsioji dainininkė išsiliejo, o ne toks garsus psichologas pabandė jos minčių srautui, atvirumo ir nuoširdumo apoteozei suteikti struktūrą ir išversti į labiau logišką, mokslu pagrįstą kalbą. Sunku pasakyti, ar rezultatas sėkmingas, tačiau nekyla abejonių, kad projektas – tai tikrai.

Jei J.Šeduikytė būtų pabandžiusi be psichologo pagalbos „pažvelgti savo baimėms ir egzistenciniam nerimui į akis“, tekstai būtų pernelyg skysti, stokojantys formos pojūčio, seklūs kaip Širvinta, o ne gilūs kaip Dunojus.

Jei G.V.Šmatavičius būtų leidęs savo asmeninį psichologijos veikalą, savo mokslinei ir praktinei patirčiai greičiausiai būtų pritrūkęs savitumo, naujumo, netikėtumo, net energijos.

O štai itin skirtingo mąstymo asmenų duetas po vienais viršeliais skamba visai viliojamai, nors keistoka knygos forma, regis, abejonių kėlė ir patiems autoriams. Neatsitiktinai ji prasideda net nuo kelių įžangų, kuriose visais įmanomais būdais bandoma pasiteisinti, kodėl ši knyga atsirado ir kodėl ji yra būtent tokia. O juk gera knyga nesiteisina, jai to tiesiog nereikia.

Apie ką ši knyga, atsiradusi iš dainininkės ir psichologo susirašinėjimo karantino metu? Apie asmeninius spazmus ir baimes, apie norą būti laimingam, apie vidinę tiesą ir vidinę laisvę, apie savigraužą, vienatvę, mirtį, apie vyrus ir moteris, santykius ir skyrybas, apie lūkesčius ir džiaugsmą, apie pasitikėjimą savimi ir kūrybą.

Žodžiu, apie viską ir nieką, bet labiausiai apie dvasingumą. Autoriai vis dar tiki, kad „knygos gydo ne tik rašantįjį, bet ir skaitantįjį“, tad, matyt, kviečia gydytis skaitant šią knygą. Nors man atrodo, kad geriau kreiptis į asmeninį psichoterapeutą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Seimas pritarė Civilinės sąjungos įstatymo projektui