Daugybę metų jos klimato ir orų prognozių mielai klauso ir mokslininkai, ir gerų orų laukiantys žmonės, o šmaikščius jos pasakojimus apie klimatą, gamtą ir mūsų perspektyvas šioje Žemėje mėgsta ir televizijos bei radijo žurnalistai.
Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido Audronės Galvonaitės knygą „Paskui orus jų klystkeliais: paprastai – apie klimatą, vėją, debesis ir meteorologinius reiškinius“.
Joje paprastai, aiškiai ir su daugybe pavyzdžių pasakojama apie meteorologiją, orus ir klimatą, bendrąją atmosferos cirkuliaciją, debesis, vėjus, škvalus, viesulus, uraganus, pavojingus meteorologinius reiškinius, orų kaprizus ir siurprizus, orų ir klimato įtaką žmonių sveikatai.
Audronė Galvonaitė atsako į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.
<strong>– Apie orus prikurta daugybė mitų. Ar tai reiškia, kad žmonės nuo seniausių laikų orais domėjosi, apie juos kalbėjo ir jie buvo itin svarbi jų gyvenimo dalis? </strong>
– Orai egzistuoja dar seniau, nei egzistuoja žmogus. Nuo orų žmogaus gyvenimas labai priklausė ir dabar priklauso.
Jei kalbėsime apie orų prognozes ir matavimus, pirmieji tai pradėjo daryti keliautojai. Savo ilgose kelionėse jie pastebėdavo įvairiausių gamtos reiškinių, kuriuos aprašydavo specialiose lentelėse – parapegmose. Tas lenteles keliautojai iškabindavo turgaus aikštėje, kad kiti keliautojai galėtų žinoti, ko galima tikėtis tame kelyje. Taip atsirado pirmieji orų kalendoriai.
Kiek vėliau į šį darbą aktyviai įsitraukė vienuoliai, anuomet buvę itin sumanūs, protingi ir raštingi. Tuomet, kai atsirado instrumentai – termometrai, slėgio matuokliai, jie atidžiai užrašydavo rodiklius, ieškodavo analogų, analizuodavo informaciją ir mėgindavo prognozuoti orus metams ar dvejiems. Tai buvo labai sunkus darbas.
Beje, Lietuvoje vienuoliai registruoti orų pasikeitimus pradėjo labai anksti, 1770-aisiais, beveik šimtmečiu anksčiau nei kitose šalyse. Už tai turime būti dėkingi Vilniaus universiteto mokslininkams.
Perversmą prognozuojant orus, žinoma, padarė skaičiavimo mašinos ir vis tobulėjantys metodai, kuriuos ir šiandien naudoja meteorologai. Tik yra vienas bet... Kad ir kokių galingų skaičiavimo mašinų išrastume, orai vis tiek krės išdaigas. Gamta žmogui juk nepasako, kada įvyks žemės drebėjimas, išsiverš ugnikalnis ar įvyks dar kokia nors avarija.
Štai kodėl ir prognostiniai modeliai, ir prognozės kiekvieną savaitę yra tikrinami iš naujo, tikslinami ir taisomi.
<strong>– Buvo laikas, kai žmogus gyveno labai arti gamtos. Nuolat ją stebėdamas, jis galbūt galėjo daugiau suprasti: gamta juk dažnai pakužda žmogui apie artėjančias permainas, reikia tik išgirsti.</strong>
<strong> </strong>– Būdamas itin pastabus, stebėdamas gamtą, ne sekdamas paskui šventuosius ir atlaidus, žmogus galėjo priartinti savo prognozę prie tikrosios. Jam, gamtoje gyvenančiam, orai buvo labai svarbūs, nuo jų priklausė derlius, o tai reiškia – ir visos šeimos ateitis.
Dirbdamas žemę, sėdamas žmogus ją čiupinėjo, jautė jos drėgnumą, šilumą ir tai, pasirengusi ji priimti sėklą ar ne. Tai dabar mes sugalvojame ir sėjame vasarį, kalbėk nekalbėjęs, kad anksti, juk nepalauks, reikia žmogui ir viskas. Paskui stebisi, kad šalta, nedygsta...
Nei gyvūnai, nei augalai orų neprognozuoja, tačiau jie turi savybę juos jausti, kad galėtų permainoms pasiruošti ir išlikti. Pajutę slėgio pokyčius, žiedai paprastai užsimerkia, o krokodilui ant nosies galite šokinėti, kiek tik norite, jei dangus apniukęs ir žada lietų. Kad ir kaip norėtų krokodilas jus suėsti, nelies, nes žino – lyjant skrandis neveikia.
Aš ir šiandien žmonėms sakau: laukdami autobuso, pakelkite akis į dangų, pažiūrėkite į debesis ir žinosite, ar teks traukti skėtį arba bėgti nuo lietaus. Nepamirškime stebėti gamtos.
<strong>– Savo knygoje liepiate nepainioti dviejų̨ dalykų – orų ir klimato. Cituojate Marką Twainą: „Klimatas yra tai, ko jūs tikitės, o orai – tai, ką gaunate.“ Ir dar priduriate: „Tai, ko esate nusipelnę.“ Panašu, kad nenusipelnėme nieko gero, jei nesulaukiame malonių orų? </strong>
– Gal dar tik koks dešimtmetis, kai žmogus leido sau pripažinti, kad yra prisidirbęs. O iki tol juk – visi kalti, tik ne jis. Ne, ne, aš toks mažiukas, ką aš čia vienas galiu blogo padaryti, anksčiau klimatas irgi šilo.
Šiandien jokių įrodymų nebereikia: būtent su žmogaus veikla siejama skubi klimato kaita. Anksčiau klimatas irgi kito, bet tūkstančius metų to niekas nepastebėjo, dabar užtenka pro langą į lauką pažiūrėti.
<strong>– Pripažinimas galbūt yra pirmasis žingsnis į išsigelbėjimą? </strong>
– Tiems, kurie mėgina save sumenkinti, klausdami, ką išvis toks mažas žmogus gali padaryti, primenu: pasaulyje mūsų yra septyni milijardai. Tokių mažiukų. Ir jei kiekvienas nuspręs sumažinti savo išmetamą CO2 kiekį, pokytis anksčiau ar vėliau įvyks.
Dideliuose gyvulių ūkiuose jų savininkai jau kabina savo karvėms prie užpakalių specialias surinktuves, kurios kaupia metano dujas. Ūkininkai neleidžia joms kilti į atmosferą, o panaudoja savo reikmėms.
<strong>– Ar besikeičiantis klimatas turi įtakos prognozuojant orus? </strong>
– Pirmiausia susitarkime: klimatas yra procesas, orai – dinamika, per parą jie gali pasikeisti ir penkis kartus. Klimato kaitos procesai išklibina atmosferos cirkuliaciją, ciklonų ir anticiklonų kelius, visa tai, nuo ko priklauso orai. Taigi, jei žmogus keičia klimatą, vadinasi, keičia ir orus.
<strong>– Kartais atrodo, kad žmogaus atmintis silpna – mes pamirštame, kad lietingų arba karštų vasarų, šiltų žiemų jau būta. Ir nuolat stebimės, tarsi gavę kažką ypač naujo. Matyt, orai mums rūpi labiausiai – dabar, šiandien.</strong>
– Ypač kelininkai ir komunalininkai pas mus nustemba, kai pamato sniegą. (Juokiasi.) Lyg jo nebūtų išvis buvę. Priminsiu, kad 1931 metais Lietuvoje prisnigo 93–94 centimetrus, tai – rekordas, daugiau sniego nesame sulaukę.
<strong>– Mes, lietuviai, dažnai sakome, kad gyvename kaip Dievo užantyje – jokių uraganų, taifūnų, ugnikalnių išsiveržimų, žemės drebėjimų. Ar taip ir toliau bus? </strong>
– Mes tą užantį prakiurdėme, ar pastebite, kad vis dažniau kartojasi ekstremalūs reiškiniai? Negaliu sakyti, kad nesame turėję viesulų, uraganų, karščio, sausros, bet visa tai mus ištikdavo rečiau ir būdavo ne tokie pavojingi.
Kas yra visko pradžia? Temperatūra. Saulė nevienodai įšildo žemės paviršių, vienaip šilumą priima vandenynai, upės, ežerai, kitaip – miškai, pievos, laukai, dar kitaip – žmogaus rankomis sukurti objektai – stikliniai dangoraižiai, stogai, šiltnamiai. Įšilę jie į atmosferą išleidžia nevienodą šilumos kiekį, o jis lemia slėgio kaitą, įvairiausius srautus, vėjus, ciklonus ir anticiklonus.
Štai sėdžiu namie, žiūriu pro langą, kitoje Kalvarijų gatvės pusėje – škvalas, išvertė alyvą prie kiosko, o mano kieme – tylu.
<strong>– Turbūt neteisingai manome, kad plastikas Vietnamo upėse ir Kinijoje į dangų kylantis smogas mūsų, taip toli esančių, niekaip neveikia oro, kuriuo kvėpuojame? </strong>
– Mielieji, mes visi esame po vienu dangumi. 2017 metais Portugalijoje degė miškai, dūmai iš ten per Europą, pro mus nuplaukė iki Uralo.
Ir kai Amazonės miškus kerta, tai juk skiedros lekia ir pas mus. Jie ten stengiasi susikurti dirbamos žemės, bet tie miškai – mūsų visų, mūsų Žemės plaučiai.
Pasaulis pilnas šiukšlių, net kosmose jų pilna, o juk tos visos medžiagos yra, kaista, atiduoda šilumą atmosferai. Atrodo, mes išjudiname viską, ką tik sugebame!
Dažnai girdžiu nuostabą – tik pamanykit, Žemės temperatūra pakilo puse laipsnio, kas čia tokio? O jūs patys pamėginkite pasimatuoti savo temperatūrą ir keletą dienų pavaikščioti bent jau su puse laipsnio aukštesne. Vieną dieną dar pavaikščiosite, o jau po trijų tikrai daktaro ieškosite ir aiškinsitės, kas nutiko, kad taip prastai jaučiatės.
Gydytojas greičiausiai ras lėtinį uždegimą, kurį būtina gydyti. Žemė šiandien irgi prastai jaučiasi, ji karščiuoja ir mėgina visaip gintis nuo mūsų, kurie tą karščiavimą sukelia. Kai apsiginti negali, siunčia mums katastrofas, kad bent kiek sumažintų piktavalių skaičių.
<strong>– Jei bent kiek globaliau mąstytume ir nuolat tai prisimintume, gal taip baisiai neterštume savo namų? </strong>
– Visada sakau: pradėkime nuo savęs. Šiukšles jau lyg ir ėmėme rūšiuoti, netgi didžiuojamės per talkas surinkę tonas šiukšlių. Tik ko čia didžiuotis?! Didžiuotis verta tada, kai šiukšlių rinkti nereikia.
Vakar girdėjau, kad Antarktidoje rastos dvi lietuviškos šiukšlės. Tad mes ne tik savo namus sugebame apteršti.
<strong>– Šiandien pasaulis išgyvena ypatingas įtampas. Kaip manote, ar klimatas veikia žmones, jie tampa piktesni, labiau įsitempę, jų galvoje kyla barbariškos mintys? </strong>
– Nuo klimato kaitos priklauso mūsų orų kaita, sezonų kaita. Ir jei kažkam neužauga vasarį pasėtas derlius, kalti lieka sinoptikai.
Pamenu, kai dar dirbau, vienas toks nepatenkintas paskambino, pradėjo bartis. Išklausiau, o paskui paprašiau palaukti minutėlę – sujungsiu su Aukščiausiojo kanceliarija. Žmogus pradėjo juoktis, ačiū, kad išklausėte, sako.
<strong>– Paaiškinkite, koks kirtumas tarp meteorologo ir orų prognozuotojo. </strong>
– Profesija, matyt, ta pati. Įsivaizduokite namą, o jame daug kambarių – vienuose stebėtojai, stotyse renkantys duomenis, kituose – hidrometeorologijos tarnybos, dar kituose – aviameteorologai, žemės ūkio meteorologai, klimatologai, prognozuotojai.
Klimatologas turi išmanyti viską, kas ir kodėl susidaro, nuo ko priklauso, kokie procesai vyksta. Tai globali, mokslinė sritis.
Sinoptiko darbas trumpalaikis – jis surinko informaciją, apibendrino, sudėjo į prognostinius modelius, kompiuteriai suskaičiavo ir, štai, jums prognozė. Kitą dieną skaičiuoti vėl reikia, nes orai keičiasi.
Jei ką nors perkūnas nutrenkė, kaltas prognozuotojas. Tai jis tiesiai nepasakė – kai griaudžia, nestovėk po medžiu. Mūsų močiutės tai žinojo, o šių dienų žmogus šios taisyklės nebežino.
<strong>– Gal žinote, ką Aukščiausioji kanceliarija sugalvojo mums šiai vasarai? </strong>
– Nuo sausio manęs to klausia. Dabartinės, sezoninės prognozės nežada nieko gero, bet tai visai nereiškia, kad nesulauksime kokios staigmenos, kuri viską pakeis ir prognozes reikės tikslinti.
Prieš porą savaičių Rytų Europoje buvo stebima anomalija – čia vyravo tropinė temperatūra, o Europos pietuose buvo šalta kaip Arktyje. Ir šiaip šiandien Šiaurėje dažniau būna šilčiau nei pas mus. Tai susiję su tirpstančiu ledu, kuris keičia cirkuliacijos procesus.
Amžinojo įšalo zonos, ant kurių stovi miestai, tirpsta, atsiveria kiaurymės, pro kurias iš gilumos veržiasi natūralios metano dujos. Jos irgi prisideda prie šiltnamio efekto Žemėje.
Susiję straipsniai
<strong>– Kartais atrodo, kad šis pasaulis ateities neturi. Paguoskite mus! </strong>
– Man ir jums dar užteks, gal ištversime. Jei rimtai, popieriniai susitarimai nieko nereiškia, jei jie nebus vykdomi.
Jei šiandien mudvi susitartume, kad nuo šios akimirkos daugiau neišleisime į atmosferą nė vieno vieneto anglies dvideginio, klimatas iš inercijos keisis dar šimtą metų. Mes tiek save guodėme, jog esame nekalti, kad dabar sustabdyti klimato kaitos tiesiog nebegalime, galime tik prie jos prisitaikyti.
Jei mums pavyktų kaip nors stabilizuoti kylančią temperatūrą, viduryje šio amžiaus Arktyje vis tiek vasaromis nebeliks ledo. Nuo čia viskas ir prasideda, taigi paguosti labai negaliu.
<strong>KAIP GALIMA SUMAŽINTI CO2 IŠMETIMĄ </strong>
<strong>Energijos taupymo priemonės <span style="white-space:pre"> </span>CO2 sumažėjimas namų ūkyje (kg per metus)</strong>
Naudojant rankinę žoliapjovę vietoj elektrinės <span style="white-space:pre"> </span>40
Perkant produktus, supakuotus į perdirbtas
arba tinkamas antriniam panaudojimui pakuotes <span style="white-space:pre"> </span>110
Įrengiant taupančias dušo galvutes, kad kuo mažiau
sunaudotume karšto vandens <span style="white-space:pre"> </span>150
Naudojant elektrą taupančias lemputes <span style="white-space:pre"> </span>250
Skalbiant šaltame arba šiltame, bet ne karštame vandenyje 250
Įrengiant saulės energijos sistemas vandeniui pašildyti 360
Rūšiuojant visas buitines atliekas: senus laikraščius,
kartoną, stiklą ir metalą <span style="white-space:pre"> </span>400
Dvi dienas per savaitę paliekant savo automobilį namuose
ir einant pėsčiomis, važiuojant dviračiu ar visuomeniniu transportu <span style="white-space:pre"> </span>750
Izoliuojant sienas ir perdangas (nuo karščio
arba nuo šalčio – priklausomai nuo klimato) <span style="white-space:pre"> </span>2 000
Sodinant medžius aplink namus ir nudažant stogus
šviesiais dažais – karštame klimate ir tamsiais – šaltame <span style="white-space:pre"> </span>2 500