Naujoji Gedvydo Vainausko knyga, arba Piktuliai, apeikit šitą tekstą

Sveiki, aš esu Andrius Užkalnis ir labai seniai nerašiau knygų recenzijų. Pirmiausia todėl, jog knygų recenzijos (portale „Delfi“ kas savaitę) yra Faustos darbas, antra, todėl, kad labai mažai skaitau šiais laikais tokių knygų, kurias galima recenzuoti.

„Lietuvos ryto“ vyr.redaktorius G.Vainauskas parašė memuarus.
„Lietuvos ryto“ vyr.redaktorius G.Vainauskas parašė memuarus.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 14, 2021, 7:49 PM, atnaujinta Jun 14, 2021, 7:49 PM

Vis skaitau arba labai senas knygas, arba labai specializuotas, arba priešokiais klausausi ausinėse, arba ten visai ne knygos, o moksliniai straipsniai ir kitokia taikomoji literatūra.

Gedvydo Vainausko ką tik pasirodžiusią knygą „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“ perskaičiau dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, žinoma, norėjau įsitikinti, kad aš ten paminėtas (taip).

Antra, G.Vainauskas ne vienus metus buvo mano redaktorius, kai rašiau „Lietuvos rytui“ (ne tik portalui, į kurį mane anksčiau pakvietė Rimvydas Valatka: buvo laikai, kai kas savaitę buvau popieriuje – ir laikraščio skiltininkas, ir dar „Stiliuje“ buvo mano tekstai apie restoranus). Apie tai dar pakalbėsime.

Trečia, ši knyga persidengia ir su tuo laikotarpiu, kurį aprašiau „Trečiojoje Evangelijoje“: pirmuoju laisvės dešimtmečiu, kai viskas kūrėsi (ir geri, ir blogi dalykai).

G.Vainausko knygoje daugiau nei 1990–2000 m.: ten ir jo karjeros pradžia dar sovietmečiu (baigė universitetą 1979 metais, kai man buvo aštuoneri), ir visai neseni laikai, faktiškai tas, kas yra dabar.

Yra pasakymas, kad memuarų žanras labai sunkus: arba rašai gerus memuarus, arba išlaikai draugų ir pažįstamų ratą tokį, kokį turi prieš pradėdamas rašyti.

G.Vainauskas parašė labai gerus memuarus negailėdamas nieko – nei savęs, nei kitų – ir tikrai nesistengdamas niekam patikti ar būti patogus ar nugludintas. Jis didžiuojasi tuo, kuo didžiuojasi, o ko nemėgsta – tai nemėgsta.

Žmones vertina pagal jų darbus, save irgi. Šia knyga autorius negalėjo tikėtis įgyti daugiau draugų (manau, kad kiek jų turi, jam pakanka), ir knyga NĖRA bandymas ką nors perkalbėti ar įtikinti.

Kaip tikras evangelistas jis pasakoja savo įvykių versiją, ką girdėjo, ką matė ir kaip jam atrodė. Objektyvu? Žinoma, ne. Tokios knygos būna tik subjektyvios, ir tame subjektyvume ir neatsiprašinėjime visa teksto vertė.

Ta knyga nėra ir nostalgiška apologija, kaip Algirdo Brazausko „Ir tada dirbome Lietuvai“, ir ne tulžingas seniokiškas burbėjimas apie tai, kokie visi buvo blogi ir durni, o aš tiktai vienas buvau doras žmogus (kaip Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“).

Tekstas dygliuotas, negailestingas ir pastabiai kibus kaip chirurgas – žinote, būna tokių daktarų, kurie tarsi gręžia akimis, ir svarstai: gerai, kad tas žmogus dirba daktaru, o ne tardytoju. Manau, kad jei Vainauskas būtų nuėjęs ne į žurnalistiką, o į teisėsaugą, jis būtų geras tyrėjas.

Gerai atsimenu, kaip su Gedvydu kažkada pirmąsyk susitikau „Lietuvos ryto“ kavinėje. Ten buvo dėmesingas ir veriantis žvilgsnis (gal todėl ant knygos viršelio akis slepia tamsūs akiniai).

Ar jaukus? Nelabai. Jis man pasirodė esąs redaktorius, šykščiai dalijantis pagyras ir dar rečiau kritikuojantis, bet darė įspūdį tai, kad redaktorius viską skaito savo leidiniuose ir, atrodo, visur kitur.

Pavyzdžiui, amžinatilsį Aurelijus Katkevičius buvo visai kitoks: jis buvo jaunimą apglėbiantis, drąsinantis ir guodžiantis, o pas Vainauską aš jusdavau, jog man didžiausia pagyra, kad esu pakviestas dirbti.

Man tai buvo normalu: per 16 darbo metų BBC buvau pripratęs, kad „niekas čia nenori, kad tau nepasisektų; tavim pasitiki, ir jei nepasitikėtų, tu čia nedirbtum“, kaip sakė vienas mano vadovų Anglijoje, kai tik pradėjau dirbti 1995 metais.

Kaip rašo G.Vainauskas? Aš, pavyzdžiui, atskleidžiau epochą „Trečiojoje Evangelijoje“ per daiktus, objektus, posakius, kvapus ir vaizdus, o Vainausko dokumentika yra žmonių dokumentika.

Jis epochą mato per žmones, jų darbus ir žodžius. Vainauskas per tuos dešimtmečius susidūrė, susitiko, susikirto arba dirbo beveik su visais, nuo ko kas nors priklausė Lietuvoje, – politikoje, versle, teisėsaugoje, menuose, sporte (ypač sporte).

Knygoje gerai matyti, kad ne visi tie susidūrimai, susikirtimai ir bendri darbai baigėsi laimingai ar džiaugsmingai, nors bent jau mano patirtis man rodo, kad Vainauskas nėra ir niekad nebuvo nei įžeidus, nei kerštingas, nei įtarus.

Savo žmonėmis pasitiki visada, kol jie neįrodo kitaip. Kai nuvilia – nusisuka nuo jų. Nepamiršta, bet ir nesėdi galvodamas apie juos. Gal pamačiau panašumo į save.

Knygoje neradau nė vieno gando ar iš trečiųjų asmenų pamėtytų „pletkų“: pasakoja tai, ką girdėjo, matė ar skaitė pats. Ar viską pasakoja? Žinoma, ne. Jūs turbūt irgi apie save ne viską pasakotumėte.

Tačiau ir apie save patį jis dažnai stebėtinai atviras – kalbėjimas apie savo šeimos dalykus toks atviras, kad net nesitiki. Lietuvoje taip nerašo memuarų (nebent Juozo Baltušio dienoraščiai visus nudegino atvirumu, tačiau todėl ir buvo išleisti praėjus tiek metų po jo mirties).

Autoriai dažniausiai stengiasi neįžeisti nei tų, kurie dar gyvena, nei tų, kurie jau išėję. Iš neįžeidaus rašymo išeina literatūrinis muilas.

G.Vainausko tekstas yra autentiškas jo santykis su visais tais žmonėmis ir jų veiksmais.

Jis nesako: „Visokių yra, visokių reikia“: ne, jis vertina ir žmonių žodžius, ir poelgius, ir yra kaip tas metraštininkas, kuris atėjo gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Ir ta personažų galerija, ryškiai nupiešti šaržai, kaip Vytauto Jurkūno, puikaus grafiko ir „Lietuvos ryto“ karikatūristo, ir yra priežastis, kodėl knygą sunku atidėti į šalį, jei visas tas laikas ir jo stipriųjų gyvenimas jus bent kiek domina.

Stipriųjų gyvenimas? Taip. G.Vainauskas yra žurnalistas, kuris, kaip rašytojas ar dramaturgas, neturi ką veikti ten, kur nėra dramos, lūžio, konflikto, stiprių emocijų.

Nuobodžių žmonių nuobodūs gyvenimai jo netraukia, ir negali G.Vainausko kaltinti: apie nuobodulį ir tiesią gyvenimo liniją mažai kas rašo, nebent kažkada tai darė Antonas Čechovas. Bet šiaip tiesi linija, ypač jei kardiogramoje, rodo, kad širdis ir gyvenimas sustojęs.

Dėl to nykūs žmonės angliškai vadinami „flatliners“ – su tiesia encefalogramos arba EKG linija.

Beveik kiekvienas šios knygos epizodas – tai maža arba didelė drama, kreivė su užuomazga, personažais, jų motyvais, poelgiais ir išvada. Dramaturgija pagal Aristotelį.

Negaliu jūsų kaltinti, jei jums atrodo neįdomus G.Vainausko gyvenimas arba jeigu kas nors toje knygoje jus palies asmeniškai iš nemalonios pusės ir tada sakysite, kad A.Užkalnis čia skalbia marškinius Lietuvos žiniasklaidos oligarchui ir kažin kiek jam sumokėjo.

Bet naujoji istorija ir tie žmonės, kurie aprašyti daugiau nei keturiuose šimtuose puslapių, bet kuriam smalsiam žmogui negali būti neįdomūs, kaip ir įtakingiausio Lietuvos žurnalisto požiūris į tą istoriją, tuos žmones ir jų šalį.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.