„Poezijos pavasario“ laureatė Vilniaus gatvėje šoko ir su gyvenimu, ir su mirtimi

Kaune esančioje Vilniaus gatvėje Dovilė Zelčiūtė su mylimuoju satyriku Jurgiu Gimberiu tris dešimtmečius drauge šoko gyvenimo šokį. Po jo mirties  poetė manė, kad apie tai nerašys. Bet poezija nugalėjo.  

D.Zelčiūtė vainikuota ąžuolo lapų vainiku. <br>M.Patašiaus nuotr.
D.Zelčiūtė vainikuota ąžuolo lapų vainiku. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Renginio akimirka. <br>M.Patašiaus nuotr.
Dovilė Zelčiūtė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Dovilė Zelčiūtė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Knygos viršelis.<br>M.Patašiaus nuotr.
Knygos viršelis.<br>M.Patašiaus nuotr.
Dovilė Zelčiūtė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Dovilė Zelčiūtė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (33)

Lrytas.lt

Jul 9, 2021, 7:34 PM, atnaujinta Jul 9, 2021, 7:35 PM

Šių metų „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijos laureate penktadienį  vainikuota kaunietė poetė, dramaturgė, eseistė D.Zelčiūtė. 62 metų kūrėja  yra dviejų dešimčių knygų autorė, daugiau kaip pusė jų – poezijos. 

1991 metais pirmuoju eilėraščių rinkiniu „Akligatvio erdvė“ debiutavusi  rašytoja per kelis kūrybos dešimtmečius išgrynino autentišką, atpažįstamą  poetinį stilių, visa jėga atsiskleidžiantį naujausioje jos eilėraščių  knygoje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ (“Kauko laiptai“), už kurią ir pelnė  ąžuolo vainiką.  

Knygoje poetė jautriai, asmeniškai, įtaigiai prabilo apie atsisveikinimo  su artimuoju skausmą, o kasdienybė ir buitinės detalės sklandžiai  derinamos su krikščioniškomis frazėmis ir ženklais. D.Zelčiūtė džiaugėsi,  jog po festivalio metu jau įvykusių poezijos skaitymų išgyveno pilnatvės  jausmą ir džiaugsmą, kad jos eilės buvo pajaustos ir išgirstos.

– Kaip reagavote išgirdusi, kad „Poezijos pavasario“ laurai ir Maironio  premija atiteko jums?  

– Pakėliau akis virš stalo į laiminančio Kristaus ikoną ir padėkojau.  Negaliu tik sau pačiai priskirti šių laurų, juk poeziją rašantis žmogus  tėra įrankis, paklūstantis Aukščiausiojo valiai. Mane būtent tai  labiausiai ir jaudina, kad galbūt sugebėjau išgirsti ir perteikti tai,  kas man sakoma. 

Kad tuos kelis mėnesius, kol radosi knyga, kad ir skaudžiai, bet į mane  liejosi Jo malonė – gydanti sužeidimus ir leidžianti kalbėti. Žinoma,  be poezijos sesių ir brolių geranoriško žvilgsnio ir sprendimo, be Kauno  miesto pritarimo šiandien negalėčiau džiaugtis Poezijos pavasario  laureatės vardu ir Maironio premija. Tačiau pirmasis džiaugsmo šuoras  užklupo dar iki tol – kai sužinojau, kad už tą pačią lyrikos knygą šįmet  man paskirta ir Antano Miškinio premija. 

Galvodama apie savo kūrybos kelią suprantu viena: jis labai lokalus, gana  siauras temų prasme, bet tikrai mano. Kiekviena iš dvylikos poezijos knygų  susieta arba su konkrečiais įvykiais, gyvenimo istorija, arba su vienu ar  kitu sutiktu žmogumi, keitusiu mano gyvenimą ir mane pačią. 

Norėčiau rašyti kitaip – ramiau, nuosaikiau, šviesiau, akvareliškai  skaidriai, norėčiau teigti išmintį ir ramybę, skleisti viltį, tačiau pati  nustembu pamačiusi, jog taip neišeina. 

Mano eilėraščiuose greta ilgesio daug ir ironijos, pasaulį eilėse galiu  išgyventi kaip spektaklį, tik šitaip, netiesiogiai, žiūrovo vaidmeny  apskritai galiu susitaikyti su skaudžiausiais praradimais, žinodama: šis  spektaklis bet kuriuo atveju baigsis gerai – jau vien todėl, kad baigsis. 

Tada suvokiu savo menkumą, reikia augti pačiai, nurimti pačiai. Tik ar  visiškai nurimusiam žmogui dar reikės kūrybos?.. Tad šlovinu gyvenimo  kūrėją šiuo metu taip, kaip moku.      

– Kaip atsirado knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“? 

– Amžinybėn iškeliavo mano artimiausias žmogus. Kol buvome vienuose  namuose, kol dar gyvenome, kvėpavome kartu, kol dukters padedama slaugiau  artimąjį, buvau tikra, kad šios temos niekad neliesiu kūryboje, nes tai  įvardyti atrodė neįmanoma – kai kartu, regis, iškeliauji ir pats, nors  juk gyvas į žemę ir neįlįsi. Bet koks kūrybos žingsnis atrodė  spekuliatyvus, pats gyvenimas rišo burną. 

Vėliau maniau, kad su netektimi imu susitaikyti, kad viskas „valdoma“.  Vieną rytą suskambo kelios eilutės, nutariau užrašyti, kad nekankintų.  Tada jau rašiau kelis mėnesius, nes žodžiai ir vaizdai plėšė, turėjau  viską pereiti iš naujo, išgyventi, suprasti pati save. Suprasti mirtį?  Kažin ar įmanoma. 

Rašyti padėjo ir skatino ant peties uždėta Viešpaties ranka. Vilniaus  gatvėje mudu su mylimuoju daugiau nei 30 metų šokome gyvenimo šokį,  reikėjo sušokti ir mirties. Visa susiję. Tačiau išgyvenimai išgyvenimais,  visi žmonės patiria išsiskyrimą, atsisveikina, aš – ne išimtis. 

Man kur kas svarbiau, ar toji patirtis tapo poezija. Pats „išgyvenimo  autentiškumas“ poezija gali ir netapti. Dėl to nerimą jutau visą laiką.  Ir knygai pasirodžius. 

– Neretai kūrėjai ir jų kūrybos herojai nėra vienas ir tas pats žmogus.  Bet jums būdinga išpažintinė poezija. Tad kiek skaitytojams naujojoje  knygoje atvėrėte savęs? Ar nebuvo nejauku ir sunku taip atvirai kalbėti  apie asmeninius išgyvenimus?

– Manau, kad ir ne išpažintinės lyrikos poetai kalba apie asmeninius  išgyvenimus, visa – iš to paties žmogaus patirties. Tik, žinoma,  keičiasi kūrinio forma. Poezija ir apskritai kūryba nėra ir negali būti  „dienoraštis“. Eilėraštis, novelė, romanas, esė – jau kūrinys, turintis  savas žanro taisykles, tai, ačiū Dievui, – jau ne tu. 

Kiek grybštelta to, kas atpažįstama, ką vadiname „autentika“, kas suteikia  tikroviškumo spalvų, tiek ir lieka. Tačiau kur kas svarbiau, ar tampa  kūriniu. Kokį liudijame pasaulį, lemia ne patirtis, tiksliau, ne vien  patirtis, bet Dievo ir paties rašančiojo žodžio santykis, kurį išgyvename.  Net jei to ir nepripažįstame, Jo valia – neginčijama, aukščiau mūsų.

– Jau susitikote su savo skaitytojais. Ar buvo netikėtų, nustebinusių,  sujaudinusių reakcijų?  

– Atsakomoji reakcija, be abejo, rašančiajam reikalinga. Būtum atkakliai  užsispyręs grafomanas, jei teigtum kitaip, jei įsivaizduotum, kad tau  nesvarbu. Nors ir mėgėjiški rašiniai turi savo skaitytoją, jau žiūriu į  tai atlaidžiai. Juk pati fotografuoju, nebūdama fotografė, svarbu, ar  nereikalauju ir ar nesitikiu gauti salės savo mėgėjiškiems kadrams. 

O jei rimtai, tai ką tik Juknėnuose, Antano Miškinio memorialiniuose  namuose ir pačioje Utenoje, po poezijos skaitymų išgyvenau pilnatvės  jausmą ir džiaugsmą, kad mano eilės buvo pajaustos ir išgirstos.

– Esate sakiusi, kad išleidus knygą, viduje vyrauja tyla ir tuštuma. Ar  dabar patiriate šį jausmą? O gal jau bręsta naujos eilės?

– Kol kas tuštuma nepaskandino, o liūdesys nebeatsitraukia, tenka su ta  nuolatine būsena susigyventi. Leidyklai atiduota viena prozos knyga,  laukiu, kur visa pakryps. O eilėraščiai padeda išgyventi kasdienybę. 

* * *

Poetės kūryba – įvairiapusė

D.Zelčiūtė gimė 1959 balandžio 30 dieną Kaune. Aktorių L.Zelčiaus ir  D.Juronytės duktė, satyriko, prozininko ir vertėjo J.Gimberio našlė. 

1986 metais baigė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą,  lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dirbo televizijoje, savaitraščio  „Nemunas“ redakcijoje.  Nuolatinis darbas – grožinės literatūros  redagavimas, šiuo metu bendradarbiauja su žurnalo „Artuma“ redakcija.

Išleido poezijos rinkinius „Akligatvio erdvė“ (1991), „Duženų sniegas“  (1997), „Pagrindinis vaidmuo“ (2000), „Dar minutėlę pusvalandį“ (2001),  „Lapkričio pratimėliai“ (2003), „Klaidinantys judesiai“ (2009), „Paleisk  mano ranką“ (2011), „Džuljetos suknelė“ (2013), „Prieglaudos miestai“  (2018). Taip pat rinktinę „Atgal į vandenį“ (2004), poezijos ir  fotografijos knygą „Stotys“ (su A. Aleksandravičiumi, 2006). 

Parašė knygas „Drama be taisyklių: A.Aleksandravičiaus portreto kontūrai“  (2006), „Mirties kilpa lietuvių fotografijoje“ (2007), „Kelionė su  O.Koršunovu“ (2014), romaną „Gastrolės“ (2009), pokalbių apie teatrą  knygą „Po repeticijos“ (2011), knygą vaikams „Raktas po kilimėliu: mažosios  istorijos“ (2016).

* * *

Dovilė Zelčiūtė. Šokiai Vilniaus gatvėje

Septintą – morfinas

po trijų valandų doloblokas

vienuoliktą – perrišti

atidaryti langą, movalis

pripilti indus vandens paruošti bintus ir pleistrus

paknopstom laiptais žemyn

įsileisti vilties seselę

pakišti dubenį kraujui

negriūti visa pamačius veikti

melskite už mūsų gyvenimo kvėpsnį

visi išėjusieji

pasilaikyt prilaikyti

tavo svyrančią galvą kvėpuoti

vėl kraujoplūdis tuojau smigsi

paklausyk čia tik daiktai

butaforija Oskaras

šaukiantis ar šitame teatre

galima bent finalui kraujo?!

galima atsakau už butaforę netgi tikro

jau pirma, dar sykį morfinas

truputėlį tik pasiversk girdi mane?

pažadu tuoj užmigsi

trečios nebesulaukiame

visas baltas iš sapno

ateini ir tyliai prašai

gal jau galim ką nors suleisti

vėl movalis tada klijuoju

svaiginantį pleistrą bet rankos

kiauros nebėra lopinėlio

aplipdau žemėlapį dar galėjome

nuvažiuoti į Ispaniją Portugaliją

nešu vandenį gerk upeliu teka kraujas

uždedu ledą

skambinu dukrai tai viskas

ir ji išgelbėja moka

aklinoje tamsoje ropoju

greitai dvylika

laikas leisti morfiną

paskui ir vėl – doloblokas

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.