Ramūnas Gerbutavičius. Barbarų belaukiant, arba Kaip elgtis su atklydėliu

Nors dar ne visiems iki galo akivaizdu, tačiau labai panašu, kad į mūsų ramų, taikų ir svetingą užkampį atklydo Kitas. Nepažįstamasis. Svetimas. Jis nė iš tolo neprimena laukto svečio, tad kodėl mes jį turėtume pasitikti su duona ir druska? Jis toks keistas, paslaptingas ir kitoks, kad gal patogiau jo atsikratyti, nes vis tiek kažin ar sugebėtų perimti mūsų tvirtas tradicijas ir taikų būdą?

R.Gerbutavičius.<br>T.Bauro nuotr.
R.Gerbutavičius.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Aug 12, 2021, 6:19 AM, atnaujinta Aug 12, 2021, 6:19 AM

Kita vertus, nors ir balbatuoja nemūsiškai, turi keturias galūnes ir pagal visas kitas savybes labiausiai primena žmogų, tad gal su juo reikėtų elgtis humaniškai? O jei tas neva žmogus – įsislaptinęs pranašas, gelbėtojas, atklydęs į mūsų užutėkį parodyti, kad po ramybės paviršiumi slypi mūsų pačių purvo, baimės, sugedimo, barbarizmo sūkuriai, į kuriuos mes iki šiol nekreipėme dėmesio? Ir jei mes tuo pranašu patikėtume, gal jis mus išvestų iš paklydimų karuselės?

Bet kur tau. Juk jis labiau primena ne gelbėtoją, o cirko artistą, kuris, net uždarytas narve, demonstruoja klouno mimikas ir šūkalioja gražiai skambančius, bet mums visiškai nesuprantamus burtažodžius. Nors dažniausiai tiesiog tyli. Patikėk ta tyla ir nugarmėsi į pražūtį. O dar jeigu jis barbaras? Mes juk ne romėnai – nė nenutuokiame, kaip su tais barbarais elgtis.

Supratę, kad atsidūrėme beviltiškoje padėtyje, nusprendėme išeities ieškoti knygose, kurias andai laikėme geromis, bet vėliau nukišome į atokiausius užkampius ir beveik užmiršome. Kai jas atsivertėme, ėmė dėliotis scenarijai, kaip elgtis su tuo nepažįstamuoju.

Pirmąją užuominą į išeitį radome Philippe’o Claudelio romane „Brodekas“. 2007 metais parašytame ir 2018 metais išverstame į mūsų kalbą pasakojime prancūzų rašytojas pavaizdavo būtent Kito likimą. Įsivaizduojamoje šalyje, kažkur Europos rytuose, pasibaigus karui Brodekas sugrįžo į gimtąjį kaimelį iš koncentracijos stovyklos patyręs pažeminimą ir siaubą.

Vieną dieną į kaimą atkeliavo nepažįstamasis. Keistas atvykėlio elgesys, apranga ir įpročiai, pernelyg didelis mandagumas ir itin plati šypsena ėmė kurstyti kaimo gyventojų baimes ir prisiminimus. Kai keistuolis nupiešė gyventojų portretus, apnuogindamas jų netobulumą, paslaptis ir ydas, įtarimų kilo dar daugiau. Tada kaimo vyrai atklydėlį nužudė. Nužudė lyg ir visi, lyg ir niekas. Todėl kaltų, išskyrus patį nepažįstamąjį, kaip ir neliko.

Antrąją išeities galimybę aptikome Laszlo Krasznahorkai romane „Priešinimosi melancholija“, 2016 metais išverstame į vieną seniausių pasaulio kalbų. Jame vengrų rašytojas aprašė tyrlaukiuose pasimetusį miestelį, kurio idilę nutraukė triukšminga cirko trupė, atsitempusi didžiulę padvėsusio banginio iškamšą.

Prie tokių dalykų nepratę vietiniai gyventojai sukėlė absurdišką maištą, kurio beprasmybė galėjo varžytis nebent su jo žiaurumu. Riaušes netrukus numalšino kariuomenė, į valdžią iškilo suirute pasinaudoję apsukruoliai, o miestelėnai ėmė svarstyti, kas pažeidžia bendro gyvenimo harmoniją.

Dar viena užuomina į išeitį glūdėjo Hermanno Brocho „Pakerėjime“, sudėtingo likimo romane, kuris buvo pradėtas rašyti 1935 metais, dienos šviesą išvydo tik po autoriaus mirties 1953 metais, o mūsų paukščių kalba pragydo 2004-aisiais.

Austrų rašytojas savo kūrinyje aprašė kalnakasių kaimelį Alpėse, į kurį atklydo nepažįstamasis. Jis vietiniams iš pradžių sukėlė anaiptol ne simpatijas – atrodė atstumiantis ir juokingas. Netrukus pasirodė, kad tai manijos apsėstas personažas, kuris bando visiems įpiršti savo mistines idėjas apie kalno įveikimą. Nors daugeliui atvykėlis greitai įkyrėjo, pamažu surado šalininkų ir galiausiai pakerėjo visą kaimą, nes, be visa kita, kai kurie stambūs ūkininkai, remdami jį, tikėjosi naudos.

Netrukus visi ėmė tikėti pačiais neįtikimiausiais dalykais, išlaisvino net savo sadistinius polinkius ir vienos šventės metu paaukojo įsibrovėlio priešininkę – išmintingą senolę. Po šio neįprasto įvykio kaimas vėl pabandė grįžti į civilizaciją. Bet kaip į ją sugrįžti, kai prarastas žmogiškumas?

Blaškydamiesi tarp itin sudėtingų išeičių mes galiausiai atsiminėme Konstantino Kavafio eilėraštį „Barbarų belaukiant“ apie savo prabanga ir sugedimu užspringusią Romos imperiją, kurią išgelbėti gali tik laukiami, bet taip ir nepasirodę barbarai. Tada ir mes suklusome – akimirkai suabejojome, ar į mūsų ramų, taikų ir svetingą užkampį išties atklydo Kitas? Tada ėmėmės darbų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.