Juozas Erlickas susirūpino: kodėl išbėga vasara, o kitkas pasilieka?

Ar darantieji negalėtų išsidarinėti patys?

Vytauto Jurkūno karikatūra.
Vytauto Jurkūno karikatūra.
Vytauto Jurkūno karikatūra.
Vytauto Jurkūno karikatūra.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Aug 29, 2021, 8:28 PM, atnaujinta Aug 29, 2021, 8:28 PM

Gyveno žmogelis, vardu Juozapas, ir klausėsi tylos. Bet dažniau išgirsdavo garsiai rėkaujančius:

– Aš valdau padėtį!

Tokius Juozapas stengėsi nuraminti: „Tikriausiai ten ne padėtis, o tik tai, kas padėta po nosim.“

Kiek prisiminė, jam visados susidarydavo nevaldomos padėtys. Nevaldė jis nei žemės, nei žmonos. Nei širdies, nei plaučių. Nevaldė net vidurių.

Guodė mintis, kad kitiems ne geriau. Šie nevaldė rankų, liežuvio... Bandė slėptis savivaldybėse, bet ir ten jiems nepavykdavo susivaldyti.

– Ką darom? – klausė Juozapas.

– Plaukiam pasroviui, – siūlė kiemsargis.

Juozapas gal ir būtų plaukęs, tik kad nebuvo srovės. Jis žinojo, kad kitus gyvenimas nuneša net Europon, bet pats vis tūnojo savo kambary, mat kadaise buvo parašęs: gyventi reikia čia ir dabar.

Sykį sėdėjo prie lango ir galvojo: „Blogiausia, kad pabėgėlių pribėga ir galvon.

Dar ten lenda virusai, rusai, baltarusiai... Išveja kitas mintis ir karaliauja sau. O kiek būtume sugalvoję gražių dalykų! Kiek pasakę kits kitam gerų žodžių!“

Bet žmonės dabar tik apie anuos kalbėjo. O paskui dar klausė:

– Tu matai, kas darosi?

– Jėzaujėzau! – atsakydavo Juozapas.

Imdavo dūsaut, linguoti galvą, skėsčioti rankom. O kartais net grėsmingai pirsteldavo. Žinojo, kad žmonėms tai patiks.

Bet pats sau galvojo: „Jei darosi, tai ką aš galiu padaryt?“

Vis dažniau sėdėjo vienas, nuleidęs rankas: „Kam man daryti, jei ir taip visaip darosi?“

Paskui pastebėjo, kad jo namuose nieko nesidaro. Pakilęs užrašė ant lubų:

„Sėdėk ir nepradėk daryti.

Jeigu negali nedaryti, daryk po savim.

Ką padarei, niekam nerodyk.“

Todėl niekam nerodė ir šių užrašų.

Gal todėl televizoriun sulindę tipai vėl ėmė narsiai rėkaut:

– Mes valdome padėtį! Mes padarysim...

Juozapas paėmė valdymo pultelį, ir anie išnyko.

Tada jis vėl žiūrėjo pro langą, kuris jau transliavo naują rudens sezoną.

– Tu matai, kas darosi? – paklausė.

– Lyja, – atsakė.

Įdienojus ėmė lyti smarkiau, ir Juozapui tapo aišku, kad ir ši padėtis tampa nebevaldoma. Bet jis nieko nedarė, tik užrašė: „Dykumų kraštuose – karšta. Natūralu, kad žmonės ten išgaruoja, susikaupia lėktuvuose ir nukrenta Baltarusijoj, o toliau srautai plūsta Lietuvon.

Tai savaime kylantys procesai, kurie liausis tik atvėsus karštiesiems taškams. Tam gali prireikt milijonų metų.

Pirmas karštasis taškas atsirado, kai buvo sutverti pirmieji žmonės. Adomas ir Ieva ėmė trintis į kits kitą, ir įsižiebė liepsna.

Ir tikriausiai abu ėmė šūkaliot:

– Tu matai, kas darosi! Jei Sutvėrėjas tuomet nebūtų nusišalinęs, jei būtų paaiškinęs, kad ne savaime darosi, o jie patys tai daro... Gal anie būtų liovęsi. Tuomet dar galėjo viskas kitaip pakrypti. Dabar jau vėlu.

Padėtis tampa nevaldoma vos pradėjus ką nors daryti.“

Tiek parašęs Juozapas užklijavo lubas...

O taip! Jei būtų pasiuntęs tą žinią į Briuselį, jei pasaulio žmonės būtų sužinoję, kad nereikia daryti... Gal viskas būtų kitaip pasidarę...

Bet Juozapas negalėjo to padaryti, nes bijojo, kad vėl pradės kas nors darytis.

Trumpas pirmos dalies turinys

Sėduos prie koncertinos ir skambinu Landsbergio preliudą B dur. Baltais klavišais bėga mano rankos...

Baltarusiai klausosi ir laisvėja.

– Šekit valdžią, – sako jiems Aliaksandras. – Dabar supratau, kad ne taip gyvenau.

Baltarusiai paima valdžią ir išlaiko iki pat ryto. Paskui ima dalintis, bet visiems neužtenka.... Rankos sustingsta ant juodųjų.

– Toliau! – šaukia žmonės. – Kas toliau?

Pakylu nuo koncertinos, visiems nusilenkiu ir einu iš Kenos.

Toliau muzika dar neparašyta.

Kas pats gudriausias

Gavęs Europos paramą tris dienas, tris naktis...

Ketvirtą girioj nakvojau... Išlindęs ilgai keleliu keliavau... Pagaliau namelius suradau.

Nubudęs išgirdau balselį. Mįslinau, dūmojau: žmonelė šaukia...

Atsargiai praveriu duris. O tikrai!

– Tu toks... toks...

Matau, kaip sunkiai ieško žodžio, tai nelaukiu, kol suras.

– Aš kitoks!

Nusilenkiu, ir man išsiskleidžia vaivorykštės spalvų uodega.

Kitas mano vietoj visus Europos pinigus būtų vėjais paleidęs! O aš andai paslėpiau likutį ir pakeliui į namus užsukau pas meistrą Pedro...

Viskas dabar bus kitaip.

Toliau nuo kelio

– Jei prisikeltų Maironis... Ar eitų skiepytis? – klausia kiemsargis.

– Gal ir neitų, – abejoja kapų sargas.

– O Brazdžionis?

– Sunku pasakyt.

– O Čiurlionis?

– Tas eitų.

– Čiurlionis atseit gudresnis?

– Ne dėl to... Gal ir Maironis eitų. Žiūrint, kokio amžiaus prisikeltų.

– Koks atgula, toks keliasi.

– Oi, ne! Prisikeli, kaip nori. Antraip nė vienas senolis neprisikeltų.

– Jūs geriau žinot, – nusilenkia kiemsargis.

– Aš manau, jei Maironis prisikeltų kokių trisdešimties, tai eitų. O jei senjoras... Baladotųs naktimis Maironio muziejuj, ir tiek.

– Jei Maironis eitų skiepytis – visi lietuviai lėktų į gyvą Maironį pažiūrėt.

– Numiręs nebūna gyvas.

– Eik tu sau!..

Bet ateina tik suvokimas, kad patiems teks priimti lemtingus sprendimus.

– Užtraukim naują giesmę, broliai, – siūlo kapų sargas.

Abu susikaupia, ir kiemsargis laibu tenoru užtraukia:

– Kur Johnson end Johnson...

– Kur Zeneca teka... – storiau pritaria kapų sargas.

Giesmė kyla aukštybėsna ir ištirpsta mėlynėj.

Visos laimingos šeimos panašios

Alyzas gyveno su Aliodija, turėjo du vaikus, ir nieko jiems netrūko.

Sykį Aliodija tarė:

– Sutikau kitą vyrą.

– Aš kasdien sutinku net po keletą vyrų, – nuramino Alyzas. – O iš viso jų mūsų gamykloj gal trys šimtai.

Prabėgo metai... Tėvai daug dirbo, vaikai daug valgė. Viskas buvo gerai.

– Ar dar sutinki tą vyrą? – paklausė Alyzas.

– To nebesutinku, – atsakė Aliodija. – Bet sutikau kitą.

– O aš vis tuos pačius, – dūsavo Alyzas. – Naujų darbdavys nebepriima.

Aliodija išvirė kopūstų. Prabėgo dar metai...

– Kažin, kaip tas vyras? – teiravos Alyzas. – Gal numirė?

– Gyvas, – šypsojosi Aliodija. – Mes susitikinėjam.

Alyzas irgi vyptelėjo prisiminęs, kad ir pats susitikinėja su Aliodija: virtuvėj, tarpdury...

– Vadinas, tarp jūsų nieko rimto.

Dar norėjo pridurti, kad kur kas rimčiau, jei nebesusitinki su žmogum... Bet iš kiemo parbėgo vaikai, reikėjo su tais žaisti.

Branda

Ant įkaitusio skardinio stogo vos pakeliu plunksną. Kol pamirkau į rašalą, kol prinešu prie popieriaus – jau pridusęs.

Per vieną valandą darau tris vandens pertraukėles, keturias alaus ir dvi degtinės.

Galėčiau šuliny rašyt. O gal net kompiuteriu. Vidutiniškus kūrinius – visaip gali. Bet kam tokių reik?

Karštis tik sustiprino mano įkarštį pagaliau parašyti gerai.

Vakar būtent taip ir parašiau. Šįryt norėjau tęsti. Bet perskaitęs supratau, kad viskas pasakyta.

Žinau, kitas tęstų: „O prieš tai...“ Ar gal net: „O po to...“

Kam klaidinti skaitytoją?

Ir taškas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.