Vaiva Rykštaitė – apie namų ilgesį, moters pasirinkimą ir kitas abejingų nepaliekančias temas

„Dažnai galvoju, kad tik man vienai šitaip nutiko. Tačiau pamačius ar perskaičius, kad kas nors kitas gyvenime patiria panašią situaciją, palengvėja. To „palengvinimo“ šia knyga ir siekiu“, – sakė rašytoja, tinklaraštininkė Vaiva Rykštaitė, pristatanti naują knygą „Kaip būti“. Be klaustuko. Be atsakymo.

V.Rykštaitės knyga „Kaip būti“ – nei romanas, nei memuarai, o tekstų rinkinys.
V.Rykštaitės knyga „Kaip būti“ – nei romanas, nei memuarai, o tekstų rinkinys.
V.Rykštaitė gyvena Havajuose.
V.Rykštaitė gyvena Havajuose.
Daugiau nuotraukų (2)

Raminta Jonykaitė

Jan 14, 2022, 5:27 PM, atnaujinta Jan 14, 2022, 5:27 PM

V.Rykštaitės tekstų rinkinys – lyg stabtelėjimas besidairant: koks šiandien rodosi pasaulis ir kaip jame sutilpti? 

Emigrantė, besitapatinanti su žalčių karaliene. Vegetarė, nusipirkusi naują odinę sofą. Moteris, svarstanti, kuo matuojama santuokinė neištikimybė. Motina, galvojanti apie mirtį. Keliautoja pandemijos pradžioje. Besirenkanti – kaip būti geresniu žmogumi? Knygoje – feisbuko įrašai, sapnai, pokalbių su draugėmis nuotrupos, blogo tekstai ir geriausios publikacijos.

„Vienos temos mus vienija, kitos atskiria. Pavyzdžiui, dauguma emigrantų susitapatina su mano aprašomu ilgesiu. Tačiau man prabilus apie LGBT teises Lietuvoje, dalis auditorijos raukiasi ir spjaudosi.

Įdomu, kaip tos skirtingos temos suskambės skaitytojų galvose, ką jie priims, ką atmes“, – sakį V.Rykštaitė ir pridūrė, kad ši knyga ypač svarbi ir brangi, nes dėliojo ją sudėtingu ir jautriu metu – laukdama į pasaulį ateinant sūnaus.

Taigi apie naują knygą „Kaip būti“ pasakoja V.Rykštaitė.

– Knygą pradedate sakiniu: „Jūsų rankose kitokia nei visada mano knyga“. Kodėl? Ko tikėtis skaitytojams? 

– Todėl, kad ji tikrai kitokia. Pirmiausia ji atsirado sudėtingu gyvenimo metu, apie tai dar papasakosiu.

„Kaip būti“ – nei romanas, nei memuarai, o toks tekstų rinkinys. Dalis tekstų buvo publikuoti anksčiau, bet eiliniam skaitytojui sunku susekti viską ir visur, kur rašau. Todėl sudėjau tuos tekstus krūvon.

Sąmoningai stengiausi, kad knygoje atsidurtų tematiškai ir stilistiškai kuo skirtingesni tekstai, todėl čia rasite ir žargonu parašytą ištrauką iš draugės emeilo, ir redaktorių nupoliruotus LRT portalo Nuomonės skilties tekstus.

Skaitytojai gali tikėtis smagaus ir stilingo (nes viršelį vėl kūrė Lina Sasnauskaitė!) leidinio, kurį galima tiesiog vartyti ir skaitinėti kad ir nuo vidurio. 

– Aktyviai veikiate socialiniuose tinkluose, ten dažnai sulaukiate komentarų, patarimų, klausimų. Pati irgi jais dalijatės, sekėjai laukia jūsų įžvalgų, rekomendacijų įvairiausiais klausimais. Tuo tarpu knyga „Kaip būti“ – be atsakymų, be nurodymų. Kodėl renkatės tokią poziciją?

– Kai kurie mano tekstai skamba didaktiškai, teisuoliškai – tai mano silpnoji vieta. Todėl knygos pavadinimas – tarsi mėginimas sušvelninti tą visažinės toną.

Atsakymų labiau ieškau nei randu, dažnai užduodu ir klausimus, o jei ką nors teigiu, tai greičiausiai sau.

Atrastos tiesos dažniausiai yra asmeninės. Nemėgstu liepiamosios nuosakos, todėl mano taktika yra dalytis tuo, kas tiko man – gal kas nors sau irgi prisitaikys, gal kam nors rezonuos. 

Bet… esu visiškai kategoriška kalė, kai liečiami žmogaus teisių ir aplinkosaugos klausimai. Nors pati toli gražu nesu tobula šiose srityse, man vis knieti paliesti tas temas ir pabaigoje skelti kokį apibendrinantį moralą.

Mano pozicija turbūt tokia: motinystė, moterystė, emigracija – subjektyvu, asmeniška. Na, o pandemija, žmogaus teisės ir ekologija – jau visų reikalas, kolektyvinė atsakomybė. Todėl ir mano tonas skirtingas, kai rašau skirtingomis temomis. 
 
– Motinystė, moterystė, ekologija, ekologija, pasirinkimai, pandemija – knygoje nagrinėjamos temos, kurios šiandieniniame pasaulyje kaip niekad svarbios. Kaip susidėliojo tokia paletė?  

– Natūraliai, nereikėjo nieko forsuoti ar pritempinėti. Peržiūrėjau tekstus ir pamačiau, kad rašau būtent šiomis temomis. Spėju, kad ne viena emigrantė susigraudins skaitydama pirmą skyrių, tačiau ant manęs supyks skaitydama paskutinį.

Vienos temos mus vienija, kitos atskiria. Pavyzdžiui, dauguma emigrantų susitapatina su mano aprašomu ilgesiu, namų sąvokos reliatyvumu, atostogų problematika. Tačiau man prabilus apie LGBT teises Lietuvoje, dalis auditorijos raukiasi ir spjaudosi.

Tą žinau iš komentarų, kur vos palietus šias temas mane nuolat išvadina „leftistine kekše“. Todėl įdomu, kaip tos skirtingos temos suskambės skaitytojų galvose, ką jie priims, ką atmes.  

Mano mama verkė skaitydama skyrių apie motinystę, bet ji verkia dažnai, tai žiūrėsim, ar dar ką nors sugraudins.

O skyrių apie moterystę įkvėpė mano bendradarbiavimas su Nebegėda.lt. Pamenu, kai rašiau jiems tektus ir galvojau, kaip šaunu būtų, jei tie tekstai išeitų ir popieriniu formatu, kad pasiektų daugiau žmonių. Mat ten gavau progą paliesti aštresnes, intymesnes temas.

Mano mėgstamiausias tekstas – apie lytinių organų pavadinimus kalbant su vaikais. Net apklausą atlikau apie tai, kaip žmonės vadina makštį ir penį. Jos rezultatai irgi atsidūrė knygoje.

– Ar kuri nors iš knygoje nagrinėjamų temų yra svarbiausia, jautriausia jums? 

– Žiūrint pasauliniame kontekste, turbūt svarbiausia – ekologijos tema. Giliausiai išjausta – motinystė. Problemiškiausia ir aktualiausia – pandemija.

Daugiausiai antakių pakels arba surauks skyrius „Pasirinkimai“. Turbūt kiekvienas atras ką nors sau. Kaip ir ką nors, dėl ko su manimi nesutiks. Ir tai yra gerai. 

– Apie ką sunkiausia kalbėti? Sunkiausia atrasti raktą, kaip apie tai kalbėti?

– Sunku buvo rašyti aborto tema. Abejojau, ar dėti šį tekstą, bet galiausiai nusprendžiau juo pasidalyti, tikėdamasi, kad tai palengvins kitų moterų būtį.

Dažnai galvoju, kad tik man vienai šitaip, tačiau pamačius ar perskaičius, kad kas nors kitas gyvenime patiria panašią situaciją, palengvėja. To šiuo tekstu ir siekiu.

Rašiau būdama nėščia, o paskutiniai darbai vyko jau visai prieš gimdymą. Tai jautrus, sudėtingas metas, dėl to ši knyga man tik dar brangesnė. 

Dar sunku kalbėti apie žmogaus teises, jei konkrečiai – apie homofobiją ir rasizmą Lietuvoje. Slidus reikalas, nes bandau rašyti taip, kad išgirstų ir nenorintys manęs klausytis.

Būna, supaprastinu, suprimityvinu tekstus, pridedu pavyzdžių, kuriuos esu girdėjusi giminės užstalėse. Ir labai tikiuosi, kad žmonių akiratis pamažu plečiasi.  Bet gal aš naivi? 

– Knygoje sudėti tekstai pradeda naują gyvenimą. Juk dalis tekstų, ypač publikuotų socialiniuose tinkluose, gana greitai pasensta, užsikloja kitais tekstais.

Panašiai ir su internetinėje žiniasklaidoje publikuojamais tekstais. Beje, dar yra ir nesinaudojančių socialiniais tinklais. Jiems šie tekstai – visiška naujiena. Kaip jie susikalba knygoje?  

– Sunku vertinti savo kūrybą. Prieš pasirodant kiekvienai knygai man kyla lengva panika. Atrodo, nesąmonė, blogai padariau, nusišnekėjau, susivariau.

Iki šiol mano knygoms gan gerai sekėsi, bet tai nereiškia, kad viena negali imti ir nepavykti. Todėl stengiuosi nieko nesitikėti.

Padariau, ką galėjau, kaip sugebėjau. Dirbau iš jausmo, daug ir naujų tekstų parašiau. Ginčijausi su redaktore dėl žargono, nežinau, ar tokia mano pozicija pasiteisins.

Knyga gali atrodyti puiki kritikams, bet kartais būna, kad žmonės jos tiesiog neskaito. Tai aš sau linkiu, kad mane skaitytų ir suprastų. Juk dėl to ir rašau. 

– Knygos tekstai rašyti skirtingais metais. Per tą laiką turbūt keitėsi jūsų požiūris į kai kuriuos dalykus? Ar pamačius vieną ar kitą tekstą, nekyla nuostaba, nejaugi aš taip galvojau? Nebaisu pamatysi tą kitokią save? 

– Baisu, bet ir smagu. Tikrai yra tekstų, kurie vienas kitam šiek tiek prieštarauja. Sąmoningai juos palikau, tikėdamasi, kad, galbūt, matysis mano augimas. Nuomonę keisti gerai, jei tai vyksta ne per dažnai.

– Kam skirta ši knyga? Kaip matote „Kaip būti“ skaitytojus? 

– Rašydama beveik niekada negalvoju apie auditoriją. Labiau mėgstu įsivaizduoti kokį vieną konkretų žmogų, kuriam skiriu tekstą. Tas žmogus tam tikra prasme ir būna šaržuotas, hiperbolizuotas auditorijos įkūnijimas.

Juo gali tapti ir viešas, man nepažįstamas asmuo, buvęs mylimasis ar ribotų pažiūrų giminaitis. Kurdama šią knygą stengiausi taip, kad nebūtų gėda, jei ją skaitys moterys, kuriomis žaviuosi socialiniuose tinkluose.

Tiesą sakant, nusiunčiau kelioms perskaityti ir rankraštį, bet atsakymo dar nesulaukiau. Nepykstu ir neliūdžiu. Žinau, kad tekstai, kaip ir bet kokia kūryba, svarbiausia pačiam kūrėjui, o kiti prie tų kūrinių prisėda, kai atranda laiko ir ūpo. Kartais – niekada. Bet juk tokia kuriančio žmogaus dalia. 

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: Lietuvos oro uostų aviacijos rezultatų apžvalga ir prognozės