Būtent apie tai savo knygoje „Konkistadorai“ rašo meksikiečių istorikas Fernandas Cervantesas. Pats būdamas vieno iš konkistadorų palikuonis, šis Bristolio universiteto Istorijos fakulteto lektorius pateikia išsamią ispanų atradimų ir užkariavimų istoriją, paremtą nauju vertinimu.
Šį kūrinį geriausia 2020 metų knyga pripažino tokie leidiniai kaip „The Sunday Times“, „Times Literary Supplement“, „The Tablet“ ir „The Lady“.
Pirmieji Amerikos tyrinėtojai ir kolonistai iš Ispanijos jau tapo legendomis apipinta tema. Kadaise konkistadorai buvo garbinami kaip nuotykių ieškotojai, platinę krikščioniškąją kultūrą ir padėję sukurti neregėto masto imperiją. Tačiau dabar juos smerkiame už žiaurumą ir žmonių išnaudojimą.
Aukso bei šlovės siekę konkistadorai sunaikino senąsias actekų bei inkų civilizacijas ir pridarė išties šiurpių dalykų. Tačiau ankstyvųjų naujųjų laikų Ispanijos ir jos užkariautos Amerikos intelektualine bei religine istorija besidomintis F. Cervantesas nei aukština konkistadorus, nei juos smerkia. Jis tiesiog skatina suprasti istorinį kontekstą ir atskleidžia kultūrinį pasaulį, suformavusį konkistadorų mąstyseną ir elgesį.
Knygos autorius nuplėšia mitų bei fikcijos uždangą ir panardina skaitytoją į vėlyvųjų viduramžių imperializmo pasaulį. Mums šis pasaulis pažįstamas ne ką geriau nei patys konkistadorai – Naujojo Pasaulio čiabuvių tautoms.
Naudodamasis gausybe įvairių šaltinių, tokių kaip dienoraščiai, laiškai, metraščiai bei traktatai, F. Cervantesas performuoja ispanų užkariavimų Naujajame Pasaulyje istoriją, pateikdamas ją to meto politinės bei intelektualinės aplinkos fone. O šios istorijos pagrindiniai veikėjai konkistadorai vaizduojami su savo didingomis ambicijomis ir moralinėmis priešpriešomis.
Knygoje „Konkistadorai“ atgimsta visi garsūs atradėjai nuo Kolumbo iki Cortéso, Pizarro ir vėlesniųjų, o naujai pateikiamas pasakojimas apie ispanų užkariavimus Naujajame Pasaulyje verčia susimąstyti, kaip šis laikotarpis negrįžtamai pakeitė visos istorijos eigą.
1492 m. ekscentriškasis genujiečių jūrininkas Kristupas Kolumbas, panoręs per Atlanto vandenyną nuplaukti iki Indijos, aptiko keletą Karibų regiono salų. Po to pasipylė gausybė ekspedicijų, kurios baigėsi stulbinamu dviejų galingų civilizacijų užkariavimu: Meksikos actekus 1521 m. užkariavo Hernánas Cortésas, o Peru inkus, prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, įveikė Franciscas Pizarras.
Habsburgų imperatoriaus bei paties Dievo vardu abu šie vyrai paverginėjo, žudė ir taip įtvirtindami savo viešpatystę vadino save užkariautojais.
Tose didžiulėse naujai užimtose teritorijose energingi ir neretai grobuoniški naujakuriai labai greitai įrėžė savo pėdsaką. Dabar mums atrodo sudėtinga įsivaizduoti pasaulį, kurio politinių reikalų centre vyrauja religinė kultūra. Tačiau tik tada, kai būsime pasirengę atvirai ir noriai priimti tą mums svetimą kultūrinį pasaulį, galėsime aiškiai suvokti, kad jis buvo ne mažiau žmogiškas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Siūlome jos ištrauką.
***
Užkariavęs Kubą, Diegas Velázquezas nusiuntė karaliui Ferdinandui išsamią ataskaitą apie salą. Be kita ko, jis paminėjo ir tai, kad Kuboje sporadiškai lankosi „tam tikri indėnai, kurie atvyksta iš šiaurės pusės, penkias ar šešias dienas plaukę kanojomis, ir pasakoja apie kitas tame regione esančias salas“. Kas tai per salos ir kur jos yra, niekas tiksliai nežinojo. Puerto Riko užkariautojas Juanas Poncė de Leónas 1513-ųjų kovą suorganizavo ekspediciją į Bahamų salas ir šv. Velykų sekmadienį išsilaipino dabartinėje Palm Bėjaus (Floridoje) pakrantėje – todėl ir pavadinimas toks (Pascua Florida ispaniškai reiškia „Velykos“). Iš ten jis nuplaukė pietų kryptimi ir pasuko Meksikos įlankos link, ieškodamas – jeigu tikėtume Peteriu Martyru – „jaunystės šaltinio“, aprašyto sero Džono Mandevilio kelionių istorijose ir dar kartą paminėto populiariame riteriniame romane „Palmerín de Oliva“, kuris Salamankoje buvo išleistas vos prieš dvejus metus. Nusivylęs, kad nesugebėjo aptikti šio šaltinio, Poncė de Leónas spalį sugrįžo į Puerto Riką, prieš tai trumpam sustojęs Jukatane, kurį kiti keliautojai jau buvo aplankę 1507-aisiais. Poncė de Leónas ir jo įgulos nariai, prisikimšę galvas istorijų apie riterius, įsivaizdavo, kad ir Jukatanas, ir Florida yra salos. Kol kas niekas iš jų nė nenumanė, kad kur nors į šiaurę nuo Nikaragvos egzistuoja žemyno masyvas.
Tuo metu Velázquezas su savo kompanionais padarė tai, ko nesugebėjo Hispanioloje – greitai aklimatizavosi ir prisitaikė prie Kubos sąlygų. Atrodo, Kuboje neturėjo pasikartoti Kolumbui tiek nerimo sukėlusios problemos dėl maisto produktų trūkumo, kurios europiečiams baigėsi prastos mitybos sukeltomis ligomis. Kaip maisto daviniai nuolat būdavo patiekiami ne tik vėžliai, – jau matėme, kaip greitai juos pamėgo Las Casasas, – bet ir tapijokos duona, iguanos ir netgi papūgos. Be to, 1515 m. pradžioje Velázquezas nusprendė perkelti savo sostinę iš rytuose esančio Barakoa miestelio į didingą įlanką pietinėje pakrantėje, kurią jis su Cortésu, savo dešiniąja ranka, jau buvo garbingai pavadinę pagrindinio Ispanijos šventojo globėjo vardu.
Kubos Santjagas nebuvo strategiškai tinkamiausia vieta, kurią Velázquezas galėjo išsirinkti šalies valdžios būstinei. Ir vis dėlto Kubos užkariautojas padarė išvadą, kad jam nebereikia tvirtai kontroliuoti salos gyventojų, kitaip tariant, jį mažai tedomino tai, kas dėjosi už to tuzino encomiendų (XVI–XVIII a. indėnų išnaudojimo forma ispanų kolonijose Amerikoje – red. past.), kurias naudodamasis karališkąja licencija buvo įkūręs visoje Kubos teritorijoje, ribų. Šios klestinčios iniciatyvos, daugiausia koncentruotos į vėžlių, kiaulių, arklių ir įvairių laukinių gyvūnų veisimą, buvo vykdomos kartu su kitais naujakuriais, o jas administravo dalį pelno gaudavę majordomai. Tokius kaimų regionų verslus atidžiai prižiūrėjo miestų centrai, kurie lėtai, bet nenumaldomai įsitvirtino kaip kraštovaizdžio dalis, neatsisakydami nuspėjamo centrinių aikščių, bažnyčių, rūmų ir rotušių struktūros modelio: po 1511 m. įkurto Asunsjon de Barakoa greitai pastatytas San Salvadoras de Bajamas (1513 m.), Trinidadas, Sankti Spiritusas bei Kamagvėjus, pervadintas Santa Marija del Puerto del Prinsipe (1514 m.), ir galiausiai – Santjagas bei Havana (1515 m.).
Įsitaisę Santjage, Velázquezas ir jo tautiečiai patenkinti ėmėsi veiklos, kurios tikslas – išgauti turtų iš savo užkariautų žemių. Velázquezas neabejotinai jautėsi įgijęs teisę pasimėgauti ramiu gyvenimu, o ne bandyti atlikti dar kokius nors „herojiškus žygdarbius“. Jis niekad nesibodėjo pasiteirauti: argi tuo atžvilgiu jau nėra nuveikęs pakankamai daug? Velázquezas dažnai primindavo apie tai, jog dalyvavo paskutinėje kampanijoje prieš Granadą, vykusioje XV a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, – tai buvo nuotykis, po kurio jis liko „ligotas ir nuskuręs“. O dabar, daugiau nei du dešimtmečius pravargęs Naujajame Pasaulyje ir laimingas, žinodamas, kad – kaip pats buvo atvirai rašęs karaliui Ferdinandui prieš keletą metų – Kubos čiabuviai yra „daug labiau linkę priimti mūsų šventojo tikėjimo dalykus nei Hispaniolos ar Puerto Riko žmonės“, jis pagaliau jautėsi galįs mėgautis didžių protėvių vertu gyvenimu.
Savo naujojoje Kubos sostinėje Velázquezas pradėjo statyti įspūdingą akmeninį namą, kuris Santjago centre išlikęs iki šių dienų. Netrukus jis tapo susitikimų vieta seniems draugams – dalis jų, pavyzdžiui, Juanas de Grijalva ir Velázquezo iždininkas Cristóbalas de Cuéllaras, irgi buvo kilę iš Kueljaro. Be geraširdiškų pašaipų ir linksmybių, kurios taip dažnai supa naujoje aplinkoje atgimusias senas draugystes, Velázquezas su savo draugais šiuose susibūrimuose (tertulias) prisiminė senosios Kastilijos papročius ir tradicijas. Tarp jų garsiai skambėjo riteriniai romanai, su kurių personažais mėgdavo tapatintis didžioji dauguma Kastilijos riterių klasių. Naujajame Pasaulyje žmonės aistringai skaitė fenomenaliai populiarų „Amadį Galietį“, pirmą kartą išspausdintą 1508-aisiais Saragosoje. Amadis – tai Velso karaliaus Periono ir princesės Elisenos slaptos santuokos vaisius. Princesė, norėdama apsaugoti savo garbę, nuslepia jo gimimą, paguldžiusi naujagimį į jūron plaukiančią valtį. Kūdikį išgelbėja Škotijos riteris ir atneša jį karaliui į rūmus. Ten Amadis beprotiškai įsimyli princesę Orijaną. Tuomet prasideda klajojančio riterio nuotykiai: daugybė neįtikėtinų nutikimų egzotiškuose kraštuose, užburtose salose, susitikimai su keistomis tautomis bei paslėptų turtų paieškos – visa tai sukėlė atgarsių ir tarp „Amadį Galietį“ skaičiusių kolonistų – tik tam, kad iškovotų savo mylimosios Orijanos širdį.
Šio romano sulaukta sėkmė paskatino ir daugybę mėgdžiotojų, tačiau originalas – išdėstęs vėlyvųjų viduramžių riterijos idealus pakylėtoje Renesanso prozoje – išliko gero skonio, narsos ir kilnumo įsikūnijimas bei priderama pokalbių tema. Kūrinio autorius Garcis Rodríguezas de Montalvas pasinaudojo šios knygos sėkme ir parašė tęsinį, kuriame pasakojo apie Amadžio sūnaus Esplandiano nuotykius. Knyga „Sergas de Esplandián“, XVI a. sulaukusi bent dešimties leidimų, buvo daug prastesnė nei „Amadis Galietis“, tačiau kaip tik ji ir sužadino ispanų naujakurių vaizduotę. Tai nutiko todėl, kad jos siužeto linijos negalėjo nerezonuoti su tuo pasauliu, kuriame kolonistai buvo atsidūrę. Amadžio, kuris dabar jau buvo Velso karalius, ir Orijanos, tapusios Anglijos karaliene, sūnus Esplandianas įsimyli Leonoriną, nuversto krikščionio Konstantinopolio imperatoriaus dukterį, ir, visai kaip jo tėvas, leidžiasi į daugybę nuotykių, siekdamas pelnyti jos meilę. Šie nuotykiai susipynę su puikiai atpažįstamais istoriniais įvykiais. Esplandianas pakviečia krikščioniškuosius Europos monarchus padėti Leonorinos tėvui, ragindamas ne ką kitą, o Izabelę ir Ferdinandą saugoti Persijoje gyvenančius krikščionis nuo tų, kurie daro jiems spaudimą, versdami atsisakyti savo tikėjimo. Žodžiai skamba taip, lyg aidėtų tiesiai iš XVI a. pradžios: į krikščionybę atsivertęs pagonis nesidrovi kritikuoti krikščionių riterių už tai, kad šie kariauja tarpusavyje, o pats autorius įsiterpia savo balsu ir paskatina popiežių bei monarchus katalikus bendradarbiauti dėl taikos ir siekiant teisingumo. Nors retkarčiais Esplandianas ir susigrumia su kokiu nors milžinu, dauguma krikščioniškojo pasaulio priešų vaizduojami itin tikroviškai. Konversijos faktas pateikiamas stebėtinai pragmatiškai: pagonys atsiverčia į krikščionybę, nes juos sužavi krikščionių elgesys, ypač jų nuolankumas bei geranoriškumas, ir jie racionaliai įsitikina, kad krikščioniškasis tikėjimas yra teisingas.
Taigi, kai Velázquezas ir jo draugai knygoje „Sergas de Esplandián“ aptiko Kalafijos – amazonę primenančios karalienės, valdančios turtingą salą, kurioje gyvena vien moterų karžygių gentis – aprašymą, vargu ar galėjo tai palaikyti išgalvotu dalyku. Juk vis dėlto šis Kalafijos apibūdinimas buvo neįtikėtinai panašus į vieną iš tainų legendų – bent jau į Ramóno Pané pateiktą jos aprašymą. Ar Pané istorija galėjo nukeliauti iki Senojo Pasaulio, o tada būti perduota atgal į Naująjį, įvyniojus ją į istorinio realizmo persmelktą riterinio romano formatą? Atrodo, kad neabejotinai galėjo. Tada Montalvo veikale į istoriją įsiperša ir pati Kalafija: neišmanydama apie krikščionybę, ji priima pragmatišką sprendimą kovoje už Konstantinopolį prisidėti prie turkų, pastebėjusi, kad rytinėje Viduržemio regiono dalyje sėkmė, rodos, visuomet šypsodavosi būtent pagonims. Prieš krikščionis ji pasiunčia grifinus, tačiau šie padarai nesugeba atskirti jų nuo turkų ir užpuola šiuos. Po to Kalafiją suima krikščionių pajėgos ir nugabena pas Esplandianą, kurį ji įsimyli. Esplandianui susituokus su Leonorina, Kalafija atsiverčia į krikščionybę, išteka už krikščionių riterio ir pertvarko savo salą, kadaise skendėjusią neapykantoje vyrams, į krikščionių bendruomenę, sudarytą iš pavyzdingų vyrų ir moterų.
Neverta nė abejoti, kad naujakuriai ispanai Naujajame Pasaulyje šias istorijas skaitė ir komentavo. Kadangi vis dar tvirtai tikėta, jog tos salos, kurias Velázquezas dar visai neseniai buvo minėjęs karaliui Ferdinandui, priklauso Azijos žemynui, o jose gyvena pagonys, greitai patikėsiantys krikščioniškojo tikėjimo tiesomis, šių romanų įtaka vaizdingajam Kastilijos nuotykių ieškotojų pasauliui iškart tampa akivaizdžiai atpažįstama. O Velázquezui bei jo draugams šios istorijos – nesibaigiančių diskusijų, vykdavusių Kubos Santjago susibūrimuose, tema – buvo tokios pat tikros kaip tainų mitiniai pasakojimai ir padarė didžiulę įtaką jų požiūriui į naujuosius kraštus bei savo pačių vietą ir vaidmenį juose. Visgi 1516-ųjų pradžioje šios kalbos kaipmat pakrypo aštresniu kampu, nes iš Ispanijos atskriejo žinia, kad karalius Ferdinandas mirė.
