Po romano apie Holokaustą pasirodymo užvirė karštos diskusijos

Latvių rašytojo ir dramaturgo Mario Bėrzinio romanas „Švino skonis“ („Tyto alba“, vetė L.Laurušaitė) – vienas pirmųjų latvių grožinės literatūros kūrinių Holokausto tema. Gal todėl šis romanas tapo skaitomiausiu, sukėlė ypač daug diskusijų Latvijoje ir 2016 metais buvo išrinktas geriausiu Latvijos prozos kūriniu. 

Latvių rašytojo ir dramaturgo Mario Bėrzinio romanas „Švino skonis“ – vienas pirmųjų latvių grožinės literatūros kūrinių Holokausto tema.<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Latvių rašytojo ir dramaturgo Mario Bėrzinio romanas „Švino skonis“ – vienas pirmųjų latvių grožinės literatūros kūrinių Holokausto tema.<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Daugiau nuotraukų (1)

Laura Laurušaitė

Feb 18, 2022, 8:26 AM

„Švino skonis“ nukelia į Antrojo pasaulinio karo metų Rygą. Matis Birkenas – paprastas ir simpatiškas latvių vaikinas, kuris remontuoja butus, skaito knygas, svajoja apie mokslus, myli gyvenimą ir moteris, kol jį užklumpa dvi okupacijos – sovietinė ir nacistinė. Matis toliau dažo sienas, bet nepersidažo nė vienos valdžios spalva. Ilgainiui Matį vis labiau ima persekioti švinas. Švinas mylimos merginos lūpdažyje, švinas aplink švilpiančiose kulkose, švinas dažuose, kuriais jis baltina ligoninės sienas, o galiausiai – švinas burnoje kaip artėjančios nelaimės nuojauta. Holokausto apokalipsė juk liečia tik žydus, tad ko bijoti doram pacifistui, kurio protėvių linijoje – tik latviškas kraujas?

„Švino skonį“ į lietuvių kalbą vertusi Laura Laurušaitė jį vadina unikaliu romanu, nes autoriui pavyko atrasti savitą pasakojimo raktą. Pasak vertėjos, M. Bėrzinis įrodo, kad apie tragiškas patirtis galima rašyti žaisminga tonacija, nors ji vis dramatiškėja artėjant prie virtuoziško finalinio requiem. Nors istorijos laikas labai sudėtingas, 1939–1941 metai, pasakojimas labai paprastas ir kasdieniškas, žmonės ir toliau stengiasi gyventi savo gyvenimą, laikytis kasdienių įpročių. Istorija pasakojama jauno latvių vaikino lūpomis. Pakliuvęs į sunkiai suvokiamas aplinkybes jis palaikomas žydu, taip tarsi svarstant, kaip būtų buvę, jeigu latviai būtų atsidūrę tokioje situacijoje. Taigi apie visa tai vertėja L. Laurušaitė ir kalbasi su romano „Švino skonis“ autoriumi M. Bėrziniu.   

– Esate sakęs, kad „Švino skonis“ – pasakojimas ne tiek apie Holokaustą, kiek apie kitus dalykus. Apie ką šis romanas? Koks buvo pradinis impulsas, nuo kurio viskas pradėjo rutuliotis jūsų galvoje?

– Gavau pasiūlymą rašyti apie Holokaustą iš istorinę romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“ kuravusių žmonių. Jei ne užsakymas, tikrai nebūčiau ėmęsis šios temos. Per daug sunkus laikas. Bet sutikau su pasiūlymu ir pirmiausiai tiesiog perskaičiau viską, ką latvių autoriai yra rašę apie karą. Būtent apie Holokaustą nelabai kas buvo, bet skaičiau, ką išeivijos rašė apie karą, nes jie savo akimis tai matė ir dalyvavo. Aišku, skaičiau istorinę medžiagą, viską, kas prieinama – periodiką, atsiminimus. Kokiam pusmečiui tiesiog pasinėriau į to meto pasaulį, dokumentinius šaltinius. Supratau, kad visko tiek daug. Vaizdingai tariant: prieš mane koks tūkstantis takelių, kuriais galiu pasukti. Turėjau apsispręsti. 

Tyrinėjant istorinę medžiagą, atėjo mintis, kad pro čia, kur gyvenu, irgi praėjo karas, kad galėčiau rašyti savo „atsiminimus“ apie karą. Atsiminimus, aišku, kabutėse. Pagalvojau, kad mano herojus galėtų gyventi tame pačiame name, kur aš dabar gyvenu, vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis aš vaikštau, kad romano aplinka galėtų būti man pažįstamas rajonas, kuriame gyvenu nuo pat gimimo. Gyvenamosios vietos nepakeičiau šešiasdešimt metų, jaučiuosi gerai ir nieko kito nenoriu. Tai man palengvina gyvenimą, palengvina rašymą, net iš senų žmonių, kurie čia gyvena, galiu surinkti atsiminimų, liudijimų. Romane yra epizodas, kai mergaitės bėga žiūrėti pirmo tankų mūšio Rygoje, kuris vyko čia pat, Vienybės gatvėje, ir kai jos grįžta namo jau visiškai kitaip nusiteikusios. Viena jų buvo mano mamos pusseserė.  

– Jums labai gerai sekasi atspindėti to laiko atmosferą ir kalbą, taip gražiai ir natūraliai. Kaip tik dėl to man kyla įtarimų, kad atliktas didelis tiriamasis darbas, kad jūs daug laiko praleidote kamantinėdamas žmones. Iš kur sėmėtės įkvėpimo ir medžiagos?

– Iš tikrųjų apklausinėjau tik mamą ir dar vieną žmogų. Bet juk tam rašytojas ir turi vaizduotę, kad ką nors išgalvotų. Tą pusmetį, kai rašiau, reikėjo nuolat tikrinti, tirti. Na, esi ką nors sumanęs, tarkim, literatūrinių sprendimų, ar, pavyzdžiui, imi galvoti, ar tuo metu žmonės vartojo vieną ar kitą žodį, kokie galėjo būti buitiniai įpročiai, kokius papirosus rūkė. Tai galima rasti periodikoje, labai gerai, kad to meto spauda prieinama internete, nacionalinės bibliotekos elektroninėje talpykloje. Dėl to negalėjau susilaikyti nuo pagundos cituoti archyvinius leidinius ir, man rodos, tai gan sėkmingas sprendimas. 

– Taip, tikrai, tie straipsnių ir eilėraščių intarpai kuria labai įtikinamą laikmečio atmosferą. Ir kaip paprastai atsitinka su istoriniais romanais, juos galima skaityti ir kaip grožinę literatūrą, ir kaip istorinį šaltinį. Intarpai suteikia šią galimybę. Dar norėčiau pakalbėti apie švino skonio motyvą, nes jis man atrodo tikrai fantastiškas, toks talpus ir daugiasluoksnis. Kaip jums kilo ši idėja?   

– Tai iš mano senelio patirties. Jis buvo mokytojas, bet 1919-ais metais, kai Latvijos Respublika jau buvo paskelbta, ją užpuolė vokiečių armija, prasidėjo Laisvės kovos, kuriose senelis dalyvavo. Jį sužeidė, kulka pataikė panašiai kaip Mačiui į skruostą, bet išlindo lauk kažkur prie kaklo ir nesukėlė tokių pasekmių kaip mano romano herojui. Man buvo keturiolika, kai senelis išėjo anapus, ir aš jo nepaklausiau, bet po to kartais pagalvodavau, ką jis jautė sužeistas. Skausmą, tai savaime aišku, bet koks jausmas, kai kulka perskrodžia kiaurai. Prisiminiau tą atvejį ir įsivaizdavau, kad kulkai patekus į burną, jauti švino skonį. Aš net nuėjau į žvejų parduotuvę, nusipirkau švino svarelį, kurį žvejai naudoja meškeriodami, ir pamėginau sukąsti dantimis, koks pojūtis. Aišku, švino skonis knygoje labiau metafora. 

– Norėčiau plačiau pakalbėti apie autobiografiškumo dozę romane. Jūsų pavardė Bėrzinis , o Mačio pavardė Birkenas, iš principo išvertus iš vokiečių tai tas pats „berželis“. Ta jūsų senelio istorija. Be to, Matis yra iš Torniakalnio Rygoje, kur ir pats gyvenate. Gal yra dar kokių panašumų ir prototipų, kuriuos paėmėte iš savo gyvenimo?   

– Labai daug savęs ten įdėjau. Todėl ir sakau, kad tai mano atsiminimai apie tą metą. Aišku, Matis naivesnis, bet jis juk jaunas vaikinas. Šis personažas priderintas prie tų laikų tiek, kiek man pavyko įsivaizduoti, kaip tada žmogus galėjo galvoti, elgtis. Turbūt ir kai kurie momentai iš Mačio sąlyčio su priešinga lytimi ateina iš mano patirties. 

Mačio pacifistinės pažiūros irgi iš manęs. Nors su tuo pacifizmu labai keista, rašiau romaną 2014 metais, kai vyko Rusijos agresija prieš Ukrainą, ir jaučiau, kad pacifizmas manyje lyg prigeso. Ir dabar jo manyje yra, bet jeigu šiuo metu kas nors įvyktų, neabejotinai ko nors imčiausi, nes esu tarnavęs armijoje, buvau jūrų pėstininkas, ir man tai nesvetima. Negaliu teigti, kad niekada nieko nenužudyčiau karo aplinkybėmis, bet iš principo esu pacifistinių pažiūrų. Tas absurdas armijoje, lėšų švaistymas (manyje gyvas ir ekonomistas) beprasmiška, visiškai beprasmiška. Romane aš esu labiau žmogiškosios esmės lygmeniu. Todėl ir pasakojimui pasirinkau „aš“ formą.     

– Gal dar reikėtų paminėti, kad Matis yra dažytojas, o jūs irgi esate dirbęs dažytoju. 

– Taip, teisingai, tiesiog išmanau šitą amatą, todėl Matis ir yra dažytojas. Man paprasčiau kloti ant popieriaus savo patirtį, negu ką nors iš naujo tirti. Nors čia irgi teko pasikapstyti, net  sužinojau, kad yra tarptautinių konvencijų, draudžiančių naudoti šviną dažuose. 

Tiesa, galiu atskleisti, kas dar šiame romane iš mano gyvenimo. Kai studijuodamas porą metų dirbau dažytoju, dažiau ir ligoninę, dirbome ne dviese kaip romane, o trise. Todėl ir ryšys su ligoninės personalu man nesvetimas, ta aplinka pažįstama, ir visa tai perkelti į 1939–1940 metus nebuvo itin sunku. Romane yra toks epizodas, kai Matis susipažįsta su Sulamita. Buvau patekęs į panašią situaciją, tik ne su tokia jauna mergina, o  su vyresne sesele, kuri kaip ir Sulamita sakė Mačiui: „Jūs dažytojas? Iš pat ryto matau jus ateinantį per kiemą tokiu solidžiu paltu ir kelnėmis su kantu, maniau, jūs jaunas gydytojas iš kurio nors skyriaus. O, pasirodo, jūs dažytojas.“ Taip nusivylusi. Tokie jau mes, rašytojai: imame iš gyvenimo, iš asmeninių patirčių, ką jau čia slėpti. 

– Grįžtant prie profesijų, mes susirašinėjome prieš interviu ir viename laiškų užsiminėte, kad esate išbandęs įvairiausių užsiėmimų. Prieš tapdamas rašytoju buvote virėju, ekonomistu, meteorologu, prekybos inspektoriumi, sporto instruktoriumi, Kultūros kapitalo fondo direktoriumi, ir, galima liežuvį nusilaužti, Rygos miesto visuomeninių paslaugų reguliavimo tarybos viršininku.

– Čia tie, kurie nustato šildymo, vandens ir šiukšlių išvežimo kainas, tokia kontora. 

– Rašytojui toks pareigybių spektras turbūt suteikia vertingos informacijos?

– Negaliu skųstis patirties stoka. O tada man sukako keturiasdešimt ir tapau rašytoju. 

– Bet rašytojo profesija jus užlaikė ilgiau.

– Na, taip, ilgiausiai. Turbūt sulaukęs keturiasdešimties radau gyvenimo pašaukimą, kurio ilgai negalėjau rasti. Bet turbūt taip reikėjo, nes, nežinau, ar dvidešimties, dvidešimt penkerių būčiau galėjęs ką nors rišlaus parašyti. Patirtis, bent jau prozininkui, labai reikšminga. Tokių, kurie vėliau, gyvenime jau šį tą patyrę, pradeda rašyti, gana daug.

– Žvelgiant į jūsų knygą lietuvių literatūros kontekste iškart atsiranda paralelė su Sigito Parulskio romanu „Tamsa ir partneriai“, kuris dabar išleistas ir Latvijoje, puikiai išverstas Dacės Meierės. Šie du romanai gana skirtingi, siūlo skirtingas perspektyvas ir skaitymo patirtis, jau vien dėl to, kad jūsų pagrindinis herojus yra dalyvis, jis teroro skonį pajunta burnoje ir susiliečia su Holokaustu taip tiesiogiai, kaip tik įmanoma, o Parulskio Vincentas yra fotografas ir stebi visus įvykius per kameros objektyvą, tarsi iš šalies. Kaip jums atrodo, ar įmanoma atsiriboti, likti stebėtoju tokioje situacijoje kaip Holokaustas?

– Taip, žinoma. Mes juk kasdien praeiname pro daugelį negandų, pasižiūrime, kad lyg ir blogai, susiraukiame, bet nėra laiko, turime savo gyvenimą, savo darbus ir neiname gelbėti pasaulio. Įmanoma atsiriboti, bet aplinkybės, likimas, nežinau, kas įtraukia. Kitas dalykas, kalbant apie mus, literatus, labai priklauso, kokie mūsų rašymo įpročiai, kaip mums lengviau papasakoti istoriją. Suprantu, kad galima stebėti iš šalies, bet man lengviau rašyti, kai susitapatinu, labiausiai patinka pasakoti pirmu asmeniu, tarsi pačiam įsigyventi. Nors tai labiau tampo nervus, labiau kankiniesi. Bent jau aš taip išgyvenu. 

Kai Matis buvo gete, kai apie tai rašiau, buvo rugpjūtis, karšta, pas mus atėjo svečių ir jie klausia: „Ar Maris prisijungs?“ O mano žmona sako: „Ne, jis gete dabar“. Tu esi kitame pasaulyje, ir kūriniui tai turbūt išeina į naudą, bet rašančiam tikrai ne. Ir nepaisant to, kiek rašau, jaučiu, kad geresniu žmogumi netampu. Gal ir tampu, nežinau, sunku įvertinti, bet viduje dažnai jaučiuosi toks sugniužęs, nedrąsus, pernelyg jautrus. Kai dirbau biure, buvau visiškai kitas žmogus. Tiesa, buvau jaunesnis, gal tai ateina su metais.

Labai vertinu, ką Jungas yra pasakęs apie kūrybą: kūryba reikalauja tiek daug vidinės energijos, kad jos nebeužtenka pačiam sau. Todėl dažnai menininkai, poetai, nesvarbu, kokios srities menininkai, turi priklausomybių, kokių nors fizinių bėdų, jų charakteriai bjaurūs. Bet tai ne todėl, kad jie blogi žmonės ar jų karma tokia, jie tiesiog išnaudoja savo resursus kūrybai. Nelaikau to auka, nes noriu tai daryti. Galiu savęs pagailėti, parašyti ką nors lengvesnio, todėl, tarkim, pailsiu su Gūtenmorgenu, rašau Gūtenmorgenus, jie linksmi, šiek tiek atsigaivinu ir savotiškai pažaidžiu.  

– Norėčiau atkreipti dėmesį į apokaliptinį finalą, nes jis tikrai pritrenkiantis, tiesiog stingdo kraują. Man labai patiko jūsų idėja įamžinti visus nužudytus žydus žvaigždutėmis. Ar jums neatrodo, kad ta grafinė išraiška kartais gali būti net iškalbingesnė už žodžius, nes Holokausto patirtis apskritai peržengia kalbos ribas?

– Svarsčiau, gal minėti skaičius, bet tai ne tas. Tada atėjo mintis apie žvaigždutes, nes mano ir pasaulio supratimas toks, kad žmogus išlieka po mirties, veikiau yra žvaigždutė, kuri išblėsta, išeina. Sunku pakomentuoti, tokia išraiška tiesiog atsirado. Gal dėl to, kad niekada nestudijavau filologijos ir esu visiškas savamokslis, mano gramatiką ir skyrybą visada tenka taisyti redaktoriui. Esu mokęsis kulinarijos, paskui ekonomikos, tad nesu tobulas raštininkas, bet gal ir gerai, kad neturiu kokių nors stereotipų, išankstinių nuostatų, kurios apriboja. 

Gal todėl, kad vaikystėje piešiau, dalyvaudavau vaikiškuose konkursuose ir net norėjau tapti dailininku, iki šiol rašydamas mąstau vaizdais. Nežinau, ar galima taip pasakyti, bet jaučiuosi tarsi rašyčiau filmo scenarijų, kuriame atskleidžiami ir vidiniai žmogaus apmąstymai, kurie kino scenarijuje paprastai taip detaliai neaprašomi. Juk kine pasakojama tik vaizdais, dialogais ir trūksta nuotaikos, kurią suteikia literatūra. Turbūt ta žvaigždučių idėja atėjo į galvą, nes nesijaučiau prisirišęs vien prie žodžių.   

– Ką pasakytumėte, galbūt paaiškintumėte ar palinkėtumėte lietuvių skaitytojams, kurie skaitys jūsų knygą?

– Skaitytojams linkiu geros sveikatos. Ir gyvenimo džiaugsmo. Tai dalykas, kuris man net už sveikatą atrodo svarbesnis, tas gyvenimo džiaugsmas. Gal dėl to, kad man pačiam jo kartais pritrūksta. O kai yra gyvenimo džiaugsmo, tada ir gyventi malonumas. Nežinau, ką man su savimi daryti, kaip man patirti tą džiaugsmą, bet to linkiu visiems. Linkiu toms žvaigždutėms, tiems skaitytojams perskaityti ir patį paskutinį puslapį, nes jis esminis. Redaktoriai abejojo, klausė, ar tikrai jo reikia. Bet aš sakiau, kad jis man fundamentaliai svarbus, nes niekas nesibaigia. Po mirties niekas nesibaigia. Mes ateiname tokie skirtingi, gyvename tokius skirtingus gyvenimus nuo trijų dienų iki devyniasdešimt trejų metų, su tokiais skirtingais likimais. Tik vieną kartą? Ir nieko po to nėra? Ne. Aš to nepripažįstu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.