Tik žmona vis ieško priekabių:
– Visi dabar pas Pūtiną važiuoja...
– Va va... – vapalioju.
– Pūtinas visus priima. Su visais šnekasi. Pačiam Krembliuj!
– Ui ui...
– O tu! – kelia balsą. – Kodėl tu negali nuvažiuoti?
Aš skėsčioju rankom.
– Kaipgi tą Kremblių rasiu? O Pūtiną? Kažin ar jis ten prie durų stovi...
– Žmonių paklausinėsi. Būk vyras!
Na jau ne! Vyru aš niekad nebūsiu. Nekenčiu tų bjaurybių. Jiems tik pasimušt, pakariaut... Pūtinas ne kitoks.
Bet kartais ir man tenka parodyti vyriškumą. Trept kojele.
– Kopūstų išvirk.
– Pūtinas išvirs.
– Eik jau! – netikiu.
Labiau tikėčiau, kad anas net skundžiasi: „Už vaistus sumoku tiek... Maistui nelieka nė kiek.“
Rusų pensijos tai mažos... O juk reikia ir už būstą mokėti! Kremblius didžiulis.
O jei pensiją žentai atima ir prageria?
Bet jei toliau spyriosiuos, tikrai liksiu nevalgęs.
– Nuvažiuot aš galiu, – sakau. – Bet juk žinai, koks anas... Visiems paskui girsis: „Va, ir Juozas mane aplankė. Ir lietuviai nori su manim šnekėtis...“
O ką mes šnekėtume? Klausytis apie orus ir dujas man neįdomu. Plepėt apie naftą ar NATO pats nemėgstu.
Televizoriuj Krembliaus įnamis atrodo viskuom nepatenkintas. Veidrody ir aš taip atrodau.
Tai gal surastume bendrą kalbą: „Vakar kad surėmė...“ „O kaip šiandien?“ „Sąnarius suka“ „O man galva sukasi“ „Ko benorėt...“
Draugiškas pokalbis neformalioj aplinkoj – įmanomas. Bet gali kiti svečiai užgriūti. Gerai, jei senelis amerikonas, – tas gal naujų vaistų atveš.
O jei kokie aršūs jaunyliai – landsbergiai, makronai... Vėl politikuot?
Mes, vyresnėliai, tą mėgstam. Valdžią keikti – malonumas. Bet Pūtinas bene pats prie valdžios? Visaip gali būti!
Vadinas, reiktų kitaip šnekėti. Tarkim, pradėčiau diplomatine kalba: „Tupi žvirblis kamine...“
Reikšmingai patylėjęs, rimtai nužvelgęs tą veikėją tęsčiau: „Tu, žvirbleli, pulsi – visas susikulsi.“
Bet jeigu net pabaigčiau išskleisdamas visą atgrasymo priemonių paketą: „Pūtinėli nu nu nu – tave mušti ketinu!“ – kas iš to? Anas tokių šnekų jau kažin kiek prisiklausęs.
Tai gal be kalbų diržą paimt? Tada jis tikrai nebeims Ukrainos.
Bet mane teisių gynėjai tai paims į nagą:
– Smurtas artimoj aplinkoj! Oi oi!..
Kam man to reik...
Šviesūs dūmai namuose
Laikas jau man užmegzti rimtus santykius su žmona!
– Gal norėtumėt sykiu su manimi pasiskiepyti? – klausiu.
Maniau, apsidžiaugs, ant kaklo puls... O ta, žiū, sutrikus, mažne verkia.
– Seniai tau norėjau pasakyti... Aš pasiskiepijau. Su Petru.
Petras – mūsų kaimynas. Rimtas žmogus.
– Tu pyksti? – klausia.
– Jei tai buvo tik vieną kartą... Manau, galėčiau suprasti.
Ji nusigręžia į langą.
– Tris kartus.
– Tai negi ir stiprinančiąja?
Moteris nuduria galvą.
„Vadinas, ilgalaikiai santykiai“, – šmėsteli mintis. Sugelia širdį.
– Su juo geriau?
– Ne dėl to...
– O dėl ko?
– Taigi prisimeni... Kieksyk tavęs prašiau: skiepinkimos! Atsukdavai nugarą...
– Bet juk matei, kaip dirbu, koks pavargęs, – teisinuos. – Ne tas galvoj!
– Visai į mane nebežiūrėjai.
– Tai kad tu nuolat su kauke!
Žmona kilsteli galvą, žybteli akys.
– O kažin – kodėl?.. Tyčiom! Kad tau kiltų mintis: o kas ten, po kauke? Kartais taip trokšdavau, kad nuplėštum raištelius nuo ausų...
– Ot nepagalvojau...
Kaltės jausmas nusmelkia širdį.
– Tai pasiskiepijot... Ir viskas?
– Taip, – linkteli. – Tarp mudviejų nieko rimto.
– Ar bent saugojotės?
– Viskas taip greit įvyko...
– O jei atsiras tie... – man net balsas ima drebėti. – Na tie... antikūnai...
– Išeisiu... Į girią.
– Ką tu! – moju ranka. – Rūpinsiuos kaip savais...
Žmona puola man į glėbį. Glaudžiu prie širdies.
Bet jei norim viską pradėti iš naujo, reikia viską žinoti.
– O greitieji testai?
Ji purto galvą.
– Tikrai ne! Petras, aišku, norėjo... Sykį net krautuvėj!
Ot tai tylenis kaimynas! Nebūčiau nė pagalvojęs...
– O šalutiniai reiškiniai?
– Na... – droviai šypso moteris. – Pirmą kartą buvo šioks toks nerimas, drebulys, paraudimas... Vienu metu net kojas pakirto. Bet kai sukritom į lovą, greit praėjo.
Lengviau atsidūstu. „Gal ir tikrai nieko rimto...“
Ištraukos iš ligos istorijos
– Bijau sniego, – skundžiuos. – Po sniego visados prasideda šalutiniai reiškiniai: atlydys, pliurzė, plikledis...
– Neikit į lauką, – pataria medikai.
Šaiposi, ar ką...
Tik nugriuvęs ir nusilaužęs koją aš galiu tą pačią dieną pakliūti pas daktarą ir pasiskųsti, kad skauda širdį.
– Ar turite gretutinių? – domisi daktaras.
– Kaip neturėsi... – dūsauju.
Visos moterys man yra gretutinės, o vyrai – šalutiniai.
Dar papasakoju daktarui apie žmoną, kuri būna ir šalutinė, ir gretutinė, taigi – netradicinės orientacijos.
Užsimenu ir apie kitus, veikiančius netradiciniais būdais:
– Kaimynas kiša pagaliuką ne į nosį, o į užpakalį. Ištraukęs pamakaluoja į arbatą ir išgeria.
Daktaras pataria ir man šitaip daryt.
Eidamas per kabinetus pasijuntu kaipreik įsiligojęs, tai susirūpinu ateities perspektyvom.
– Ar, turint gyvybės draudimą, draudžiama būti gyvam? – teiraujuos.
Daktaras sklaido sąrašus.
– Griežto draudimo tai nėr...
– O jei po mašina papulsiu?
– Žmona gaus kitą.
– Geresnį? – krūpteliu.
– Tikrai ne, – ramina daktaras. – Draudikai pasiūlys tokį pat modelį, kokį andai pati išsirinko. O gal net prastesnį pakiš.
Man tiek džiaugsmo!
Pagaliau ryžtuos prabilti apie tai, kas man labiausiai rūpi.
– Girdėjau, kažkam persodino kiaulės širdį...
– Buvo atvejis.
– Ir aš tokios norėčiau...
Daktaras akylai nužvelgia mane. Aš raudonuoju, muistaus... Širdis daužosi labai nesveikai.
– Na, suprantat... Gal ir aš nueičiau... Prie lovio.
Daktaras kažką pasakoja, aiškina, neva tie dalykai nesusiję, bet man jau viskas aišku.
Norinčių – eilės...
Kad jau sykį patekau gydyklon, prašau, kad patikrintų ir galvą.
– Per valstybines šventes aš baubiu ir nesiklausau, ką žmonės kalba, – skundžiuos.
– O per šeimynines? – domisi daktaras.
– Irgi baubiu. Neklausau žmonos.
– Čia jau negerai.
– O ką daryti? – skėsčioju rankom. – Visi gurkšnoja iš mažų taurelių. O kai bandau parodyt, kaip reikia, – tuoj sankcijos... Ar už tai kovojom?
– Reikia svajonę turėti, – žiovauja daktaras. – Siekti jos.
– Kartais pasvajoju apie kokią paną. Bet nepasiekiu.
Daktaras pamatuoja spaudimą.
– Išrašysiu patriotyno, – sako. – Bet svarbu ir subalansuota mityba. Užuot kaltinus kitus, reiks triskart per dieną paklausti savęs: o ką aš padariau, kad kitiems būtų geriau? Prieš valgį.
Man kaipmat susiaurėja kraujagyslės. Girdėjau apie gydymo vietose klestinčias patyčias. Bet kad šitaip!..
– Jūs!.. – pakylu. – Pirmiau žmoną ir artimuosius pabalansuokit. Tegu jie pirmi paklausia, ką man padarė.
Trenkiau durim nė kyšio nepalikęs. Tokios paslaugos tebūnie nemokamos.
