Tolstojus pasakė – nėra pasaulyje kaltųjų. O mes, čekistai, pasiūlėme geresnę tezę – nėra pasaulyje nekaltų, nėra neteisiamų. Kaltas tas, kuriam išrašytas orderis, o išrašyti orderį galima kiekvienam. Kiekvienas žmogus turi teisę į orderį. Netgi tas, kuris visą gyvenimą išrašinėjo tuos orderius kitiems.“
Priminsiu, kad ČK (Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija) buvo įkurta 1917 metais, iš karto po Socialistinės spalio revoliucijos Rusijoje, ir yra visų Sovietų Sąjungoje gyvavusių (pvz., KGB) ir tebegyvuojančių (pvz, Federalinės saugumo tarnybos) saugumo institucijų pirmtakė.
Neseniai mačiau apie 1980 metus sudarytą Gulago archipelago, t.y. sovietų koncentracijos stovyklų ir KGB kalėjimų žemėlapį, – stovyklų ir kalėjimų SSRS buvo daugiau nei žvaigždžių rugpjūčio nakties danguje. Ir štai čekistas V.Putinas išrašinėja orderius ne tik pavieniams asmenins ar grupėms, bet ir valstybėms, tautoms, visam pasauliui.
Bauginimas, baimė, teroras, persekiojimas, kankinimas, melas, veidmainystė, priešų ieškojimas ir jų kūrimas, demokratinių vertybių nepaisymas, asmens laisvės ir gyvybės nevertinimas – tai pagrindinės čekisto veiklos kryptys.
Nuostabu tai, kad nuo ČK sukūrimo praėjo daugiau nei šimtas metų, o veiklos metodai, principai, tradicijos beveik nė kiek nepasikeitė. Rusija – mįslinga vieta, paslaptinga zona, net šios valstybės žemė panaši į radioaktyviosiomis totalitarizmo medžiagomis užkrėstą teritoriją, kurioje palankios sąlygos vis iš naujo rastis neostalinistams ir čekistams, tokiems kaip V.Putinas. Ar Rusija iš tiesų yra tik blogio imperija, o Vakarai – besąlygiškas gėris? Nemanau, pasaulį skirstyti į savus ir priešus, į juoda ir balta – čekistų principas.
J. Dautartas patikino – V. Putinui reikalinga panika: tam yra kelios priežastys
Be jokios abejonės, dabar apie kiekvieną sąvoką, kiekvieną būseną sukurta po keletą knygų – kad žmogus iš prigimties geras arba kad blogas, arba kad toks ir kitoks, kad žmogaus moralė arba sąžinė yra įgimtas dalykas ar tai tik kultūros produktas, ar žmogaus prigimtis nors kiek keitėsi, ar keitėsi tik instrumentai.
Kad ir kaip būtų, visi žodžiai, bet kokia retorika blanksta karo akivaizdoje, nes karas – pati vulgariausia jėgos ir pranašumo demonstravimo forma. Jei prisiminsime psichoanalizės sąvoką „sublimacija“, daug amžių žmonės mėgina norą žudyti, troškimą demonstruoti jėgos pranašumą perkelti į visuomenei priimtinesnes formas – į sportą, meną, įvairius pomėgius ir pan.
Rusijos sportininkus jau keletą metų persekioja dopingų skandalai, jiems draudžiama net dalyvauti varžybose, o jei dalyvauja – neatstovauja savo šaliai. Matyt, logiška, kad sportinių arenų gladiatorius pakeitė ginkluoti kariai.
Viena vertus, baisu, stebėdami iš šalies jaučiame ir suprantame, kad tai trenkia viduramžiais, kad tai barbarizmas, kita vertus, pagaunu save patiriantį slaptą pasitenkinimą, kai girdžiu ar matau, kad ukrainiečiai numušė agresoriaus lėktuvą ar sudegino tanką, ir man nepatinka barbaras, bundantis manyje, net jei jis ir palaiko teisingą pusę, nes kare nėra teisingos ar neteisingos pusės, kare viskas, kas neigia žmogiškumą, net tai, kas atrodo romantiška ir patriotiška.
Žmogus, net ir su kariškio uniforma, vis tiek žmogus.
Susiję straipsniai
Kai karas vyksta kur nors toli (tarkime, Sirijoje), suvokiame jį tik kaip tam tikrą, gal keliantį nerimą, bet negrėsmingą informacinį triukšmą. Kai visus užkniso pandemija, sakėme, kad pasaulis nuo šiol bus kitoks, turėsime gyventi su virusu.
Dabar jau galima klausti – o koks pasaulis bus po šio jau visai šalia vykstančio karo? Ar gyvensime ir kaip gyvensime su tokiu virusu, ar V.Putinas ramiai lauks senatvės Kremliuje, gąsdins pasaulį branduoliniu karu, o pasaulis mojuos sankcijų lapeliais, ir tas lapelių šlamėjimas visiems bus jaukus ir raminamas?
Ar atsiras čekistas, kuris išrašys orderį pačiam V.Putinui?