Scenoje du veikėjai: E. ir Š., bet šiuo metu jie neveikia.
Aušta rytas... Vienas veikėjas nubunda ir nesupranta, kur esąs. Bet apsidairęs pamato kitą veikėją.
E.: Pons Šolcai... Alio! Pabuskit.
Š.: Emanueli! Ir tu čia?
E.: Aš čia. Tik nežinau kur.
Pauzė. Švelnios bajano trelės.
Š.: Girdžiu rusiškai keikiantis... Matyt, Krembliuj esam.
E.: Bet kaip mes čia atsidūrėm?
Š.: Aš teprisimenu, kaip traukiniu dardėjom... Turbūt keliavom su Pūtinu derėtis.
E.: Kodėl oru neskridom?
Š.: Dabar tik bombonešiai skraido. Pavasaris! Rujos metas aniems.
E.: Jeigu mes Krembliuj... Aš paprašysiu, kad Pūtinas liautųsi puldinėjęs.
Š.: O aš tiesiai pasakysiu Krembliaus šeimininkams: Pūtino palaido laikyt – nevalia.
E.: Kažin... Yra gyvūnų teisės.
Š.: Nenusileisim!
Aistringas valtornos klyksmas.
E.: Bet apsižvalgyk! Ar mes tikrai Krembliuj? Tas gi didesnis. Aš esu ten buvęs.
Š.: Ir aš!.. Ten šviesiau. Ir baldai naujesni. O čia bene ant skiedrų snaudėm?
E.: Gerai, kad aplinka darbinė. Gal pavyks greičiau susitarti.
Š.: Oras biškį vėsokas... Galėtų išjungt ventiliaciją.
E.: Man jau prapūtė smegenis!.. Mes ne Krembliuj, o kažkokioj kitoj Rodinos vietoj. Krembliuj dabar nesaugu. Kremblius puolamas.
Š.: Eik jau! Kas tą užkeiktą vietą puls? Ten gali vilkolakių būti!
E.: Yra narsuolių... Prancūzai, vokiečiai...
Š.: Aš gal ir esu vokietis.
E.: O aš bene prancūzas?
Š.: Iš kur žinai, kad mes puolam?
E.: Pūtinas taip sakė.
Tolimi trimitų garsai.
Š.: Man vis tiek smalsu... Kodėl mes jį puolam? Gal mes kraujo ištroškę?
E.: Kur ten!.. Aš nė varlės nemokėčiau pagauti.
Š.: Prisiminiau! Iš tiesų mes ne puolam. Mes ginam Europos vertybes. Bet gali būti, kad gindami išginėm rusus iš Europos ir nuginėm iki pat Uralo.
E.: Panašu, kad dar toliau.
Š.: Man tai panašu į tundrą. Mačiau per televizorių.
E.: Negi būtume tiek nuginę?
Š.: Kai pradedi kariaut, kai gerai sekasi... Nė nepajunti, kaip toli nužygiuoji, į kokias aukštumas pakyli.
E.: Tas teisybė! Rusų carą andai regėjau net Eiffelio bokšto smuklėj „Le Jules Vernes“.
Tyli prancūziška muzika.
Š.: Bene kartu puotavot?
E.: Kartu. Bet ne visai. Aš ten tik sraiges anam nešiojau.
Š.: Emanueli! Tu ne liokajus.
E.: Aišku, ne! Aš – prancūzų prezidentas.
Š.: Tai kodėl?..
E.: Pūtinas paprašė: „Tu, Emanueli, persirenk liokajaus rūbais, o aš – Napoleono. Ot bus juoko!“ Pamaniau, gal rusams Naujieji metai, gal koks karnavalas... Nenorėjau šventės sugadint. Bene sunku man persirengt?
Š.: Ir aš persirengčiau. Pūtiną draudžiama erzinti.
E.: Tik, va, man mįslė: kodėl aš toliau nieko neprisimenu?
Š.: Gal privaišino?
E.: Kai rimtai pasilanksčiau kaip tikras liokajus, tai caras man pripylė stiklinę. Sakė, labai rusiškas gėralas. Čaj.
Š.: Gal buvo primaišęs to... Na, kaip tas...
E.: Klofelinas.
Š.: Va va! Žinai, kas tuomet būna?
Pauzė. Paskui graudi vienišo obojaus melodija.
E.: Ir kas gi būna, pons Šolcai?
Š.: Galėjo prilįst su nešvankiais ketinimais. Pasiūlyti ne tik rūbais, bet ir gyvenamaisiais plotais pasikeist...
E.: Europa už Uralo? Būtų saugu.
Š.: Galėjo už kalniuko ir išžagint.
E.: Oho!..
Š.: Emanueli!.. Reik išdidumo turėti.
Būgnai, timpanai, trimitai.
E.: Pons Šolcai... Daugiau aš taip nedarysiu! Nevaidinsiu liokajaus. Va, dabar pat kaip tikras prezidentas imsiu ir paklausiu: „Kur šiuo metu yra Pūtinas? Kodėl mes tiek ilgai priversti jo laukti?“
Š.: Šaunuolis! Atrodai labai rūstus. Betgi žinai, koks anas... Visados vėluoja. Vaidina kažin ką...
E.: Šiandien aš jam griežtai pasakysiu: „Liaukis vaidinęs!“. O gal net koja treptelsiu.
Š.: Pridėk dar „bletj“.
E.: A kodiel?
Š.: Tada rusai geriau supranta.
E.: Tai kaip tiksliai sakyti? Kur kablelis?
Š.: „Liaukis vaidinęs, bletj!“
E.: Skamba tikrai geriau. O gal dar „nakuj“ pridėti?
Š.: Sviestu košės nepagadinsi.
E.: Košės... Aš jau pavalgyt norėčiau.
Būgnai ir lėkštės.
Š.: Pakentėk, Emanueli. Juk nežinom, kas čia vyksta. Jei žygis už taiką – svečių bus kažin kiek prisirinkę! Gal nespėja visų pašert? Tu dirstelk pro plyšį.
E.: Oho, kiek sniego! Bet ką aš matau! Bene mūsų gražuolė Ursula ten kastuvu mosuoja?
E.: Tikrai ta pati! Kaip keistai apsirengusi.
Š.: Tai nacionalinis rusų rūbas. Fufaika.
E.: Vertina mūsų pirmininkę! Bile kam tokio prašmatnaus drabužio taigi nesiūtų.
Š.: Gal ir mes tokius gausim...
E.: O, žiūrėk, kas ten ledą kapoja! Ar ne šitas... Pavardę pamiršau. Panaši į vodkos...
Š.: Stoltenberg.
E.: Tas pats! Kartais matydavomės Briukselio salonuose. Visados toks rimtas, susirūpinęs... Tik neprisimenu, kuom jis rūpinasi.
Š.: Tai NATO vadas. O NATO sergi mus nuo rusų.
E.: Bene ir čia jis sargauja... Ot gerai! Tada mes saugūs. Mat aš jau pradėjau kažko nerimaut...
Š.: Tai rėmuo graužia. Užkąsim ir praeis. O po vakarienės Pūtinas gal net Vyšnių sodą mums aprodys.
E.: Kažin ar nebus iškirtęs tą sodą...
Š.: Eik jau! Tokią grožybę! Kodėl turėtų?..
E.: Kad pastaraisiais metais anas biškį keistas. Pasako nei šį, nei tą. Ir ant žmonių vis puola...
Š.: Tai va kodėl nesirodo! Bene bus jau į durnyną išvežtas...
E.: Tai ko mums belaukti? Einam lauk.
Š.: Durys neatsidaro!
E.: Ką darom?
Pauzė, kurios metu žiūrovų salėj vis auga įtampa, nerimas... Ir kai atrodo, kad viskas tuoj sprogs, pasigirsta tylūs, bet vis stiprėjantys Europos himno garsai. Tekanti saulė nušviečia veikėjų veidus.
Š.: Nusiramink, Emanueli. Mes Pūtiną anąsyk smarkiai išbarėm?
E.: Oi, smarkiai!
Š.: Rodinai sankt cyjas pritaikėm?
E.: Pry... Pry...
Š.: Tai viskas gerai. Dabar belieka tik palaukti, kol sankt cyjos ims veikti.
E.: Ar ilgai užtruks?
Š.: Neilgai. Dešimt metų.
E.: Palauksim.
Lėtai leidžiasi uždanga, o publika sparčiai skirstosi tikėdama, kad viskas visiems bus gerai. Ir tik kai kurie aukštesnio intelekto žiūrovai vis dar dalijasi įspūdžiais.
I ž.: Vyšnių sodą galėčiau žiūrėt ir žiūrėt! Klasika nemari.
II ž.: Bet ar tikrai čia buvo vieno veiksmo drama?
I ž.: Aš tai nė vieno veiksmo nemačiau. Vienos tik šnekos.
II ž.: O man tas patinka. Žmonės kalbasi, geria arbatą... Nieko tartum nevyksta, o tuo metu dūžta likimai...
I ž.: O aš vakar visus artimoj aplinkoj apdaužiau. Ir net apspardžiau.
II ž.: Jums ne vieta teatre.
I ž.: O jūs Pūtino istoriją perskaitykit. Tada žinosit, kur kieno vieta.
II ž.: Ot asilas!
I ž.: Aš ne asilas. Aš – elnias. O jūs?
II ž.: Aš baltoji meškutė.
I ž.: Ką jūs veikiate šiandien vakare? Gal varom pagert iš Jenisiejaus...
II ž.: Oi, koks tu išdykęs! Davaj...
Abudu smagiai nuklampoja per sniegą. Atsigręžę dar mato užpustytą trobelę. Už lango – dviejų aktorių šešėliai...
Gęsta Šiaurės pašvaistė. Toliau – tamsa.
