Oi, suklystum! Štai dangtis paslenka į šalį, prasiveria anga ir išlenda dvi galvos. Niekas to nepastebi, nes šimto mylių spinduliu – nė gyvos dvasios. Nebent aukštai skrendantis, toli matantis vanagas atpažintų: ėgi tai rusų caras Pūtinas Pirmasis ir kažkuris iš jo artimos aplinkos būtybių, vadinamų lavropais.
Vanagas abejingai purkšteli ir nulekia tolybėsna. Kas anam rūp...
O tiedu ropščiasi aukštyn, dairosi aplink.
– Kas tai? – klausia Pūtinas.
– Saulė, – atsako lavropas.
– O ten toliau?
– Debesys.
– Gražu! – supranta Pūtinas. – O kodėl aš visą laiką turiu tamsiam bunkery tupėt?
– Ne visą, – prieštarauja lavropas. – Kiekvieno mėnesio paskutinę dieną aš jus išvedu į lauką. Net dviem valandom!
– Noriu ilgiau! – Pūtinas trepteli koja.
– Jūs labai veržiatės į šviesą.
– Aš jūsų šviesybė! Aš noriu, kad ir naktį būtų šviesu kaip dieną.
– Tiek raketų mes neturim, – dūsauja lavropas.
– Dujų turim! Papūst ant Europos – paryyyžžžberlynlondonbummm!
– Oi! – stabdo lavropas. – Minutė po dviejų. Lendam į žemę.
Pūtinas krenta aukštielnikas ir mataruoja kojelėm. Lavropas glosto jam kailį.
– Jūsų šviesybe!.. Mūsų vieta po žemėm.
Rusija garsėja naudingosiom iškasenom. O jūs – pati naudingiausia. Jūs uoliena, iš kurios bus išmūrytas rusų pasaulis.
– O man sakė, kad aš labai rusoaktyvus. Todėl ir esu laidojamas po žemėm.
– Kas tau pripaistė tokių blėnių!.. Bene vėl su tuo prancūzpalaikiu plepėjai?
Jiedu lenda žemyn ir pasiekia rusų pasaulį, kuriame jau atliktas euroremontas, – šonuos tyvuliuoja venecijos, lubas remia eifelio bokštai su kupolais...
– Kažin kodėl aš puolu? – domisi Pūtinas. – Gal homik sapiens rado atsakymą?
Lavropas skėsčioja rankom.
– Į amžinuosius klausimus nėra atsakymo. Kodėl vietoj nieko yra kažkas? Ar Rusija baigtinė, ar begalinė? Jei Rodina plečiasi, tai kas yra išorėje?..
– Ša, – suklūsta Pūtinas. – Bene vėl prancūzas skambina... Ką jam sakyt?
– Paklausk, ar viskas gerai. Pasidomėk, koks oras.
– O kažin ar šiandien puolam Paryžių? Prieš derybas norėčiau žinoti.
– Reiktų pažiūrėti, koks grafikas. Turbūt ne...
Pūtinas ima telefoną.
– Emanueli! Žetem! Ką sakai? Mes bombas sėjam ant Europos? Ot tai pridygs ten rudenį bombonešių!.. O kas dar naujo?
Pasiklausęs dar atsigręžia į lavropą.
– Sako, negalima naudoti cheminio, bakteriologinio ir to? Bran dan dan?
– Tai dyvai! – stebisi anas. – O tu paklausk, kaip su šauninkais?
Pūtinas klausia, paskui perduoda lavropui, ką girdėjęs:
– Sako, su šauninkais žudyti žmones galima. Tik pirma reikia patikrinti, ar žudomasis pilnametis. Taip pat įsitikinti, kad jis nėra senjoras ar neįgalusis. Užsirašyk.
Lavropas užsirašo. Pūtinas vėl komentuoja žinias.
– Dar sako: jei žudymui tinkamas tipas murkso prie mokyklos ar ligoninės, reikia jį nuginti atokiau. Todėl geriausia medžioti žmones su varovais.
Lavropas atsidūsta, o Pūtinas toliau verčia karo teisę:
– Tinkamiausias žudymui yra 30–40 metų asmuo, turintis pažymą, kad yra sveikas.
Bet užvis geriausia žudyti po du – skirtingų lyčių, rasių, orientacijos – tuomet niekas nesiskųs, neva diskriminuojam.
– Aišku, – pasižymi lavropas. – O tolerancija kitaip žudantiems? Irgi turėtų būti?
Bet Pūtinas jau domisi techniniais dalykais:
– Ar jūsų tankuose, Emanueli, yra saugos diržai ir oro pagalvės? Ak, nežinai? O jei civilių negalima žudyt, kodėl jiems neįrengiami rezervatai? Ak, nepagalvojai? Aš mat turiu už visus čia galvot!
– Nesinervink, – ramina lavropas. – Atsisveikink gražiuoju.
– Tu, Emanueli, nežiūrėk televizoriaus, – linki Pūtinas. – Kai kurie vaizdai gali šokiruoti. Vsio!
– Dabar žinosi, kaip kultūringai kariaut, – juokiasi lavropas.
Pūtinas staiposi priešais euroveidrodį.
– Pamanykit! Aš ir pats galiu naujovių pasiūlyt! Jei vietoj galvos man pritaisytų branduolinę galvutę, o į užpakalį įsuktų reaktyvinį variklį... Oi, lėkčiau, lėkčiau...
Veidrody atsispindinčios septynios stiuardesės linksi paprastom galvutėm, todėl supykęs Pūtinas kempine jas nubraukia nuo paviršiaus.
– Ir kad pats galėčiau skrydį reguliuot. Priartėju prie Paryžiaus, prancūzai dreba, o aš staiga pakeičiu kryptį ir skrieju į Londoną. Bet ir ten nesprogstu, lekiu per Atlantą...
– Kokios didelės ir gražios jūsų svajonės! – žavisi lavropas.
Pūtinas pasispiria, išskečia galūnes.
– Prilekiu prie Niujorko, visi ten lenda po žemėm, o aš apsisuku ir kaukdamas baubdamas, nosim dangų ardamas skrieju per Tychujį, link Tokijo... Kartais neriu į bangas, stveriu silkę ir vėl pirmyn... Niekad nenusileisdamas, visus gąsdindamas suku ir suku ratus aplink Žemę...
– Kol jūs skriejat... vajot vaimatj... Ką mums daryti? – domisi lavropas.
– Eik, suskaičiuok, kiek Vakarų lyderiai turi jachtų mūsų pajūriuos, kiek vilų pamaskviuos, ir viską atimk.
Lavropas skėsčioja rankom.
– Kad anys čia nieko neturi.
– Kvaily! – pyksta Pūtinas. – Gal nežinai, kad vilų, jachtų, kaip ir kitų užtaisų, abiejose pusėse turi būti po lygiai. Kaip laimėsim, jei nieko jie neturi? Pažeista jėgų pusiausvyra. Pasilenk! Išspardysiu tau minkštąją galią.
– Jūsų šviesybe!.. Aš nekaltas. Tai Šioj Gū visus gąsdina.
– Šioj Gū... Kas anas toks? Mūsų ar kinų tvarinys?
– Negaliu pasakyt, – gūžiasi lavropas. – Valstybės paslaptis.
– Vadinas, privalom atspėti šią paslaptį.
Abu susikaupia. Lavropas krapšto pakaušį, o Pūtinas užpakalį, tad nieko keisto, kad būtent jam kyla geresnė mintis.
– Galimos dvi versijos... Jei Šioj Gū yra kinų chunveibinas, jis stengsis, kad Europoj kariautume ilgai, nes kinams tas į naudą.
– Jūs teisus, – lenkiasi lavropas.
– Kita versija: jei Šioj Gū yra mūsų chujenkavedinas, jis stengsis kariauti ilgai, nes žino, kad trumpam kare mes negalim laimėti.
– Jūs dar teisesnis.
– Vadinas, Šioj Gū yra hibridinis ginklas.
– Jūs užvis teisiausias.
Pūtinas žvelgia į tolumas.
– Būtų gerai du tokius turėt: vienas – Šioj Gū, kitas – Anoj Gū. Tada abiejose pusėse laimėtume.
– Jūs – neteistinas!
Pūtinas džiaugiasi, betgi žino, kad niekuom negalima pasitikėt.
– Tu visąlaik man pritari... Gal neturi savo nuomonės?
– Mano nuomone, jūsų nuomonė teisinga, – lenkiasi lavropas.
– Pataikūnas tu! Krembliaus išpera! Nagi, pabandyk man prieštarauti.
Nusigandęs lavropas pakimba ant virvutės ir nusmaukia dirbtinę saulę.
Paskubom užtraukia sutemas, įjungia mėnulį....
– Metas miegoti... Rytas už vakarą protingesnis.
– Rytai už vakarus... – snausdamas vapalioja Pūtinas. – Tą ir reikėjo įrodyt...
Ūmai pašoka išplėstom akutėm.
– O lopšinė prieš miegą?
Lavropas glosto jam galvą ir tyliai niūniuoja:
– Sutemos gaubia laukus... Griūva pasaulis puikus... Sutemos mūsų širdy... Mik, rusų galvažudy...
Pūtinas trina akutes.
– Tai aš tikrai esu garsiausias šių laikų serijinis žudikas?
– Tikrai taip, jūsų šviesybe! Galit ramiai miegoti.
Pūtinas užsimerkia...
Pro dirbtinį langą dėbteli giltinė su dalgiu, bet lavropas atsigręžia su stingeriu...
Paskui prigesina dirbtinį mėnulį, išleidžia vandenį iš venecijos ir įjungęs tylią patrankų muziką išeina rengtis rytdienos žygiams.
