Sigitas Parulskis. Sumokėjau, kad nužudytų rusą

Daugiau nei mėnesį dar nepatekėjus saulei sėdžiu prie televizoriaus vienais apatiniais, žiūriu BBC, CNN ir pan., gaudau bet kokią informaciją apie karą Ukrainoje. Kodėl su apatiniais, nežinau. Gal dėl to, kad paskui einu mankštintis, o gal dėl to, kad jausčiausi labiau pažeidžiamas, kad priminčiau sau savo paties bejėgiškumą, kai keikiu niekšus, šunsnukius okupantus, kai niekinu myžnius Vakarų lyderius, kai suprantu, kad mano neviltis ir neapykanta visiškai bergždžias reikalas.

 S.Parulskis.<br> LR archyvo nuotr.
 S.Parulskis.<br> LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Apr 6, 2022, 8:29 AM, atnaujinta Apr 6, 2022, 1:17 PM

Štai ir e.sveikata manęs nekenčia, neleidžia užsiregistruoti pas šeimos gydytoją. Sušikta milijonus kainavusi e. sveikata, nors sveikata ir be e. sušikta. Kita vertus, nedrįstu prastai jaustis ar bent jau prasitarti apie tai viešai. Karas, yra žmonių, kuriems daug blogiau. Tiesa, visada yra tokių, kuriems blogiau. Ir karas visada kur nors vyksta. Kasdien kur nors Žemės planetoje kenčia, yra kankinami arba patys kankina kokie nors žmonės. Tik ne visad mes tai matome, juo labiau ne visad norime tai matyti.

Dabar mums televizorius ir internetas kasdien rodo iš Ukrainos, kaip lengvai žmonės naikina vieni kitus. O Vakarų politikai vis skėsčioja rankutėmis ir spėlioja – gal civilių žudymas jau karo nusikaltimas? Nuo pirmos šio karo akimirkos viskas, ką daro Rusija, yra nusikaltimas žmonijai.

Neseniai draugė iš Lenkijos paklausė: rašytojams turbūt dabar irgi sunku, ką rašyti ir kam rašyti? Iš tiesų, vaizdas kur kas galingesnis už žodį. Žodžiai, skambantys karo metu, dažniausiai yra kokia nors agitacija, propaganda arba sentimentalus snarglėjimasis, tiesą sakant, žodžiai jau pralaimėjo karą su vaizdais, jie vis labiau praranda subtilumą, paslaptingumą, gylį, dabar žodžiai tik komunikacijos, informacijos priemonė, vaizdo priedas.

Žodžiai bejėgiai, kariauti negaliu, darau, ką galiu, – pervedu pinigų, paremiu savo žemę ginančius ukrainiečius, ir įmanoma, kad už mano pinigus pirkta kulka pakirs rusą. Taigi užmoku, kad būtų nužudytas žmogus. Ir giliai širdyje net jaučiu atkeršijęs už šlykštynes, kurias daro Putino ordos. Ir kartu suprantu, kad tai šėtoniška aritmetika.

Medijose daug agresyvių, militaristinių žodžių, kalbos apie ginklavimąsi, vaikų karinį rengimą, taip, suprantama, mes dirginame, žadiname savo agresyvumą (su kuriuo iš esmės nuolatos ir kovoja, slopina kultūra), nes nebūdamas agresyvus žmogus, matyt, negali apsiginti, ir vis dėlto agresija viena nemaloniausių, galbūt bjauriausia žmogaus savybė.

Vilniuje važinėja autobusai – jų švieslentėse šviečia meilė Ukrainai. Ar iš tiesų pagalba kitam žmogui reiškia meilę jam? O gal tai meilė sau? Tai nuostabu ir kone neįtikėtina, pas mus tiek daug gerų žmonių, kurie priglaudžia, rūpinasi, aukoja. Ar mūsų gerumas krikščioniškas? Tiesiog humaniškas? Egoistinis? Esu labai skeptiškas ir manau, kad žmogus dažniausiai viską daro dėl savęs, sąmoningai ar ne, bet mūsų gerumas dažniausiai yra kokio nors egoizmo išraiška... Gal mūsų gerumas ukrainiečiams kyla iš nemalonaus jausmo, kad esame eilėje prie skerdyklos, kad ir mūsų laukia toks pat likimas ir kad mes nesugebėsime būti tokie stiprūs kaip jie? Ar mūsų gerumas nekyla iš baimės ir neapykantos Rusijai? Gerumo prigimtis – štai koks klausimas... Kita vertus, kartais galbūt visai nesvarbu, kodėl žmogus geras.

Sako, dabar žmonėms, kurie rūpinasi, padeda, aukoja, gyvenimas įgavo prasmės. Koks beprasmis mūsų gyvenimas, jeigu prasmės jam suteikia tik karas? Juk rūpintis ir padėti kitiems galima ne tik užgriuvus karui, tiesa? Bet tai ne taip paprasta. Trūksta baimės ir neapykantos, kitaip tariant, trūksta motyvacijos. Kovoti su konkrečiais sunkumais kur kas prasmingiau nei su nuoboduliu.

Taigi sėdžiu pusę šešių ryto su apatiniais ir žiūriu BBC, CNN ir t.t., žiūriu siaubingus karo vaizdus, tarsi mano žiūrėjimas nors kiek padėtų, tarsi mano neviltis, apmaudas, pyktis bent per nago juodymą pagelbėtų kovojantiems, kenčiantiems, mirštantiems.

Yra tokia filosofo Emanuelio Levino mintis: „Iš tikrųjų buvimas yra tai, kas privačiausia. Egzistencija yra vienintelis dalykas, kurio negaliu perteikti. Galiu pasakoti apie savo egzistenciją, bet negaliu ja pasidalyti.“ Kančia, kurią patiria karo maitojami žmonės, nepasidalijama.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.