Alice Miller „Kūno maištas“: tėvų auklėjimo pasekmės, remiantis žymių rašytojų biografijomis

Leidykla „Vaga“, išleidusi Alice Miller knygą „Gabaus vaiko drama“, skaitytojams pateikia dar vieną šveicarų psichoterapeutės, žymios vaikystėje patirtų traumų specialistės knygą „Kūno maištas“.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Apr 19, 2022, 5:22 PM, atnaujinta Apr 19, 2022, 5:30 PM

„Pagrindinė visų mano knygų tema yra vaikystės kančių neigimas. Kiekviena knyga sukasi apie tam tikrą šio reiškinio aspektą ir vieną sritį nušviečia ryškiau nei kitas. <...> Šioje knygoje keliamas klausimas, kokios yra tikrų ir stiprių emocijų neigimo pasekmės kūnui. Šias emocijas draudžia moralė ir religija. Remdamasi psichoterapijos – asmenine ir daugelio kitų žmonių – patirtimi padariau išvadą, kad vaikystėje skriausti žmonės tik visiškai išstūmę ir atskyrę emocijas gali mėginti laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo. Jie negali gerbti ir mylėti tėvų, nes pasąmonėje jų vis dar bijo. Net panorėję jie negali užmegzti ramių, pasitikėjimo kupinų tarpusavio santykių „, – kalba autorė.

„Kūno maištas“ – knyga, kurioje Alice Miller analizuoja, dėl kokių priežasčių serga mūsų kūnas ar siela. Įprasta manyti, kad kūno negalavimai mus ištinka atsitiktinai. Psichoterapeutė tikina, kad įsisenėjusių, varginančių ligų priežastys dažniausiai glūdi gilioje vaikystėje, o viena pagrindinių priežasčių yra sutrikdyta vaiko emocinė raida, kuriai kartais sąmoningai, o kartais patys to nenorėdami kenkia tėvai. „Kai nuolat nepaisoma kūno gyvasties palaikymo funkcijų, neretai kyla ligos.

Viena iš tokių funkcijų – tai ištikimybė tikrajai mūsų istorijai. Todėl šioje knygoje daugiausia kalbama apie konfliktą tarp to, ką jaučiame ir žinome, nes tai įsirašę mūsų kūne, ir to, ką norėtume jausti, idant nenusižengtume dar ankstyvoje vaikystėje įdiegtoms moralinėms normoms. Paaiškėja, kad be kitų, viena konkreti ir visuotinai pripažinta norma, ketvirtasis Dievo įstatymas, mums dažnai trukdo įsileisti tikruosius jausmus, ir už šį kompromisą turime sumokėti ligomis. Knygoje pateikiama daug šį teiginį iliustruojančių pavyzdžių, tačiau pasakojamos ne viso gyvenimo istorijos, o labiausiai susitelkiama į santykius su kadaise smurtavusiais tėvais.

Iš savo patirties sužinojau, kad kūnas yra visos gyvybiškai svarbios informacijos šaltinis, atveriantis kelią į didesnį savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Tik drįsusi įsileisti ir pajusti ilgai uždarytas emocijas ėmiau vis labiau laisvėti nuo praeities. Tikrų jausmų prievarta neišgausi. Jie kyla savaime ir visada turi priežastį, nors dažnai ši nuo mūsų lieka paslėpta.

Negaliu prisiversti mylėti ar bent gerbti tėvų, jei mano kūnas dėl jam gerai žinomų priežasčių prieštarauja. Jei to nepaisau ir vis tik mėginu laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo, patiriu įtampą, ir taip būna visada, kai reikalauju iš savęs ko nors neįmanoma. Beveik visą gyvenimą mane kamavo įtampa. Stengiausi sukelti sau gerus jausmus, o į blogus nekreipti dėmesio, kad gyvenčiau pagal man priimtinas vertybes ir moralę. Tiesą sakant, kad būčiau mylima dukra. Vis dėlto nepavyko visko suderinti ir galiausiai teko pripažinti, kad negaliu išspausti iš savęs meilės, jeigu jos nėra. Antra vertus, suvokiau, kad tada, kai neprievartauju savęs ir nesistengiu laikytis moralės reikalavimų, meilės jausmas kyla savaime, pavyzdžiui, vaikams ir draugams. Jis atsiranda tik tada, kai jaučiuosi laisva ir atvira visiems savo jausmams, net ir neigiamiems“, – asmenine patirtimi dalijasi Alice Miller.

Neigiamo tėvų auklėjimo pasekmes kūnui ir sielai autorė analizuoja pasitelkdama pasaulinį pripažinimą pelniusių menininkų ir rašytojų vaikystės biografijas, kurios buvo skaudžios, žeminančios ir luošinančios. Skaitytojas susipažins su puikai žinomų kūrėjų tokių kaip Fiodoras Dostojevskis, Virginija Woolf, Marcelis Proustas, Francas Kafka vaikystėje patirtu meilės stygiumi ir tėvų sukeltomis kančiomis, kurių naštą pakelti padėjo tik kūryba ir rašymas, atstojęs dažnai niekada neturėtą klausytoją ir užtarėją prieš smurtaujančius tėvus.

„Tyrinėdama du rusų rašytojus, kurių kūriniai jaunystėje man buvo labai svarbūs: Čechovą ir Dostojevskį, supratau, kaip sklandžiai dar vos prieš šimtmetį veikė atskyrimo mechanizmas. Kai man galiausiai pavyko atsikratyti iliuzijų apie savo tėvus ir aiškiai suprasti jų skriaudų pasekmes savo gyvenimui, man atsivėrė akys ir pamačiau faktus, kuriems anksčiau neteikiau reikšmės. Pavyzdžiui, vienoje Dostojevskio biografijoje perskaičiau, kad jo tėvas, iš pradžių buvęs gydytojas, vėliau paveldėjo dvarą su šimtu baudžiauninkų. Jis taip žiauriai elgėsi su šiais žmonėmis, kad vieną dieną buvo jų užmuštas.

Šio dvarininko žvėriškumas, ko gero, buvo peržengęs visas ribas, nes kaip kitaip paaiškinti, kad įbauginti baudžiauninkai, užuot kentę terorą, verčiau rinkosi tremties bausmę. Galima spėti, kad vyriausiam šio tėvo sūnui irgi teko patirti tėvo šiurkštumą. Panorau sužinoti, kaip pasaulyje garsių romanų autoriui pavyko savo istoriją įprasminti. Be abejo, buvau skaičiusi gailestingojo tėvo aprašymą Broliuose Karamazovuose, bet man knietėjo išsiaiškinti, koks buvo jo paties santykis su tėvu. Ėmiau ieškoti atitinkamų vietų jo laiškuose. Perskaičiau jų daug, bet neradau nė vieno, rašyto tėvui, tik kelias užuominas apie šį asmenį, bylojančias apie didelę sūnaus pagarbą ir meilę. Beveik visuose laiškuose Dostojevskis skundžiasi finansine padėtimi ir prašo padėti – suteikti paskolą.

Juose aiškiai įžvelgiu vaiko baimę, kad jo gyvybei nuolat gresia pavojus, taip pat menką viltį, kad adresatas bus malonus ir supras jo vargus. Žinoma, kad Dostojevskio sveikata buvo labai prasta. Jis kentė nuolatinę nemigą, skundėsi košmarais, kuriuose jam pačiam nesuvokiant, veikiausiai pasireikšdavo vaikystės traumos. Be to, dešimtis metų jį ištikdavo epilepsijos priepuoliai. Vis dėlto jo biografai nenustatė šių priepuolių ir sunkios vaikystės ryšio. Jie taip pat nesuprato, kad už ruletės lošimo slypi maloningo likimo troškimas. Žmona jam padėjo atsikratyti šio potraukio, bet ir ji negalėjo būti išmani liudytoja, nes anuomet buvo griežtai draudžiama kaltinti savo tėvus.“

„Kūno maištas“ padės atrasti atsakymus į klausimus apie tai, kodėl kūną ir psichiką kamuoja ligos ir negalavimai, pateiks nepatogių, tačiau atvirų įžvalgų apie tai, kodėl svarbu stoti į akistatą su patirtomis traumomis ir kaip pradėti gyti nuo emocinių ir fizinių žaizdų, kurias kadaise paliko nesąmoningi tėvai.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Dar gerai prisimenu baimes, lydėjusias mane rašant Nevalia pastebėti. Man nedavė ramybės mintis, kad bažnyčia tris šimtus metų neleido skelbti Galileo Galilei atradimo ir priverstas atšaukti tiesą jis apako. Mane apėmė bejėgiškumo jausmas. Neabejojau, kad nusižengiau nerašytam įsakymui, atskleidžiau, kaip suaugusieji išnaudoja vaikus savo poreikiams ir kaip tai pražūtinga, ir sulaužiau visuomenės tabu – juk mums nevalia to matyti.

Negi neturėčiau sulaukti sunkiausių bausmių už tai, kad nusižengiau šiam tabu? Vis dėlto baimė man padėjo daug ką suprasti, taip pat ir tai, kad kaip tik dėl šios priežasties Freudas atsisakė savo atradimų. Argi neturėčiau sekti jo pėdomis ir atšaukti, ką supratau apie smurto prieš vaikus dažnumą ir padarinius, kad neišprovokuočiau visuomenės ramsčių, nebūčiau užpulta ir atstumta? Argi man galima matyti tai, ko nepastebėjo daugybė žmonių, besąlygiškai sekančių Freudu – saviapgaulės? Prisimenu, kaip kaskart, man derantis su savimi ir svarstant, ar negalėčiau rasti kompromiso, galbūt paskelbti tik dalį tiesos, man neišvengiamai kildavo fizinių simptomų. Sutrikdavo virškinimas ir miegas, pasijusdavau prislėgta. Kai supratau, kad jokių kompromisų būti negali, simptomai pranyko.

Išleidus knygą specialistai iš tiesų jos nepriėmė, ir aš pati buvau išstumta iš savo profesijos rato, kuriame anuomet jaučiausi sava. Tebesu atskirta, bet, kitaip nei vaikystėje, mano gyvenimas nebepriklauso nuo „šeimos“ pripažinimo. Knyga gyvena savo gyvenimą, ir anuomet „draudžiami“ teiginiai dabar atrodo savaime suprantami ir mėgėjams, ir specialistams.

Dabar jau daug kas palaiko mano Freudo metodų kritiką, o dauguma specialistų bent teoriškai vis rimčiau vertina sunkius smurto prieš vaikus padarinius. Niekas manęs nenužudė, ir galiausiai mano balsas buvo išgirstas. Iš šios patirties semiuosi tikėjimo, kad ir ši knyga kada nors bus suprasta. Galbūt iš pradžių ji pasirodys sukrečianti, nes dauguma žmonių iš savo tėvų tikisi meilės ir nenori atsisakyti šių lūkesčių. Vis dėlto šią knygą supras daugelis norinčiųjų pažinti save. Sukrėtimas praeis, kai tik jie pastebės, kad nėra vieni su savo žinojimu ir jiems nebegresia vaikystės pavojai.

Alice Miller „Kūno maištas“, iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, leidykla „Vaga“, 2022.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.