„Prieraišumo galia“: kaip įveikti traumines patirtis ir atkurti pilnatvę bei atsparumą

Kaip reaguojame į kitų pastangas priartėti? Ar lengvai pamirštame nutrūkusius santykius? Vieniems sunku įsileisti žmones į savo gyvenimą, o kiti pajunta nerimą vos išlydėję partnerį pro duris. Pavydime, nuogąstaujame, jaučiame emocinį nuovargį, trokštame savarankiškumo. O kas, jei trumpam prisijaukintume mintį, kad bendrauti nesmagu ne todėl, kad kaltas partneris, o todėl, kad mūsų pačių vaikystėje kažkas pakrypo ne ta linkme?

Amerikiečių psichoterapeutė Diane Poole Heller.<br>Leidėjų nuotr.
Amerikiečių psichoterapeutė Diane Poole Heller.<br>Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Knygos ištrauka

Apr 28, 2022, 12:34 PM

Amerikiečių psichoterapeutės Diane Poole Heller knyga „Prieraišumo galia“ kviečia panagrinėti savo prieraišumo istoriją, padeda atpažinti prieraišumo tipą ir atsikratyti pasąmonėje nuo seno glūdinčių nuoskaudų, kurios trukdo megzti ar puoselėti pozityvius santykius. Drauge autorė skatina pažvelgti į tėvus ar globėjus, pirmuosius draugus, romantinius partnerius ir atpažinti jų įtaką mums – mūsų kūno kalbai ir mąstysenai. Knygoje pateikiami psichoterapijos seansų pavyzdžiai ir praktiniai pratimai kartu leidžia suprasti, kaip mes patys mezgame ryšį su savimi ir kitais.

Knygos autorė Diane Poole Heller – pasaulyje pripažinta amerikiečių psichoterapeutė, vaikų ir suaugusiųjų prieraišumo teorijos specialistė. Mokslininkė išgarsėjo dirbdama su Rugsėjo 11-osios ir Kolumbaino mokyklos žudynių aukų šeimomis bei išgyvenusiaisiais, o dabar daugiausia dėmesio skiria psichologinių traumų gydymui ir vaikystėje įgytų prieraišumo modelių analizei.

Kviečiame susipažinti su lietuviškai pasirodžiusia „Prieraišumo galia“, kurią į lietuvių kalbą vertė Rūta Montvilienė, ir paskaityti knygos ištrauką.

* * *

Atsiskyrėlis, užsisklendęs savo pasaulyje, nejautrus, šaltas, nedraugiškas, vienišas vilkas, darboholikas – tai tik keli žodžiai, kuriais paprastai apibūdiname vengiančius žmones. Tačiau pažvelkime atidžiau, kaip pasireiškia vengiamas prieraišumas (ypač suaugus), ir panagrinėkime kai kurias šių žmogaus bruožų priežastis.

Santykių diskomfortas

Suprantama, jei augdami prisitaikome ir tampame vengiamai prieraišūs, dažnai būname vienumoje, be kitų žmonių. Vienatvė gali atrodyti natūrali būsena, todėl subręstame turėdami stiprų izoliuoto savęs jausmą. Viską mėgstame daryti patys, nenorime prašyti pagalbos ar dėtis prie bendrų projektų su kitais žmonėmis, verčiau užmezgame neprobleminius santykius su negyvais objektais (daiktais), draugaujame ne su žmonėmis, o su gyvūnais ar augalais. Kartais pajuntame žmogiško bendravimo ilgesį ir tada mums nepatinka būti vieniems – tai gali būti net pražūtingai skausminga, bet iš esmės nesuvokiame, kad yra ir kitoks būdas gyventi. Tiesiog nežinome, ką reiškia patirti malonius, jaukius santykius.

Daugelis žmonių, kuriems būdingas vengiamas prieraišumas, jaučiasi lyg atstumtieji ar svetimšaliai – tarsi dėl savo vienumos būtų virtę kažkokiomis kitokiomis būtybėmis. Išskirtiniais atvejais vengiantieji net gali vadinti save tai (angl. it), tarsi būtų beasmeniai robotai ar mašinos. Kadangi pirminiame jų santykių plane sakoma, jog artimi santykiai niekaip nepraturtina, užaugę jie nevertina tarpusavio ryšio. Nesistengia bendrauti, nes nesitiki, kad kiti gali padėti ar patenkinti poreikius. Jei augant santykiai daugiausia buvo negatyvūs ir skausmingi, t. y. implicitinėje, sąmonės nekontroliuojamoje atmintyje buvimas su kitais žmonėmis įsirėžė kaip bloga patirtis, logiška, kad suaugęs žmogus santykių neieško ir jais nepasitiki. Galbūt bendrauja su daug žmonių, bet iš tikrųjų gilius, artimus santykius palaiko tik su keliais arba nė su vienu nepalaiko. Seksualinę pirmenybę greičiausiai teikia vienos nakties nuotykiams ar masturbacijai, o ne ilgalaikiam intymiam ryšiui. Ir net jei užmezga pastovius santykius, savo įsipareigojimų partneriui nesugeba išreikšti nuoširdžiai, abi puses praturtinančiu būdu.

Kai svarbūs žmonės dingsta iš vengiančiųjų gyvenimo, gali jų net nepasigesti. Iš pradžių, vos tik kažkam juos fiziškai palikus – dėl darbo, išvykos, skyrybų ar net mirties, – gali net pajusti didelį palengvėjimą, tam tikrą „pakilią išsiskyrimo nuotaiką“, mat kurį laiką nebejaučia spaudimo palaikyti ryšį. Maža to, jei nepradeda gydytis, gali visai nesuvokti, kokioje atskirtyje gyvena. Vengiančių žmonių prieraišumo sistema yra neaktyvi, tarsi kažkuri dalis būtų išjungta, nes vaikystėje, ypač pirmus dvejus gyvenimo metus, jie nepatyrė malonaus, turtinančio ryšio.

Tačiau net jei gyvename su neišsakyta atstūmimo baime, giliai viduje vis tiek trokštame artumo. Būtent dėl baimės žmogus, kuriam būdingas vengiamas prieraišumas, atsivėręs santykiuose pasijunta nepaprastai pažeidžiamas. Tačiau laikui bėgant, kaip ir visi kiti, jis gali patirti tai, kas yra įgimta, – saugų prieraišumą, ypač jei randa praturtinantį partnerį ar draugą, galintį suteikti patikimą ryšį. Patikinu, kad galima išmokti pasitikėti ir atrakinti širdį nuoširdžiam abipusiam rūpestingumui, koks būna santykiuose.

Disociacija

Vengiantiems prieraišumo žmonėms disociatyvus elgesys gali atrodyti patogus ir normalus. Kai bendravimo keliamas stresas tampa nepakenčiamas, norint išsaugoti atstumą imamasi disociatyvių strategijų. Galbūt vaikystėje patirtas apleistumas buvo toks skausmingas, kad vienintelė išeitis buvo „atsijungti“ir „išnykti“. Dažnai tie, kuriems būdingas vengiamas prieraišumas, įsitraukia į veiklas, skatinančias atskirtį nuo kitų žmonių – naršo internete, žaidžia kompiuterinius žaidimus, žiūri televizorių, medituoja. Kartais vengiantys žmonės visa tai pasitelkia ramybei atgauti, pasijusti čia ir dabar, tačiau dažniausiai tokia veikla tik skatina dar daugiau atsiriboti. Galiausiai gal ir pradeda jaustis ramesni, bet kartu vis labiau praranda ryšį su savimi ir kitais.

Žmonėms, kuriems būdingas vengiamas prieraišumas, siūlau šiek tiek daugiau nei paprastai dėmesio skirti fiziniam ir emociniam dabarties įsisąmoninimui. Pavyzdžiui, užuot ėmęsi įprastų užsiėmimų (tarkime, užsisklęsti kuriam laikui prie kompiuterio), eikite bendrauti su kitais ir stenkitės užmegzti su jais ryšį. Žinoma, vengiantiems asmenims gali būti sudėtinga kalbinti kitus, todėl iš pradžių gal reikėtų sąmoningai nuspręsti, kada ir su kuo bendrauti, kol tai taps natūralu. Eikite ir tiesiog paprašykite kitų kokio nors jums reikalingo dalyko (stiklinės vandens ar pagalbos ką nors taisant namuose) arba papasakokite jiems apie savo dieną.

Jei jūsų mylimajai ar mylimajam būdingas vengiamas prieraišumas, stenkitės pernelyg asmeniškai nepriimti nepriklausomybės siekio, atsainumo ar atsiribojimo. Juk vengiantys prieraišumo asmenys nuslopino savo prieraišumo sistemą reaguodami į vaikystėje patirtą apleistumą ar atstūmimą. Jie atsitraukė ir išmoko izoliuotis. O užgniaužti natūralų poreikį užmegzti ryšį reikėjo daug jėgų. Tokiems žmonėms gali būti itin sunku palaikyti artimus santykius, nebent pasiryžtų mokytis saugaus prieraišumo įgūdžių ir stengtųsi gydytis bei kurti ryšį.

Savireguliacija ir pereinamojo laikotarpio svarba

Vengiamai prieraišūs žmonės įpratę būti vieni ir yra įsigilinę į savo vidinius išgyvenimus, dėl to bendravimas su kitais jiems gali būti tikras iššūkis. Jei bandysite priartėti prie asmens, pasižyminčio vengiamu prieraišumu, kol jis užsiėmęs savo vidinio pasaulio tyrinėjimais, galite sulaukti kiek šiurkščios ar užgaulios reakcijos – ir jums galbūt pasirodys, kad ji kilo staiga lyg iš giedro dangaus. Užtikrinu jus: taip nėra.

Vėlgi, žinau, kad nelengva, bet pasistenkite nepriimti tokios reakcijos pernelyg asmeniškai. Gal šiek tiek padės, jei pagalvosite, kaip sunku tokiems žmonėms išlįsti į paviršių iš savo vienumos – izoliuotos patirties, kurioje dalyvauja tik jie patys. Natūralu pasijusti atstumtiems, kai vengiamu prieraišumu pasižymintis žmogus reaguoja taip nedraugiškai, bet turime nepamiršti, kad atžarus atsakas yra jų prisitaikymo proceso dalis, grįžtant prie bendravimo su kitais žmonėmis.

Iš tikrųjų vengiantys prieraišumo žmonės trokšta šiltų santykių, tik jiems reikia ilgesnio pereinamojo laikotarpio, kad sumažėtų įtampa ir būtų lengviau rasti takelį į tarpusavio ryšį. Jeigu jūsų partneris yra tokia asmenybė, siūlau suteikti jam erdvės. Pavyzdžiui, galite pasakyti ką nors panašaus: „Mielai pakviesčiau tave kur nors pavakarieniauti ir norėčiau po kokio pusvalandžio nuoširdžiai pabendrauti su tavimi. Kiek tau reikia laiko pasiruošti, kad galėtume eiti ir kartu praleisti malonų vakarą?“ Tai geras būdas parodyti pagarbą ir suteikti žmogui laiko reikiamiems pokyčiams. Truputį panašu į nardymą su akvalangu. Jei esate kelios dešimtys metrų po vandeniu, kilti turite labai lėtai, kitaip patirsite dekompresiją. Vengiantiems prieraišumo žmonėms reikia laiko išsklaidyti įtampai, kuri kyla būnant su kitais, antraip viskas nueis šuniui ant uodegos. Nieko čia blogo, tiesiog taip yra.

Pereiti nuo intensyvaus vidinio susitelkimo prie susitelkimo į bendravimą ir santykius yra sunkus darbas, be to, nepamirškite, kad pereiti iš vienos būsenos į kitą užtrunka. Gali tekti mokytis giliai įkvėpti prieš ryžtantis prieiti prie partnerio ar kitų žmonių; pirmiausia reikia pasistengti paprasčiausiai būti kartu. Iš pradžių galima paskatinti artimuosius bent trumpai pasišnekėti ar ką nors drauge nuveikti. Prisitaikyti taip pat reikia laiko, todėl galima paprašyti, pavyzdžiui: „Mielai prie tavęs prisidėsiu, būsiu pasiruošęs po dvidešimt minučių“ arba „Turiu pagalvoti, ar eisiu į vakarėlį, pasakysiu tau trečiadienį“, arba „Eisiu kartu į vakarėlį, bet leisk man kurį laiką pažaisti biliardą su vaikinais arba išeiti anksčiau, jeigu prireiks.“

Sunkumai atpažįstant asmeninius poreikius

Vengiantys prieraišumo žmonės dažniausiai nepripažįsta tų savo sunkumų, kurių patyrė augdami, jų neapmąsto. Apskritai jie daugiau galvoja apie ateitį, o apie praeityje kilusias problemas užsimena miglotai ir gana abejingai. Dažnai atrodo, kad jie nesuvokia, jog vaikystėje buvo apleisti arba kad jų emociniai poreikiai buvo nuolat nepatenkinami. Tam tikra prasme jie neturi ryšio su savo praeitimi. Negana to, savo vaikystę jie gali vertinti teigiamai (pavyzdžiui: „Turėjau viską, ko man reikėjo. Tikrai negalėjau prašyti nieko daugiau“). Dalis darbo, kurį tenka atlikti vengimu pasižymintiems žmonėms, trokštantiems susigrąžinti saugaus prieraišumo pojūtį, yra atgaivinti pirminį žmogiškojo ryšio ilgesį, kuris nebuvo patenkintas. Būtina, kad tai jiems taptų teigiama patirtimi. Prašau to nepamiršti, jei esate vengiančio asmens partneris, – darykite, ką galite, kad į jau įsišaknijusį asmeninių ryšių vaizdinį neįneštumėte dar daugiau kritikos ar atstūmimo.

Suaugę žmonės, kurių poreikiai vaikystėje nebuvo patenkinti, gali nepaisyti savo poreikių. Galbūt jie jų net nesuvokia, ypač jei nėra linkę į savirefleksiją. Vaikystėje turėję patys vieni susidoroti su savo vargais, suaugę gali slopinti kai kurias natūralias reakcijas. Ir net jei savo poreikius suvokia, dažnai atmeta artimųjų bandymus padėti ir palaikyti. Jei žmogus nepriima kitų pagalbos – mano, kad jam nieko iš kitų nereikia arba kad jie nepadės taip, kaip reikia, – ne tik atsisako paramos, bet netgi savotiškai nuskriaudžia kitus, neleisdamas tiems žmonėms įgyvendinti savo nuoširdaus poreikio parodyti dosnumą. Bet kuriuo atveju sumažinama galimybė užmegzti tarpusavio ryšį ir nuoširdžiai bendrauti.

Jei atpažįstate tokį savo elgesį, tiesiog eksperimento dėlei paprašykite kito žmogaus pagalbos ir paramos. Net jei ji nebus tobula, stebėkite, ką jaučiate, kai leidžiate kitam asmeniui jumis pasirūpinti ir jus palaikyti. Toks bendravimas naudingas jums abiem, o patiriama bendrystė yra svarbus žingsnis link saugaus prieraišumo.

Vengiantys prieraišumo žmonės gali taip įprasti išsiversti be kitų žmonių, kad nebesupranta, kodėl ir kiti šitaip nesielgia, – kitų nesavarankiškumas trikdo, todėl ima kiek įtariai vertinti jų motyvus ar net pasijunta pranašesni, būdami įsitikinę, kad jie kitais per daug pasikliauja: „Jei mes sugebėjome patys atsistoti ant kojų, kodėl ir jie negali to padaryti?“ Štai dėl ko tokiems žmonėms sunku būti empatiškiems, nelengva atpažinti ir gerbti tikruosius partnerio ar vaikų poreikius; štai dėl ko pradedama vaikus laikyti pernelyg nesavarankiškais, netgi našta, kai jie tiesiog reiškia natūralius poreikius.

Tie iš mūsų, kuriems būdingas vengiamas prieraišumas, noriai tapatinamės su tam tikromis šlovinamomis mūsų kultūros vertybėmis – nepriklausomybe, savarankiškumu ir gebėjimu apsispręsti. Taip, tai susižavėjimo vertos savybės tinkamame kontekste, bet apskritai tiesa ta, kad visi esame tarpusavyje susiję, ir šis faktas neabejotinai akivaizdus yra santykiuose. Tarpusavio priklausomybė reiškia, kad galime pasirūpinti savimi padedami kitų, o kiti su mūsų pagalba ir parama gali tapti savarankiškesni, vis tiek išlaikydami bendrystę. Mums reikia vieniems kitų, kad galėtume tyrinėti ir suprasti save, o kad palaikytume prasmingą ryšį su kitais, turime rūpintis savimi. Porų psichoterapeutė ir knygų autorė Marion Solomon rašo apie „pozityvią priklausomybę“. Priklausomybė turi blogą reputaciją, tai menkinantis žodis, tačiau tarpusavio priklausomybė gali būti atgaivinanti, sujungianti ir sveika. Žinoma, svarbu išmokti patenkinti savo poreikius, bet taip pat turime mokėti priimti kitų žmonių paramą, būti pasiruošę tenkinti ir jų poreikius. Taip elgiantis santykiai turtina ir teikia džiaugsmo.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.