Sigitas Parulskis. Mirtys ir meilė iš pykčio

Važiuoja sunkvežimis, pilnas žuvusiųjų kūnų, lavonų surinkėjai sėdi kėbule šalia jų, staiga pasigirsta mobiliojo telefono melodija. Paskui dar viena, dar ir dar.

 S.Parulskis.<br> LR archyvo nuotr.
 S.Parulskis.<br> LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 3, 2022, 3:18 PM

Lavonų surinkėjai jau priprato prie mirusiųjų, prie negyvų kūnų, bet štai priprasti prie jų skambančių telefonų sunku: gyvieji mėgina prisiskambinti mirusiesiems, šaukiasi savo artimųjų, mylimųjų, bet mirties valdose ryšys tik vienpusis.

Žaviuosi visų šalių žmonėmis, priglaudusiais karo pabėgėlius, jie man atrodo kone šventieji, štai ir mano bičiulis su žmona ir dviem vaikais nuostabūs žmonės, daugiau nei mėnesį pas juos gyvena dvi ukrainietės moterys su vaiku. Jos ir papasakojo šį šiurpų ir kartu įspūdingą vaizdinį, ir tai, kas sunkiausia lavonų surinkėjams, – tie skambantys mirusiųjų telefonai, nes niekas nepamokė, neparengė pranešti artimiesiems, kad jų žmogus jau negyvas.

Žmogus prie visko pripranta – ir prie karo, ir prie mirties. Vieniems karas nelaimė, kitiems – pramoga, tretiems – galimybė susikrauti kokį nors – politinį, pramoginį, piniginį – kapitalą.

Skamba ciniškai, bet kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau priprantame prie jo kasdieniškumo, jau dabar, perfrazuojant Erichą Marią Remarque’ą, kartais atrodo, kad Rytų fronte nieko naujo, nors ten kasdien žūva žmonės, bet į sensaciją orientuota žiniasklaida suformavo požiūrį, kad normalus gyvenimas nuobodus, kad svarbu tik skandalai, tragedijos, žiaurumas, intrigos, kad jei mirtis, tai tik išskirtinė, kad jei karas, tai tik šimtai ir tūkstančiai žuvusiųjų.

Jau minėjau, kad mane stebina žmonės, priglaudžiantys savo namuose pabėgėlius, ir ne dėl to, kad turi milžiniškus namus ar nenaudojamų kambarių, o dėl to, kad jie, matyt, be galo geros širdies.

Tiesa, stebina ir dar šis tas. Per radiją girdžiu: aš esu Ukraina, mūsų broliai ir sesės ukrainiečiai ir pan. Hm. Gerai, bet, pasak istorikų, XIV amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo aneksavusi dalį Ukrainos žemių.

Tiesa, valdant lietuviams okupantams rytų slavų žemės (tuomet dar nebuvo nei Baltarusijos, nei Ukrainos) išsaugojo savo politinį elitą, visuomenės struktūrą, įstatymus, stačiatikių tikėjimą ir kalbą.

Bet paskui mes susimetėme su lenkais, sudarėme su jais dinastinę sąjungą (Krėvos unija), lenkai valstybine religija paskelbė katalikybę, ir reikalai suprastėjo. Baltai ir slavai, katalikai ir stačiatikiai – kur čia broliai ir sesės?

Jei kalbėsime apie emocinį santykį, tai tuomet mūsų broliais ir sesėmis turėtų būti visi pasaulio kenčiantys, visos prievartaujamos ir mušamos moterys, vaikai, neįgalieji, badaujantys, skurdžiai, mažumos, nes jei mūsų meilė Ukrainai išskirtinė tik dėl to, kad nekenčiame Rusijos, tai nesmagi meilė, meilė iš pykčio.

Bjaurėjimasis rusų kultūra logiškas, bet kartu labai vaikiškas. Esą Putinas kultūrą naudoja kaip įrankį, bet juk mes darome tą patį, dar bjauriau, nes apsimetame, kad tai teisinga ir tauru. Menas suprimityvinamas iki politinio, socialinio lygmens.

Suprantu, mados pasikeitė, bet vis tiek manau, kad turi teisę egzistuoti ir estetinis požiūris į tikrovę, kad meno kūrinys nėra nei katalogas, nei konstitucija, nei Dekalogas – jame susikerta žmogaus juslės, emocijos, kultūriniai ir vertybiniai susitarimai, kurie, įgavę formą, t.y. struktūrą ir stilių, veikia mus, verčia mąstyti, siūlo bendradarbiauti, kalba apie tai, kas mes tokie, kaip elgiamės, ką jaučiame, ką vertiname, ko norime, bet kultūra ne botagas, instinktų bedugnė visada išlieka šalia. Ir mirtino pavojaus akivaizdoje – o kare žmogus kaip tik ir atsiduria tokioje situacijoje – išlikimo instinktas gali sunaikinti bet kokias kultūrines dekoracijas.

Kaip sakė vienas filmo „Įniršis“ personažų, palauk ir pamatysi, ką žmogus gali padaryti žmogui.

Todėl niekada nepatikėsiu, kad Čechovas, Tarkovskis ar Pelevinas sukūrė žudantį ir prievartaujantį kareivį.

Kultūra ne tik tai, kas mums teikia pramogą, kultūra liudija apie mus, ir ne tik gražius, netgi Rusijos militaristinis agresyvumas yra toks liudijimas, koks žmogus gali būti, ir niekur mes nuo Rusijos nepasislėpsime, neužkasime jos kaip nuodingų atliekų, galime tik analizuoti, tyrinėti ją, padėti jai suvokti savo bedugnes, nors gal tai ir beviltiška.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.