Pastaruoju metu M.Burokas daugiausia darbo valandų praleidžia savo namuose sostinės Naujininkų rajone ir darbo kabinete – Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose esančioje „Vilnius Review“ redakcijoje. Rašytojas, „Poezijos pavasario“ laureatas sutiko atverti duris į savo kūrybinę virtuvę.
– Tvirtas rašomasis stalas ir patogus krėslas dėl suprantamų priežasčių neabejotinai būtini prozininkui. O poetui?
– Jei poetas rašo Lietuvos epą, kokią „Kalevalą“ ar „Metus“, tuomet taip, būtini. Man asmeniškai rašyti eilėraščiams jų nereikia – pakanka užrašų knygelės ir rašiklio arba nešiojamojo kompiuterio. Geras stalas ir krėslas būtini vertėjui, todėl aš, būdamas ne tik poetas, bet ir vertėjas, juos turiu, tiesa, darbe, o namie esu šiek tiek bevietis, kur įsitaisau, ten gerai.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
–Esu parašęs vieną eilėraštį, kuris, tiesą sakant, iš dalies apie neįmanomybę turėti idealius namus, iš dalies apie tai, kad palikęs namus ilgam ir sugrįžęs, jų neberandi – jei jie ir yra, tai jau ne tokie:
niekada neturėsiu
namų, kurių noriu
neįmanomi mano namai:
su liepomis už langų
į ramią aikštę
su knygomis ir paveikslais
tokius turi kiti –
anapus tikrovės
tokius
esu sau uždraudęs
negaliu jų turėti
žinau –
jei užmigsiu juose
nebe
nubusiu
– Lenkų poetė Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje jis rašomas?
– Na, ji iš dalies teisi, tai būtų nuobodus avangardinis filmas – tas pat, kas žiūrėti, kaip kas nors miega. Filmus geriau kurti apie rašytojų poilsį, pomėgius ar meilės romanus – ir tų filmų sukurta tiek, kad net bloga. Ir visi jie vienodi: vos tik pakilęs nuo rašomojo stalo rašytojas tampa pamišėliu, girtuokliu arba ištvirkėliu, o dažnai ir visais trimis kartu. Tarsi dauguma rašytojų nebūtų nuobodūs, sakiniais ir eilutėmis susirūpinę tipai, panašūs į vidurinės grandies vadybininkus (tie gal net įdomesni, ką aš žinau).
Aplinka, žinoma, veikia tai, kas rašoma, – kartais nepastebimai, kartais ir labai tiesiogiai: pastebiu, kad būdamas kaime dažniau rašau eilėraščius apie gamtą, o mieste – apie miestą. Bet tai turbūt elementaru: ką matai, tą dainuoji.
Svarbiausia yra tyla ir/arba mėgstama muzika. Visiškoje tyloje rašyti negaliu, tad dažniausiai tyliai pasileidžiu muziką: „ambientą“ arba klasikinę. Kaip fonas labai tinka miesto garsai arba kavinės fonas – todėl jose mėgstu rašyti. Tada esi vienišas minioje, o tai man labai produktyvus jausmas. Mane kažkodėl labai įkvepia ir prablaško muziejai, dailės galerijos, jose į galvą ateina neblogų minčių, eilučių, nuotrupų, todėl eidamas į kokį muziejų (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) dažnai nešuosi popieriaus ir rašiklį.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Einu parūkyti. Kol vaikštinėju rūkydamas, susidėlioja sakinys arba eilutė. Arba tiesiog einu prasivaikščioti – įstrigus labai padeda žingsnių ritmas ir pats judesys.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Laisvai samdomi darbuotojai neturi nei darbo, nei poilsio. O jei rimtai, tai sunku pasakyti, aišku tik viena – rašymas nėra poilsis, nėra ir darbas, tai kažkas kita.
Nenoriu mistifikuoti, bet labai sunku apibrėžti patį procesą – nesu tas, kuris kiekvieną dieną ar bent jau keletą dienų per savaitę sėdi ir rašo. Skiriu tam laiko, bet nereguliariai, nenoriu spausti per jėgą, konstruoti kažko, kai galvoje tuščia (o kuo vyresnis darausi, tuo galvoje tuščiau). Tad pasilieku prie „kas nors kita“, neapibrėžta.
– Amerikiečių rašytojas Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi.“ Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar su juodu darbu?
– Su visais trim. Manau, tie, kuriems pavyksta pasiekti savotiško visų šitų dalykų balanso, ir rašo lengviausiai. Bet taip niekada ar beveik niekada nebūna. Kiekvieną dieną kovoju su tinginyste, turbūt įaugusia į kaulus, ir dažnai kovoju taip įnirtingai, kad net persidirbu ir suprantu, kad, pavyzdžiui, normaliai neatostogavau jau keletą metų. Tai irgi kraštutinumas.
Bet ir pats poezijos rašymas yra savotiškas kraštutinumas. O poezijos juodas darbas taip pat yra savotiškas – jis nematomas, vyksta galvoje, ten nuolat stebi, rūšiuoji ir užsirašinėji. Poetas yra nesveikas žmogus – jam ir artimo žmogaus laidotuvės iš dalies yra proga parašyti gerą eilėraštį.
– JAV rašytojas Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Kad ne. Nemedituoju, neišsidėlioju jokių talismanų, nesmilkau smilkalų ir neleidžiu meditacinės muzikos. Kavos būtinai išgeriu. Nepriklausau ir tam būriui autorių, kurie horizontalūs. Gulėdamas galiu tik skaityti ir filmus žiūrėti. Aš mąstau vaikščiodamas, yra tokių autorių, kurie kambaryje ar savo kabinete nueina po kelis kilometrus, tai aš vienas iš jų. Darnaus judrumo rašytojas.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Po ilgamečių derybų su vidiniu tinginiu ir atidėliotoju supratau, kad tikrai darbingas ir maksimaliai susikaupęs esu 5 valandas, ne daugiau. Visa kita – darbo ir pastangų dirbti kančios. Aišku, tos 5 valandos su pauzėmis, parūkymais ir kitkuo išsitempia iki 6–7. Tiek darbo dienai ir pakanka.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Negalėčiau pasakyti, kad prie darbo stalo ištisai parašiau nors vieną poezijos knygą. Poezijos rašymas, kaip minėjau, judrus dalykas, jis neturi konkrečios vietos ir laiko, ir taip net geriau.
Dalį naujausios poezijos knygos „Švaraus buvimo“ parašiau Šiuolaikinio meno centro lauko kavinėje, dalis rašomos dabar parašyta namie, prie rašomojo stalo, bet tik menka dalis. Naujausią eilėraštį išvis parašiau telefone eidamas į knygos pristatymą.
Štai knygų išverčiau tikrai nemažai – tiek prie rašomojo stalo namie, tiek darbo kabinete.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas.
– Kad rašomieji stalai man visada buvo neįdomūs – svarbu, kad stalas didelis, su stalčiais ir prie jo patogu sėdėti, o kur jis yra ir kaip atrodo, koks skirtumas. Kėdė visada svarbiau už stalą, jai tenka daugiau atsakomybės už rašytojo sveikatą. Rašymo vietos – na, Vilniuje esu daug kur gyvenęs – ir Krasnuchoj (Savanorių prospektas), ir Antakalnyje, ir Pilaitėje, ir Naujamiestyje, dabar štai Naujininkuose.
– Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Esu rašęs skalbykloje, autobuse Himalajuose, dykumoje, miške ir taip toliau. Ir visus, kurie tikisi vaizdingų pasakojimų ir anekdotų, turiu nuvilti – man niekada nerūpėjo, kur aš rašau ir kokiomis aplinkybėmis atsiranda tie eilėraščiai. Man rūpėjo pats procesas – parašyti gerai, pagauti, nepamiršti, užbaigti.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Tikrai nesu vyturys, bet esu priverstas keltis nekenčiamiausiu laiku – 6 valandą ryto. Kita vertus, nesu ir pelėda, man optimalu keltis tarp 8 ir 9 valandos ryto. Ir dirbti labiau mėgstu ne vakare, o pirmoje dienos pusėje.
Rašyti galiu bet kada, išskyrus naktį, – visi tie eksperimentai, kai prieš užsnūstant esą ateina geriausios ir originaliausios mintys, todėl reikia užsirašinėti ir panašiai, man kažkaip nepasiteisino. Nors turiu prie lovos pasidėjęs užrašų knygelę (gal dėl to, kad užrašų knygeles apskritai mėgstu – turiu jų pasidėjęs visur), nieko labai genialaus ten per keliolika metų taip ir neužrašiau. Tad, trumpai tariant, geriausia dirbti ryte nuo kokių 8–9 iki 12 ir po trumpos pertraukos iki 15–16 valandos.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Iš ryto, žinoma, didelis puodelis stiprios kavos. Šiaip nei 50, nei 10 kavos puodelių per dieną negeriu, nereikia. Geriu vandenį, dažnai – silpnai gazuotą mineralinį (padeda nuo galvos skausmų, kurie mane kartais kankina). Stiprią juodąją arbatą pasilieku vakarui. Kūrybinga nuotaika nuo gėrimų nepriklauso. Ar nebepriklauso. Laimė.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Kaip kada. Dažniausiai neatidėlioju vertimo, bet siaubingai atidėlioju, kai reikia rašyti recenzijas, apžvalgas, kokį nors straipsnį ar esė. Faktiškai iki paskutinės minutės. Tada prisimenu visus smulkius kada nors kam nors nepadarytus darbus ir darau juos. Ir namus susitvarkau.
O eilėraščio rašymo neatidėsi, nes atidėjęs gali nebepagauti ir ritmo, ir nuotaikos, ir minties. Be to, jei iš karto neužrašau bent jau dalies teksto, vėliau jis man ima atrodyti vis kvailesnis, vertas vis mažiau dėmesio – tada taip ir neišdrįstu jo užrašyti.
– Muzika ir kūryba. Kaip manai, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Yra laikas muzikai ir yra laikas kūrybai. Bet galima ir rašant klausytis muzikos, paprastai klausausi klasikinės muzikos, chorų, ambiento, soundscape ir t.t. Tiesa, net ne rašant, o verčiant.
Kartais reikia gerokai pasukti galvą, kokia muzika atitinka verčiamo kūrinio ritmą ir nuotaiką – tarkim, netinka klasika, bet puikiai padeda dark ambient. Arba netinka dark ambient, bet kuo geriausiai gelbsti koks nors new wave ar net country. Svarbu, kad dirbant muzik ane numuštų nuo minties ar blaškytų, o padėtų.
– Nors dabar tai pavojinga tema, bet pakalbėkim ir apie žalingus įpročius. Kažkur skaičiau, kad Thomas Mannas rašydamas labai daug rūkydavo, bet galiausiai nusprendė apsiriboti 12 cigarečių ir dviem cigarais per dieną. Visi suprantame, kad rūkymas nėra sveika, tačiau ar jis tau kaip nors susijęs su kūryba?
– Šiek tiek susijęs. Iki šiol užstrigęs tiek kokia mintimi ar sakiniu užsinoriu rūkyti arba išeinu ir vaikštinėdamas parūkau. Nežinau, gal pakeitus rūkymą tik vaikštinėjimu ar pasivaikščiojimu rezultatas būtų tas pats. Reiks pabandyti. Laimei, tiek, kiek Mannas, nesurūkau ir, tikiuosi, niekada nesurūkysiu.
Va, įdomu, ar poetai rūko daugiau, ar mažiau už prozininkus? Rašydami?
Tiesa, galima graužti rašiklį ar ėsti riešutus, ar pereiti prie tų elektroninių rūkomų nesąmonių, bet nė viena opcija manęs nevilioja. Cigaretė ir pats rūkymo procesas turi kažką mįslingo, masinančio, man patinka pats procesas. Bet netęsiu tos pavojingos temos
– Egzistuoja daug mitų, kuriuose gal yra ir dalis tiesos, kad nemažai garsių rašytojų vartodavo daug alkoholio, kai kurie net rašydavo išgėrę ar pagiringi. Kaip kūryba susijusi su alkoholiu ir blaivybe?
– Esu rašęs ir išgėręs, ir ypač pagiriomis. Galiu pasakyti tik tiek, kad pirmu atveju rezultatas visada būdavo mėšlinas. Pagiringam rašyti galima (jei yra sveikatos), ta būsena kažkaip išklibina visokias smegenų detales, tačiau tai irgi eismas viena kryptimi – daugiau alinantis vargo procesas nei kūryba. Ta būsena galbūt tinka užsirašinėti, bet ir tai ne visada.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Ir kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Rašytojai kartais, tiesą sakant, dažnai nepagalvoja, ką šneka. Šiaip yra visokių idealių vietų kūrybai, tik, bijau, visos jos idealios laikinai. Man viena idealių vietų – Gotlando saloje, Visbyje, esanti rašytojų ir vertėjų rezidencija: ramu, gražu, viskuo pasirūpinta, tik rašyk.
Žinoma, labai norėtųsi rašyti viloje Graikijoje ar Italijoje, bet kažin ar tai įgyvendinama. Bent jau man.
O įvairios rezidencijos dar geros ir tuo, kad išmuša tave ne tik iš kasdienybės rūpesčių, bet ir iš įprastos aplinkos vėžių, sujudina užsistovėjusius sąmonės vandenis.
Bet anksčiau ar vėliau bet koks rašymo rojus virsta kasdienybe ir apauga visokiais buitiniais rūpesčiais. Žinoma, galima visą gyvenimą klajoti iš vienos vietos į kitą, esama tokių rašytojų klajoklių, galima užsidaryti kur nors troboje miške, bet taip irgi neišvengiamai apaugsi samanomis ir grybais arba nušvisi tiek, kad ir rašyti nebereikės. Trumpai tariant, rašytojui gerai nėra niekur. Todėl jis ir rašytojas.
