Žmona sako, kad rusai paims visą pasaulį, o aš – kad tik pusę.
– Vadinas, rusai geručiai?! – rėkauja moteris.
– Aš taip nesakau, – teisinuos. – Tiesiog manau, kad jiems ir pusės gana.
Pati įsisprendžia į šonus.
– Tai gal ir tau pusės lėkštės gana?
Patyręs tokį spaudimą kaipmat nusileidžiu. Bet apmaudu, kad man draudžia mąstyti kitaip. Negi skelbdamas, kad rusai paims tik pusę, aš jau rusofilas?
– Aš tik manau, kad ir pusė nemažai, – vapalioju. – Turint pusę galima žvelgt pozityviai, skelbti, kad Rusija puspilnė...
Maniškė mosteli mazginiu.
– Kitas smūgis bus Barbadosui.
Aš traukiuos į kertę.
– Kam rusams tas Barbadosas?
– Rusai protingi, a ne? Rusai mat svarstys: reik jiems Barbadoso ar nereik?
Jei leptelsiu, kad gali svarstyti, – durys į virtuvę man ilgam užsitrenks.
– O kaip dėl Papua Gvinėjos? – klausiu. – Gal nors tą paliks žmonėms?
– Jei kris Barbadosas, kris ir Papua. Rusai nebesustos.
– Tai kas toliau?
– Galapagai.
– Ten tik vėžliai veisiasi.
Žmona žengia artyn. Rankoj samtis, akyse – žaibai.
– Rusai – toliaregiai? Rusai mat žiūrės, kur žmogus, kur vėžlys? Tu šitaip galvoji?
Aš galvoju, kad tuoj būsiu pašalintas iš miegamojo, atkirstas nuo televizoriaus...
– Oi, ne! Aš tik pamaniau... Jei bombos ims kristi ant vėžlių, pasaulis nebetylės.
– Rusų pasaulis tylės, – atkerta pati. – O kitokio tuomet jau nebebus.
– Bet jei rusai laimės visą pasaulį... Kur jie toliau veršis? Sustoti juk nebegalės! Rusams tai būtų pralaimėjimas.
Šmėsteli kraštelis vilties...
Peržergus visą Žemės rutulį rusams teks sugrįžt į Rusiją, o čia jų nepasitiks su gėlėmis.
Anaiptol! Rusai išeis į gatves, pakels triukšmą: „Ko stovim? Gėda! Pirmyn atgal!“
Nebeturėdami, ką pulti, rusai jausis pažeminti, Rusija pasilps, visuose pusrūsiuose kils dainuojančios revoliucijos...
O kadangi po branduolinių karų žmonės gims su dviem galvom, tai dainuos dviem balsais, turės dvi nuomones – pasaulis savaime taps demokratiškas.
Rusų šeimoj
– A girdėjai, kad aš paskelbtas karo nusikaltėliu? – klausia Pūtinas.
– Tai didelė sėkmė, – lenkiasi Pūtino boba Jaga. – Maždaug kaip kokį nobelį gaut.
– Ar tiesa, kad po karo mane įgrūs už grotų iki gyvos galvos?
– Kažin... Kas norės veltui šerti? Manau, kad smertį grąžins.
– Turim skelbti pasauliui – tai nehumaniška!
Boba Jaga kikena į saują.
– Ot visiems bus juoko, kai Pūtiną kars...
– Galėtų elektros kėdėn pasodint.
– Kas tau pūstys elektrą!
– O kaip būtų pigiau?
– Gal sušaudyt.
– Sidabrinėm kulkom?
Boba Jaga papurto galvą.
– Norėtum...
Pūtinas pakrato kojas.
– Man tai nepatinka... Nejaugi nėra geresnių būdų?
– Yra... Gali pririšt prie arklių ir tempt į priešingas puses.
– Kodėl prie arklių? – piktinasi Pūtinas. – Kodėl ne prie tankų?
– Kas tau po karo benorės gamtą teršt? Su arkliais – švariau. Tai biomirtis.
Tampa tylu – net girdėti, kaip aušroj apsupties žiedas kraunas.
– Eisiu į žmones pašaudyt...
– Bėk, mažiau. Nebeilgam...
Pūtinas šaudo, boba Jaga bombas gliaudo... Smagu!
O jei žinotum, kad žudysi amžinai, gal ir dingtų tas džiaugsmas.
Tų šeimoj
Tų motinos davė griežtą atkirtį užsienio agentų provokacijoms: raginimams išeit į gatves ir protestuot prieš karą. „Svarbiausia, kad Rodina išsiplėstų, – pareiškė vyr. motina Vasilisa. – O žūti šventajam kare – tai laimė.“
Zoja Razbojnik, kurios keturi sūnūs krito žiauriųjų mirtimi, kalbėdama su Korėjos korespondentais pabrėžė: „Gailiuos, kad neužauginau keturiolikos.“ Ir palaimino vyrą Soloviejų, kuris išėjo pas jaunesnę, pažadėjusią atsivesti bent tuziną pasaulio puolėjų.
Nenusileidžia ir tėvai! Aleksandras Matrosovas iš fronto grįžusį kontūzytą sūnų pats užmušė kastuvu. „Tingėjai, parazite, kristi už Pūtiną, tai še tau!“ – pasakė jis.
Reiškinys, vadinamas „tėvo tiesa“, greit išplito Vsejarasiejoj. Betgi tėvus pralenkė senoliai: anūkams riedant su tankais karšinčiai su vežimėliais ir „Molotovo kokteiliais“ rieda jiems iš paskos... Atgal čia nebus!
Išjungtas švietimas. „Pasišviesim, vaikai, raketom! – nurodė žynys Kaščiejus. – Teoriškai žinom, kad gyvybę reikia atiduoti už carą. Metas praktikai.“
Aišku, ir patys jaunuoliai veržiasi karan. Vorkutoj medicinos studijas metė visas kursas.
„Norim sprogdinti ligonines!“ – vieningai skandavo net šimtas studentų.
Būsimieji kirpėjai trokšta sprogdinti kirpyklas, kepėjai – kepyklas, artistai – teatrus, psichai – psichiatrines...
Nuo vyresniųjų neatsilieka jaunoji karta. „Nolim gliauti namus il mokyklas, – viešai paskelbė šešiametis Alioša. – O ypac vaikų dalzelius. Sitų nekenciu nuo vaikystės.“
Ir net vos gimę kūdikiai jau šliaužia į vakarus... Instinktas!
Tautų šeimoj
Briukselyje baigėsi lyderių pasitarimas, bet prie vaišių stalo vyksta neformalūs pašnekesiai.
– Kažin kuom rusų pasaulis skiriasi nuo mūsų pasaulio? – smalsauja belgas.
– Rusų geresnis, – paaiškina vengras.
– Tai kodėl tautos nenori gyventi rusų pasaulyje?
– Rojun žmonės irgi nesiveržia. Nors visi žino, kad rojuj geriau.
– Ot mįslė!
– Oi, ne... Žmonės baiminasi, kad keliaudami rojun pateks pragaran, nes yra nuodėmingi. Jų tikėjimas rusu – netvirtas.
– O kas garbina rusą...
– Tikėjimą stiprina skaistyklose. Gabesni – net aliuminio...
– Po skaistyklos – į rojų?
– Pirmiau teks numirti Europos laukuos.
– Norėtųsi rojuj gyvam pabūti...
– Kas matė rojuj gyvą!
– O Krembliuj?
– Seniai visi mirę. Bet kartais rodosi!.. Kai tamsu?
Ūmai užgęsta šviesos, ir pasigirsta gūdus balsas:
– Jo didenybė... Carj vsieja Jiebropy... Pūtka Skerdik!
Lyderiai atsistoja. Vyrai ploja, damos alpsta, o carius žergia per salę. Elgesio kodas – svabodnyj. Vienam iš taurės nugers, kitam iš lėkštės nugvelbs... Vaizduodamas, kad griebs Emanuelį už gerklės, kyšteli nagus.
– Haaa!
Prancūzas traukiasi atbulas, dengiasi vištos sparneliu.
– Atplėšiu rytinę Francijos dalį, – gąsdina Pūtka.
– O Germanijos? – vapa Emanuelis. – Plėškit po lygiai.
– Galėčiau, – juokiasi Pūtka. – Bet noriu jus, lyderiai, supriešint. Te kiekvienas galvoja: „O kodėl iš ano atplėšė daugiau? Kuom jis geresnis?“
– Dovanokit, – atsiprašo prancūzas.
– Atplėštus plotus apsėsiu durnaropėm ir rusakalbiais, – žada Pūtka. – Tie gerai želia, tai toliau Rasyja plėsis taikiu būdu.
– O kaip planuojate perstatyti Europos namus? – domisi vokietis.
– Kerzus laikysiu Suvalkų koridoriuj, – pasakoja Pūtka. – Skerdieną – Skandinavijoj.
Germanija bus valgomasis, Francija – miegamasis, Belgija – šikamasis. Italija, Ispanija, Graikija – poilsio kambariai.
– Apie viską pagalvota, – lenkiasi lyderiai.
– Ir apie jus, – tęsia Pūtka. – Grenlandijoj įrengsiu žaidimų kambarius. Ten galėsit kiek širdys geidžia junginėtis prie NATO, laidyt lėktuvėlius, važinėtis tanksi...
Lyderiai ploja ir dainuoja:
– Ot smagu bus! Tram pam pam! Kuom atsidėkoti reiks?
– Atiduokit man tai, ko Europoj nepalikot.
Lyderiai atiduoda garbę ir pagarbą. Pūtka kaukšteli kanopom ir išnyksta.
Oras ilgai dar ten dvelkia siera.
