Rašiau kaip visados: askdiub-ndurtsmjsodyudtrospaoaiauayoz...
Pradėjęs niekada nežinau, kaip pabaigsiu, bet labai svarbu parašyti nuo a iki z. Paskui jau galima dailint...
Džiaugiausi ryto sėkme... Net žmonai perskaičiau. O ta kad ims niurzgėt:
– Visąlaik rusas, virusas, karas, maras... Rašyk kap žmuogus!
– Tai apie ką man rašyt?
– Apie meilę.
– Gera tema, – pritariu. – Buvau pamiršęs.
Palinkstu prie popieriaus: „Sykį viena lietuvaitė pamilo rusų kareivį...“
Maniškė budi už nugaros.
– Tučtuojau išbrauk rusą! – rikteli.
– Negaliu, – purtau galvą. – Ketvirtieji karo metai... Visur pilna rusų. Tą išbrauksiu – kitas išlįs.
– O kur lietuviai?
– Visi fronte... Šita lietuvaitė likus viena visam ūkyje, tai nieko keisto, kad įdarbino ten rusų belaisvį.
Aišku, iš pradžių abu jaunuoliai žvelgė į kits kitą kaip natūralūs priešai, bet pamažu...
– Stop! – šaukia žmona. – Kur tai matyta!
– Kine rodė. Abu žiūrėjom... Okupuotam Paryžiuj prancūzaitė pamilsta vokietį? Tu net apsiverkei.
– Tai prancūzės! Joms tik viena galvoj... O lietuvaitės – kitokios. O rusai myli tik Pūtiną.
– Šitas rusas netradicinės orientacijos, – aiškinu. – Jis nuolat rėkia: „Pūtin kaput!“ Dėl to lietuvaitė ir žiūri kitaip?
– Nėra tokių rusų!
– Vienas gali būti.
– Tuoj pat išbrauk!
Nebeturiu jėgų priešintis...
Brūkšt!
Ir šitaip, nuo mažo paišelio krustelėjimo vienoj palėpėj, įvyksta didžiuliai pokyčiai visoj planetoj – pasaulyje nebelieka nė vieno ruso, kuris būtų už taiką.
Pasaulis visai iškrypsta, o fronto linija labai išsitiesia.
Kalvos prie kelio
Klausantis kai kurių didelių veikėjų atrodo, kad karas jiems – natūralus reiškinys. Na, šiek tiek nemalonus, kaip dargana. Tiesa, yra karo nusikaltimai. Va, jeigu jų nebūtų! Jei žudytų tvarkingai, griautų taisyklingai...
Aš nesu didelis veikėjas. Aš tik nedidelio miesto policijos vadas. Bet visuomet rūpinuos, kad mūsų apylinkės nusikaltėliai nusikalstų kuo teisingiau. Mano šūkis: „Nusikaltime neturi būti nusikalstamumo!“
Sykį toks žmogelis nedrąsiai pravėrė kabineto duris...
– Esu žudikas, – tarė.
O pažiūrėt – panašus į auką: su „maximos“ maišeliu, mokytojo profiliu...
– Kokios pakraipos? – smalsauju.
– Serijinis.
– Kuri serija?
– Pirma.
– Sezonas?
– Irgi pirmas.
Vaikinas aiškiai nepatyręs – tokiam reikia pagelbėt. Peržvelgiu duomenis.
– Ak, tai jūs mūsų parapijoj nužudėte jau devynis...
– Dešimt.
– Kodėl kreipiatės į policiją?
– O kodėl jūs gaudot? Leiskit man ramiai nugalabyt trisdešimt. Tada aš pats liausiuos.
Svarstau... Lengviausia būtų pasakyti: „Nežudyk!“ Bet jei anas dar neatsižudęs?
– O gal sutartume dėl dvidešimties?
– O kas tada į mane rimtai bežiūrės? Ne, šitaip nieko nebus.
– Tai gal sutiktumėte žudyti vien vyrus?
Jis trauko pečiais.
– Man tas pat. Jei duosit garantijas, kad vyras nesikeiks, nesipriešins... Bet jeigu jį apginkluosit...
– Ne, ne!.. O kur kitąsyk planuojat žudyti? Pamiškėj? Tarpuvartėj?
– Krautuvėj.
– Oho!.. Jei pasakytumėt tikslią vietą ir laiką... Įrengtume humanitarinį koridorių nekaltiems pirkėjams. Mainais galit pateikti savo pageidavimus.
Jis numoja ranka.
– Man nesvarbu, ką žudyt, svarbu, kad paskui nezirztumėt: tas dar nesubrendęs... Anas jau remtino amžiaus...
– Norėtumėt, kad mes patys parinktume jums vyrą?
– Taip. Ir tebūnie policininkas.
– Negalim sutikti. Jei nužudysit policininką, bus peržengta raudona linija.
– Ir kas toliau?
– Dar intensyvesnė Burgundijos raudona... Paskui infraraudona...
– Peržengęs raudonas aš nesustosiu, – griežtai sako jis.
– Mes suprantam, – linkteliu.
– Nužudęs iš krautuvės noriu išeiti pakelta galva.
– Prašom. Kas dar?
– Ant laiptų griežia dūdų orkestras...
... Dabar, kai sezonas baigtas, jau galiu paliudyt: tikrai nėra taip, kad pradėjęs žudyti nebegali pabaigti.
Vienam žmona uždraudžia, kitam sveikata nebeleidžia...
O kartais net visuomenė paveikia: jei susibūrę žiūrim, galvažudys gali ir susigėst.
Turėkim kantrybės.
Lietuvių gudrybės
– Grybaudamas Vingio parke aptikau pūtino slaptavietę, – giriasi kaimynas. – Aišku, pranešiau, kam reikia. Bet niekas netiki.
– Ir sugalvok taip pasislėpti! – pavydžiu. – Visi ieško Urale ir Altajuj... O tas – matomiausioj vietoj.
– Sako, buvo net į krautuvę atėjęs, rėkavęs: „Aš pūtinas!..“ Tai gavo į snukį už rusišką propagandą.
– Oi, gudruolis! – stebiuos. – Kaip tu aną radai?
– Išgirdau šnypščiant... Ogi jis ant kelmo betupįs! Manding, bus išlindęs pasišildyt. Pašaukiau: „Pūtka!“ Šmurkšt į urvelį. Pakrapščiau pagaliu – tyla!
– Gal įsižeidė? Reikėjo vardu ir tėvavardžiu kreiptis.
– Eik jau!.. Mano taikus, malonus šuo – ir tas nevadinamas Brisium Šarikovičium.
– Tiek jį ir bematysi...
Pūtinas kytras, bus išsikasęs ne vieną landą.
– Ir aš nedurnas, – vaiposi kaimynas. – Paspendžiau kilpas.
– Kur dėsi pagavęs?
– O gal pravers ūkyje!
– Sode žvirbliams baidyt?
– Plačiau galima pritaikyt... Va, tu eisi pro šalį, pažiūrėsi ne taip – pūtiną paleisiu. O sumanysiu pats į kokį viarsalą eit – irgi pūtiną vesiuos.
Senelis ryžtingai pirsteli pavėjui.
– Laikysiu namie pūtiną, visi manęs bijos!
Žvelgiu su pavydu... Valstietis mat! Niekam neleis prapult be naudos.
Prancūziška vizija
Paryžius. Eliziejaus rūmai.
– Tai vėl skrisi į Maskvą! – piktinasi madam Pompadur. – Vėl spausi ranką tipui, kuriam paliepus nužudyti jau tūkstančiai žmonių!..
Emanuelis skėsčioja sparneliais.
– O ką daryt...
– Tu nori būti Europos lyderis?
– Na, taip...
– Nori, kad baigtųsi karas?
– O kaipgi!
Madam nužvelgia rūmų kertes.
– Einam į Eliziejaus laukus, ten gal nebus blakių. Patarsiu tau, ką daryt...
Maskva. Kremblius.
– Tu vėl čia, Emanueli! – stebisi caras. – Pašnekėsim apie Europos panas kaip anąsyk?
Emanuelis purto galvą.
– Apie dujas?
Emanuelis sušnypščia.
– Tai bene vėl nori pareikšt susirūpinimą? – juokiasi pūtinas.
Emanuelis irgi šypteli.
Tada pakyla nuo ilgojo stalo, išsitraukia iš maišo nusmailintą šermukšnio kuolą ir persmeigia carą kiaurai.
Naujas vingis
– Kuom tu būsi prie ruso? – klausia kaimynas.
– Aš būsiu kolūkietis, – atsakau. – O tu?
– Darbininkas. Dirbsiu prie staklių, gaminsiu detales tavo traktoriui.
– Su broku?
– Taip! Traktorius ilgai netrauks. Galėsi gulėti griovy su butelka...
– Man patiks toks darbas. O tai svarbu!
– Dar svarbiau, kad vaikai žengtų tėvų pėdomis.
– Mano dukra svajoja melžėja būti.
– Mano sūnus tai į skulptorius mokinasi. Nori pūtino biustus iš bronzos lieti.
– O mano žmona bus kosmonautė.
– Prie ruso visiems atviri keliai.
– Tai gal eisi į mišką?
– Eičiau... Bet rusas medžius iškirs.
– Visus medžius! A kodiel?
– Pieštuką padirbs. Pūtinas gi nemoka naudotis kompiuteriu.
– Gerai, kad ir aš nepramokau tų velnio išmislų. Su pieštuku aiškiau.
– Tai bus labai didelis pieštukas. Vienas jo galas remsis į Rusiją, kitas į dangų. Rusai trisdešimt metų nieko daugiau nedirbs, tik pieštuką droš.
O kai didžiausias pasaulyje pieštukas bus padrožtas, pūtinas labai didelėm raidėm ant Europos parašys tai, ką per trisdešimt metų bus sumąstęs.
– Tikriausiai tai bus tik trys raidės.
– Bet viskas visiems taps aišku.
– Baigsis mūsų era.
– Prasidės Hujozojus.
