Didžio grožio, tikrosios kultūros akivaizdoje pasijutau kaip Guliveris Brobdinjage, milžinų šalyje. Viso to juk negalėjo sukurti, suręsti, sumūryti, išpuošti žmonės, kurie, kaip sakoma, prieš du tūkstančius metų buvo net smulkesni už mus.
Ši mitinė nuojauta, archetipinė mintis ypač sustiprėjo įžengus į Siksto koplyčią. Žvelgiau į Michelangelo, S.Botticelli, P.Perugino, D.Ghirlandaio freskas – studijų metais smulkiai išnagrinėtos reprodukcijos akimirksniu sudrisko į skutus, o atsivėrusi didybė priminė Neymarą, sykį pavadinusį save geriausiu pasaulio futbolininku. Kai jo perklausė, ar kartais L.Messi ir C.Ronaldo nėra geresni, Neymaras atrėžė: „Jie ne iš šio pasaulio.“
Euforija, susižavėjimas, džiaugsmas, katarsis niekada netrunka amžinai. Mat mūsų prigimtis nėra sudaryta vien iš gėrio – joje pilna blogio, kurį dažnai provokuoja ir aplinkybės, pastaruoju metu apniauktos minėtų civilizacijos sutemų. Tad ir mano vaizduotė, užkrėsta šių dienų apokaliptinių įvykių, netrukus ėmė piršti vaizdą, kaip atlekia rusų raketos ir ne šio pasaulio būtybių sukurtą didį grožį akimirksniu paverčia griuvėsiais.
Galbūt todėl Italijoje tiek daug fotografavau – jokioje kitoje anksčiau aplankytoje šalyje šitaip karštai nesinorėjo užfiksuoti, išsaugoti, išgelbėti bent sau tai, ko pats niekada nepajėgsi sukurti. Tiesiog esi per menkas, per mažas, per bailus šito pasaulio gyventojas.
Šiuo požiūriu teisus rusų rašytojas V.Jerofejevas, palyginęs Vakarų kultūros ir Kremliaus valdžios tikslus: „Kremliaus valdžią kultūra iš esmės siutina, nes kultūros principai yra kitokie. Kultūra kovoja su entropija, o valdžia, pasiryžusi brolžudiškai apokalipsei, visiškai užsikrėtusi entropija, kuri užsidėjo patriotizmo ir tradicinių vertybių kaukes. Bet visos vertybės – tik popierėlis šiandien pagrindinei ir vienintelei Rusijos vertybei įvynioti – carui, užsigeidusiam valdyti iki savo dienų pabaigos.“
Peržvelgęs manąsias nuotraukas bičiulis pašmaikštavo: „Liliputas Italijoje.“ Ir buvo visiškai teisus. Tos nuotraukos „įvyniotos“ taip, kad iš tiesų atrodo, jog fotografavo nuolankus, nusižeminęs, išsigandęs nykštukas, per penkiolika centimetrų atsiplėšęs nuo žemės arba lyg driežas, užsiropštęs ant uolos.
J.Swifto „Guliverio kelionės“ – vis dėlto genialus kūrinys, suteikiantis neribotas erdves interpretacijoms. Iš vaikystės itin ryškiai atsimenu šio kūrinio epizodą, kai Guliveris pabunda Liliputų šalyje prismaigstytas, priraišiotas prie žemės visokiomis virvelėmis. Jis pabando atsistoti, iš pradžių nepajėgia, bet kiek vėliau sugeba atplėšti ranką, tuo itin išgąsdindamas čiabuvius.
Rusija taip pat pabandė parklupdyti Ukrainą, prismaigstyti ją prie žemės raketomis, bet Ukraina sugebėjo pakelti ne tik ranką, panašu, tuo išgąsdindama Liliputino valdomą šalį. Šalį, kurios esmę ganėtinai tiksliai apibūdina dar vienas „Guliverio kelionių“ epizodas.
Imperatorius rengdavo savotiškas varžytuves, kurių nugalėtojai pelnydavo apdovanojimus: mėlyną, raudoną arba žalią šešių colių siūlą, kuriuo jie vėliau apjuosdavo liemenį.
Imperatorius laikydavo lazdelę, o konkurentai stengdavosi kuo grakščiau peršokti ją arba kuo įmantriau pralįsti po ja. Ar tai neprimena Liliputino šalies, sukaustytos propagandos, baimės, paklusnumo, dėkingumo imperatoriui?
Kaip Ukrainai pavyko pakelti ne tik ranką? Į šį klausimą bene tiksliausiai atsakė rašytojas D.Bykovas. Pasak jo, Ukrainoje daugelis elgiasi kaip samurajai, kurių kodeksas moko gyventi taip, lyg jau būtum miręs. Ukrainiečiai, panašu, iš tiesų nebebijo mirties, nes nutraukė ryšius su rutina, buitimi ir elgiasi taip, lyg gyvenimas jau būtų pasibaigęs.
Tuo metu rusams, pasak D.Bykovo, daugeliu atžvilgių gyvenimas net nėra prasidėjęs, nes jie yra dvasiškai dar negimę: „Tautos gyvenimas prasideda tuomet, kai ji tampa atsakinga už savo likimą. Anksčiau ar vėliau Rusijoje tai turėtų atsitikti, bet tai primena gimimo šoką. To rusai bijo taip pat kaip mirties. Todėl ir gyvena saldžiame sapne, kai už tave viską sprendžia nežinia kas.“
Tad mes, vakariečiai, turime bene vienintelę išeitį: įvaryti Liliputiną į Kremliaus ar bunkerio tualetą, kuriame jis galiausiai užtrokštų nuo savo išmatų smarvės. Kitaip didis grožis gali likti tik nuotraukose.
