Neatsakingas lošimas gali sukelti priklausomybę. Todėl aš visados lošiu atsakingai – durnių su žmona.
Mūsų namuose niekad nesumažėja turto.
Mano žmona nuolat gauna žinutes: „Jums teko palikimas iš Nigerijos... Jūs laimėjote Didįjį prizą... Perveskit pinigų...“
Žmona abejinga... Žino, kad tai aš siuntinėju tokias žinutes.
Siuntinėtų svetimas – kaipmat susijaudintų.
Po stalu maigau telefoną, siunčiu žmonai žinutę: „Jūsų vyras šiąnakt nukrito nuo Kilimandžaro. Gelbėjimo operacijai reikia pinigų!“
Jokio dėmesio. Ji mato, kad aš prie stalo?
Mylintis žmogus, gavęs tokią žinutę, pro ašaras taip aiškiai nematytų...
Didesnės mažos gudrybės
Nusiunčiau pūtinui žinutę: „Jūs gavote palikimą – Kuršo ir Livonijos žemes. Atsiųskit man dešimt tūkstančių – sutvarkysiu popierius.“
Anas jau tokio amžiaus... Turėtų pasimaut ant kabliuko.
Žmona sako: reikėjo daugiau prašyti...
Nusiunčiau pūtinui dar vieną žinutę: „Jūsų draugas lavropas sukėlė avariją. Atsiųskit dešimt tūkstančių – tarsiuos su policininku.“
O jei pūtinas kaip tik dabar tariasi su lavropu?
Senas žmogus pirmiau pinigus atiduos, paskui galvos, kas čia kaip...
Pamokiau žmoną, ir ta nusiuntė pūtinui žinutę: „Pamačiau jūsų nuotrauką ir kaipmat įsimylėjau. Norėčiau, kad per gyvenimą žengtume kartu. Deja, man skauda koją. Sąnario keitimui reikia dešimties tūkstančių.“
Kaimynas sako: reikėjo daugiau prašyti.
Bet aš girdėjau: pūtinas labiau mėgsta ribotas operacijas.
Žvelgiu į tolumas
Kai grįš kolūkiai, mane, manding, skirs pirmininku – mūsų kaime aš vienintelis nemoku prisijungti prie intarnieto. Ir feisbuke nesu buvęs.
Nereik man tos garbės!..
O nejučiom vis tiek su panaberija imu žvelgt į kaimynus. Visus galėsiu pavaryt į darbą! Ne pakviesti padirbėt, ne pasiūlyt darbą, o būtent – pavaryt. Kaip anuomet: „Marš, Antanai, šieno pjaut... Tu, Martynai, – mėšlo kuopt...“
Nė kalbos dėl uždarbio, darbo sąlygų... O žmonės noriai kildavo iš nuosavų daržų: „Kur pailsėsi, jei ne į kolkozą išėjęs.“
Vėliau, kai mūsiškiai darbavosi pas Karbauckį, jau panašiai nebegirdėjau: „Kur pailsėsi, jei ne į jiegrokoncierną išėjęs.“
Kas nenorės eit į kolūkį, eis į mišką. O naktį ateis pas mane. Jei aktyviai pirmininkausiu. O kad ir neaktyviai. Kas ten žiūrės? Pykšt!
Paskui, žinia, bus sukurtas filmas apie drąsų pirmininką. Bet aš jau nepamatysiu...
Gal man atsisakyti pareigų ir pačiam eit į mišką?
Tik ar mokėčiau partizanaut? Gražiu oru kokį pusdienį man patiktų miške paslankiot. O savaitėm! Kai kasdien lyja...
Kita vertus, giedrom dienom galėčiau priešą mušti, o lietingom, užsidaręs bunkery, eiles rašyt.
Filme, palinkęs prie popieriaus skiautės, apšviestas žibalinės lempos, gražiai atrodyčiau.
Tik, va, kad ir namuos, šiltam kambary, aš greit susikolaboruoju – perbėgu nuo rašomojo stalo prie valgomojo. Rūstesnėm sąlygom dvasia dar greičiau palūš...
O jei vadas lieps šautuvą išardyti ir vėl sudėti? Ar neatliks detalių?
„Nusišikt man ant tavo šautuvo!“ – filme gražiai nuskambėtų. O miško tankmėj?
Gal nebūtina ardyti? Bet filmuose jie nuolat ardo! Miške tuo labiau nebus ką veikt.
Kitam tai gal pomėgis? Yra auksarankių, kuriems tik paduok, – bile ką išardys. O kai sudeda – veikia! Man tai nebe...
Tiesa, patyčios nūnai draudžiamos. Tik ką tu miške uždrausi... O gal tarp Lietuvos partizanų neįmanomas toks reiškinys kaip „diedovščyna“?
Jei miške susirinks visi mokantys išardyt šautuvą – aišku, neįmanomas.
Bet jei ateisiu partizanauti aš...
Nejaugi nėra kito pasirinkimo: arba tu kolūkietis, arba partizanas?
Sprendžiant iš skaitytų knygų ir matytų filmų – tai ne...
Rusas šliaužia į vakarus... Kiek man dar liko? Mėnuo? Metai? Reikia likusį laiką praleisti taip, kad...
Deja, po „kad“ visados išdžiūva minčių versmės.
Kažin ką kiti veikia ekstremaliom sąlygom?
Kaimynas kasdien gręžia... Gyvenimas jau seniai skylėm virtęs, o jis vis tiek urbina... Yra tokių tipų!
O štai kino filmų herojai, sužinoję, kad liko gyvent vos keli mėnesiai, ima girtaut, ištvirkaut... Kas be ko, ir man tai patiktų. Bet, va, žmona...
Kai kurie greit mirsiantys veikėjai atlieka didžius darbus, o kartais ir visą žmoniją spėja išgelbėt. Kiti išdrįsta net į dangaus vartus belstis, su šventaisiais ginčytis... O būna – paskutinę dieną gyvenimo prasmę atranda!
Jaunas ir sveikas Holivudo scenaristas, niekad nematęs gyvo ruso, o šlapiam miške net negrybavęs, visaip gali rašyti.
Pagyvenusiam lietuviui, manding, prasmingiau parsinešti kruopų, miltų, muilo, makaronų, aliejaus...
Sliūkinu į krautuvę, o pribėgęs kaimynas tuoj ima ausis gręžti:
– Rusairusairusairrrrrrrrrrrr...
Gavęs į vieną, atsuku kitą.
– Rururururūūūūūūūūūūūū... – storiau varo jis.
– Trū tū tū! – pritariu.
O anas staiga prabyla žmogaus balsu:
– Ką tu darytum sužinojęs, kad liko gyvent valanda?
– Duočiau tau į snukį, – atsakau.
Daugiau nieko nesugalvoju.
Bet vis tiek lengviau.
Svajonių sodai
Kažkur toli, bet gal netoli Uralo, yra niekam nežinomas miestas, tačiau ir ten kuriama žinių visuomenė.
– Įjunk televizorių! – šūkteli Paša.
– A ką reik spaust? – krūpteli Maša.
– Spausk į krautuvę, parnešk butelką.
Moteris padaro, kas liepta, ir netrukus ten prasideda žinios.
– Gavarit maskva! – skelbia Paša. – Nušlavėm dar vieną miestą!
– Vis šluojam ir šluojam... – dūsauja Maša. – Ar tai ne žemas lygis?
– Dabar gal ir žemas, – ramina Paša. – Bet paskui tikriausiai leis mums ir stambesnius miestus nušluoti. Berlyną... Paryžių...
– Ten bus ką šluot! – nušvinta Maša. – Rodė kine....
– Tai dar ne viskas, – vypso Paša. – Jei gerai pasirodysim – o patirties jau turim!.. Ar žinai, kur Vašingtonas?
– Kur Vašingtonas?
– Amerikoj!
– Eik tu sau! O kai ir ten nušluosim?
– Pristatys naujų miestų... Darbo nepritrūks.
Maša lengviau atsikvepia.
– Kitko mūsiškiai nė nemoka dirbti.
– Kiekvienas darbas garbingas, – mokina Paša. – Jei niekas nešluotų... Kiek parazitų prisiveistų!
Maša pritreškia tarakoną, pasūdo ir pasvajoja:
– O kažin po šimto metų... Ar tebešluosim svetur? O gal patys apsišluosim?
– Sunku pasakyt...
– Tu gi vizijas matai!
– Taip sau nepamatysi. Į transą reik įeit.
– Še tau dar butelką.
– Tris!
Po trijų Paša jau toli mato.
– Šyraka strana radnaja! – skelbia. – O patiems niekur nereiks šluoti. Ateis nauji laikai... Mūsų miestus kiti nušluos.
– Miestus didvyrius?
– Visokius.
Maša tūpteli.
– Net ir mūsų Hūjarską?
– O kaipgi!
– Va čia tai didybė! Leisk pažiūrėt...
Pasistiepus arčiau butelio moteris regi tą pačią viziją: amerikonai, anglai, prancūzai, vokiečiai, čiukčiai, lenkai, lietuviai, totoriai, mongolai, nacionalistai, fašistai, kapitalistai ir net puošnūs, tik spalvotam televizoriuj matyti gėjai... Visi šluoja rodiną.
Gražu!
