Rimantas Kmita: „Sigitas Geda buvo tarsi į batą įkritęs akmenukas – nepatogus, bet neišsiausi ir neiškratysi“

„Sigitas Geda tikėjo, kad yra stipresnė, jį užvaldanti jėga, varomasis kūrybos variklis. Tiesa, jis ir koketavo su ta užvaldymo idėja, jam tai patiko. Toks ir dieviškas, ir velniškas pradas viename“, – apie vieną ryškiausių ir įvairiausiais mitais apipintą mūsų kultūros asmenybę pasakoja rašytojas, literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita.

Rašytojas Rimantas Kmita ir naujausia jo knyga.<br>Leidėjų nuotr.
Rašytojas Rimantas Kmita ir naujausia jo knyga.<br>Leidėjų nuotr.
Poetas Sigitas Geda.<br>T.Bauro nuotr.
Poetas Sigitas Geda.<br>T.Bauro nuotr.
Rašytojas Rimantas Kmita.<br>Leidėjų nuotr.
Rašytojas Rimantas Kmita.<br>Leidėjų nuotr.
Poetas Sigitas Geda.<br>T.Stasevičiaus nuotr.
Poetas Sigitas Geda.<br>T.Stasevičiaus nuotr.
Leidėjų nuotr.
Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Raminta Jonykaitė, „Tyto alba“

Aug 25, 2022, 12:29 PM

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ R. Kmita stengiasi ne tik suprasti S. Gedos fenomeną, bet ir kalba apie jo gyventą laiką, visuomenę. Apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekad negęstanti ugnis. R. Kmita prisipažįsta, kad vienas kertinių knygos raktų buvo pyktis.

Rugpjūčio 30 d. 18 val. „Ugnies giesmes“ R. Kmita pristatys Kauno centrinio pašto prieigose, o rugsėjo 2 d. 17 val. Sostinės dienose šalia Nacionalinio dramos teatro. Rugsėjo 15 d. lauks susitikimas MO muziejuje.

Autorius atvirai pasakojo apie svarbiausius naujos knygos taškus.

Knygoje „Ugnies giesmės“ ėmėtės ambicingo tikslo – kalbate ne tik apie sudėtingą S. Gedos asmenybę, bet ir jo gyventą epochą. Ne vienerius metus nešiojotės knygos idėją, kokie klausimai nedavė ramybės?

Apie S. Gedą galvoju nuo mokyklos, jis buvo tas poetas, kuris pakeitė mano požiūrį į poeziją. Gal net ne pakeitė, o tiesiog perlaužė tai, kas mokykloje buvo suvokiama kaip poezija. Perskaitęs rinkinį „Žalio gintaro vėriniai“ su Petrio Repšio iliustracijomis, supratau, kad ta poezija turi kažką, ko negalėtum įvardyti mokytojai. Išskyrus tai, kad ji atima žadą. Nuo to laiko jis man viena svarbiausių lietuvių literatūros figūrų.

Rašydamas disertaciją ir landžiodamas po archyvus, susižavėjau S. Gedos drąsa sakyti tiesiai, ką galvoja, jo maištingumu. Jo laikysena ir elgesys daugeliui amžininkų buvo nepriimtini, daug ką šokiravo, apie S. Gedą kalbėta kaip apie tokį keistą poetą, išsišokėlį. Jis buvo tarsi į batą įkritęs akmenukas – nepatogus, bet nenusiausi ir neiškratysi. Tačiau viena buvo aišku – S. Gedai atsiradus lietuvių poezijoje, niekas nebegalėjo būti taip, kaip buvo iki tol. Jis tapo atskaitos tašku.

Vėliau supratau, kad su šeima, buitimi S. Gedos gyvenime atsiranda naujos aplinkybės ir jis pradeda ieškoti kitų kaukių. Jis blaškosi tarp to, kaip išlikti literatūroje, kaip išsaugoti kūrybines idėjas ir kaip susitvarkyti buitį. Mes visi susiduriame su neišvengiama kasdienybės banalybe: yra idealusis aš, kuris žino, ką labiausiai norėčiau veikti, koks norėčiau būti, ir realusis, tas kasdienis aš. S. Gedos atveju šis konfliktas itin ryškus.

Ar iš čia tas vienas kertinių knygos pasakojimo raktų – pyktis? Kodėl būtent pyktis toks svarbus kalbant apie S. Gedą?

Pyktis turbūt kyla iš įvairių šaltinių, sudėtinga apie juos kalbėti, nors kai ką galima pasakyti. Pabandžiau atkreiptį dėmesį į pyktį, nes tokios „neigiamos“ emocijos dažniausiai nutylimos, pakišamos po kilimu. S. Gedos poezijoje pyktis labai ryškus, bet mokykloje, vadovėliuose niekas nekalba apie rašytojų pyktį. Rašytojai ten yra arba tautos vedliai, arba moraliniai kompasai, iš kurių galim pasimokyti kritinio mąstymo, bet jie neturi silpnybių ar neigiamų emocijų. O juk pyktis labai universali emocija. Pats S. Geda pripažino, kad konfliktas – gyvenimą ir kūrybą varantis amžinasis variklis.

Kai ėmiau daugiau galvoti apie pyktį ir S. Gedą, į bendrą paveikslą susiliejo iki tol daug atskirų detalių. Pamačiau, kad tai tiesiog dvi medalio pusės: tas įniršis ir pyktis kūryboje yra varomoji jėga, kuri stumia eksperimentuoti, nedaryti jokių kompromisų, bet gyvenime ir buityje tas pyktis pasireiškia labai nemaloniais dalykais. Toks žvilgsnis man leido susidaryti adekvatesnį paveikslą.

Žmogus iš prieštarų – taip knygoje apibūdinate S. Gedą, taip ne kartą ir jis yra pavadinęs save. Ar pavyko įminti, iš kur tos prieštaros ateina?

Ar man pavyko suvokti, kaip tos prieštaros išsidėsčiusios? Turbūt, kad ne iki galo. Ir artimai S. Gedą pažinoję bičiuliai dažnai skėsčioja rankomis ir gūžčioja pečiais, paklausus apie kai kurias situacijas. Kodėl brežnevizmo metais jis atneša eilėraščius publikavimui į „Komunistą“? Kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgia su kolegomis?

Bet rašant knygą supratau, kad daugybė dalykų, kurie yra tarsi intelektualinės sąvokos, S. Gedai buvo labai tikri. S. Geda tikėjo, kad yra stipresnė jėga, kuri gali jį užvaldyti. Laiškuose bičiuliui Kornelijui Plateliui jis pasakoja savo vizijas, patyrimus, ir labai aiškiai supranti, kad jis iš tiesų tai išgyveno. Per knygą lyg motyvas keliauja S. Gedos eilėraštis „20 prisipažinimų“, kuris byloja, kokias kaukes poetas dėvėjo. Ten ir kentauras, ir Strazdas, ir Kasandra, ir Jėzus. Tos kaukės jam ir suteikdavo naujų kūrybinių impulsų, bet ir varžė. Ir tie dalykai kartojosi, atsispindėjo S. Gedos gyvenime. Mane apėmė tikras nuščiuvimas, kai supratau, kad tie įsikūnijimai, tie perimti balsai kažkokiu būdu suformavo visą S. Gedos gyvenimą. Jį ištikdavo panašūs likimo vingiai. Kai užsimoji prieš dukrą peiliu, tai neatsiranda vien iš buitinės ar psichinės situacijos, į tai veda ir visas intelektualinis ir gyvenimiškas kelias. Į tai suteka daug dalykų, ima atrodyt, kad nieko nėra atsitiktinio.

Tai man tapo knygos raktu. Suvokimas, kad S. Geda tikrai jausdavo jį užvaldančią stipresnę jėgą, bet, kita vertus, jis ir koketavo su ta užvaldymo idėja, jam tai patiko. Toks ir dieviškas, ir velniškas pradas. Tu tarsi gauni galią, kurios neturi eiliniai mirtingieji, bet, kita vertus, esi pasmerktas, esi tragiško likimo poetas. Apskritai, poetas be tragiško likimo S. Gedai buvo neįsivaizduojamas. Jam tas tragiškas likimas buvo būtinas ir nesvarbu, kiek gyvenimas iš tiesų tragiškas, jis jame visada pamatydavo neišvengiamą likimo pirštą ir tai aiškindavo kaip savo tragizmo lemtį.

Tyrinėdamas S. Gedos asmenybę, pyktį, ūmumą, kitas charakterio savybes, susiejate jas su kultūriniu, socialiniu, politiniu gyvenimu – sąsajų ieškote ne tik žmogaus viduje, bet ir išoriniame pasaulyje. Būtent dėl to ši knyga – tai ir žvilgsnis į S. Gedos gyventą laiką, visuomenę, mūsų tėvus, senelius. Galima sakyti, kad ši knyga tai ir bandymas bent kiek nors suvokti, iš kur ateiname?

Kai pradėjau galvoti apie pyktį, supratau, kad to nepaaiškinsi vien žmogaus charakteriu. Žvilgsnis susifokusavo į S. Gedos gyvento laiko įtampas, frustracijas. Žmogus juk negyvena ir nekuria vakuume, nėra idealios epochos, kiekvienas laikas padiktuoja tam tikras gyvenimo sąlygas, prie kurių tenka prisitaikyti. Gimęs 1943 metais S. Geda ateina iš pokario. Laiko, kai daugybė lietuvių gyveno didžiulėje įtampoje. Baimė kalbėti, baimė įvardyti, baimė veikti, skurdas, nepritekliai, susipriešinimai – atšiaurus, rūstus ir negailestingas žmonių gyvenimas. Visa Lietuva tą išgyveno. Toliau sekė kiti etapai: prisitaikymas prie komunistinės konjunktūros, bet kartu nesusitaikymas ir iš to kylančios įtampos.

Žvelgiant į S. Gedos biografiją, kartais atrodo, kad poeto gyvenime tikrai buvo etapų be didelių dramų, priešingai, kūryba verčiama į kitas kalbas, statomi spektakliai, skiriamos premijos, bet tuo metu S. Geda rašė labai niūrius eilėraščius ir net atrodo, kad buvo beveik pasiruošęs išeiti iš šio pasaulio. Man atrodo, kad S. Gedai buvo būtinas didelis priešininkas. Kova su sovietine valdžia, cenzūra jam buvo variklis judėti pirmyn, įrodyti savo. O atkūrus Nepriklausomybę, tarsi nebeliko mosto, nebeliko prieš ką kovoti. Ir tie konfliktai labai susmulkėjo, prasidėjo buitinės rietenos, kolegų užgauliojimai. Paradoksalu – sovietmetis gniuždė, kainavo daug nervų, bet kartu ir davė aiškų priešininką, suformavusį S. Gedą kaip savas taisykles kuriantį maištininką. Sykiu ir jo poezija tuo metu buvo kur kas didesnio užmojo.

„Ugnies giesmės“ ir S. Geda primena apskritai vieną sunkiausių klausimų, kai kalbame apie dideles asmenybes. Kaip vertinti talentingą kūrėją, bet neretai gyvenime niekšiškai besielgiantį žmogų? Kartais sakoma, kad reikia vertinti tik kūrybą, bet ar įmanoma ir ar teisinga į šalį patraukti asmenybę?

Vieno atsakymo, ar atsieti autorių nuo kūrybos, ar ne, turbūt nėra. Man atrodo, kad vertindami kiekvienu atveju elgiamės taip, kaip mums patogiau. Kai turime puikią kūrybą, bet gal ne tokį puikų žmogų, kalbame apie jo tekstus, kurie pergyvena kelias kartas, išlieka skaitomi, interpretuojami, per tuos tekstus suprantame save ir pasaulį, autoriaus mums ir nereikia. Bet yra autorių, kurie neturi tokių stiprių tekstų, tada sakom, žinot, koks geras buvo žmogus, tie tekstai nieko tokio. Ir iš tikrųjų jeigu žmogus slėpė partizanus, gelbėjo žydus, darė kitus gerus darbus, tokių darbų akivaizdoje, tie tekstai gali būti, gali jų ir nebūti. Labai skirtingi atvejai.

Aišku, jeigu norime suprasti, reikia matyti abi puses, man atrodo, tai gyvybiškai svarbu. Kiek įmanoma. Aš pats tikrai neišsiaiškinau visko apie S. Gedą. Staiga pajutau, kad man jau gana, ką sužinojau. Atsirado dalykų, kurių nesu pajėgus įvardyti ir aprašyti. Tarkim, S. Gedos santykiai su moterimis. Palikau šį skyrių kam nors kitam arba vėlesniam laikui, nes galvoje viskas sproginėjo. Buvo atvejų, kai gauni atsiminimų, paliudijimų, ir nežinai, ką su jais dabar daryti. Kad jau laikas rašyti knygą, supratau, kai tie asmeniniai dokumentai, pokalbiai, nebeatvėrė naujų asmenybės rakursų, o tik papildė jau esamus.

Kalbant apie biografijas, knygas apie asmenybes, dažnai kyla diskusijos, kada laikas rašyti apie vieną ar kitą žmogų. Kartais, sakoma, kad dar ne laikas, nes jį pažinojusieji gyvi. Kita nuomonė, kad kaip tik laikas, kol dar yra liudininkų. Koks jūsų atsakymas?

Yra žmonių, kuriems atrodo, kad jie žino, kada tas laikas, bet mes nevaldome laiko ir nežinome, kada baigsis mūsų laikas. Sakyčiau, kad reikėtų galvoti ne apie laiką. Negavęs tam tikrų atsakymų apie kai kuriuos rašytojus, būtent dėl to, kad dar ne laikas, dažnai pagalvoju, kad žmonės, kurie gal taip nori apsaugoti tą žmogų, iš tiesų gali padaryti meškos paslaugą. Iš užuominų, legendų, gandų, nedidelių fragmentų gali sukurti siužetus, kurie neturi nieko bendro su realybe. Dėl to reikia liudyti tiesą, kokią tuo metu žinome. Tai padeda geriau suprasti tikrovę, kurią visada interpretuojame iš fragmentų. Tad kuo daugiau tų fragmentų turime, tuo arčiau adekvatesnio požiūrio priartėjame.

Tyrinėjote S. Gedos dienoraščius, laiškus, archyvą, kalbinote artimiausius žmones. Turbūt nėra lengva nagrinėti ir interpretuoti tokią intymią medžiagą?

Iš dukros Uršulės gavau keletą dėžių laiškų, rašytų S. Gedai, pagal adresatus ieškojau jau paties S. Gedos rašytų laiškų. Laiškai pati autentiškiausia medžiaga, kur poetas atverdavo vidinį gyvenimą, didžiausius skaudulius, tai, kas erzino, kuo gyveno. Taip pat labai svarbūs ir pokalbiai su žmonėmis. Knygoje yra teiginių, kuriems pagrįsti turiu kur kas stipresnių argumentų, bet kai kurių dalykų nusprendžiau necituoti, nes tai tiesiog asmeniniai įžeidinėjimai arba dalykai, apie kuriuos per mažai žinau, kad galėčiau kalbėti. Juolab, kad bendro asmenybės portreto jie nebepakeistų. Nebandžiau nieko nuslėpti, niekas man nenurodinėjo, ką cituoti, o ko ne, turėjau visišką laisvę.

Jūsų romanus „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ atrado labai įvairi auditorija, o kokiam skaitytojui skiriate „Ugnies giesmes“?

Kaip beįsivaizduotum skaitytoją, kiekvienąkart pasirodžius knygai skaitytojai nustebina. Šįkart man svarbu, kad knyga būtų skaitoma kuo plačiau. Tai ne vien akademinei bendruomenei, ne tik studentams skirta knyga. Tikiuos, kad ji pasieks ir tuos, kurie skaitė „Pietinia kronikas“ ir „Remygą“, kad tai bus knyga smalsiems žmonėms, kurie ieško įtraukiančių pasakojimų. Apie S. Gedą būtų galima parašyti ir įtempto siužeto pasakojimą ar pjesę. Jo gyvenimas, jo dramos ir dilemos prikausto.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.