– Einam į lovą, – siūlau.
Moteris dairosi.
– Kur jūsų lova?
– Plungėj.
– Rasim arčiau...
Užeinam į namus Vilniaus priemiesty...
– Kas tas toks? – teiraujuos.
– Tai Mykolas, mano vyras. O čia...
– Juozas, – nusilenkiu.
Atsigulam. Mykolas šviečia kojūgaly su žibaline lempa.
– Mūsų vėjo jėgainę rusas nugriovė, – teisinasi.
– Pas mus ir saulės baterijas išdraskė, – dūsauju.
– Iš Liaukadijos net žibintuvėlį, kurį andai buvau padovanojęs, atėmė ir sudaužė.
– Tu matai!.. O kas ta Liaukadija?
– Taigi va?
– Ot, bjaurybės maskoliai!
– Svarbu, kad laimėjom.
– Slava herojam...
– Liaukitės! – pykteli ponia. – A dabar laikas politikuot?
– To, kas buvo, pamiršt nevalia, – primenu.
Bet toliau veikiam patylom, it rusmečiu.
– Ar čia rimti santykiai? – domisi vyras.
– Oi, ne, – sako moteris. – Tokie pat kaip vakar...
– Jei tokie pat, Juozas turėtų būt ant viršaus.
– Mūsų namai – mūsų viršus!
Abu juokiasi, o man neramu.
– Gal aš tikrai ne vietoj?
Mykolas numoja lempa ir tyliai, raminamai užtraukia:
– Beng, beng, nenuoramos... Beng, beng, išdykėliai...
– Nereikia karo žaist, – pritariu.
2.
Skambina Užsienio reikalų ministras.
– Kas užsienyje girdėti? – žiovauja.
Ten kelinti metai tik plaktukai kaukši – europiečiai atstatinėja sugriautus namus. Užtat ministras ir drybso kaimo sodyboj. Aš kartais palekiu Lenkijon apsipirkt – esu labiau informuotas.
– Rusija vėl nori trauktis.
– Jau pernai susitraukė sulig Lenkija! A neperlenks lazdos?
– Rusai vieningai skelbia: norim būt sulig Lietuva. Lopinėlis prie Arkties...
– Sakyk, tegu traukiasi. Bet paskutinį kartą.
– Rytoj devintinės, – primenu. – Rusų delegacija vėl atvyksta atsiprašyti.
– Ot įgriso! Kasmet atsiprašinėja.
– Šįsyk rusai kelia naujus reikalavimus. Dabar jie nori ne tik atsiprašyti, bet ir batus visiems nuvalyti.
Girdžiu, kaip ministras trepteli basa koja.
– Mūsų laikais tokie dalykai neįmanomi! Neleisim!
– O jie sako: mes norim garsėti pasaulyje ne tik teritorijos mažumu, bet ir elgesio gražumu.
– Įteik ultimatumą: nuo pirmadienio rusai privalo elgtis oriai. Antraip turėsim trumpai įsiveržti ir apšaudyt juos spragintais kukurūzais.
Ministras nebenusiteikęs nuolaidžiauti. Bet aš dar bandysiu derėtis...
3.
Šio amžiaus pradžioj vėl atgimė rusų kultūra. Ypač suklestėjo instaliacijų menas.
Išties juokinga prisiminus, kokios buvo meninės instaliacijos iki ruso: vos kelių žingsnių plotelyje išbarstytos paprastos šiukšlės. Ir keli sutrikę žiūrovai.
Pasirodžius rusų meistrams greit paaiškėjo, kodėl rusų kultūra vadinama didžiąja: neužmatomais plotais išdeginta žemė, išgriauti miestai, išmėtyti kūnai...
Ši kultūra nuolat buvo rodoma per visas televizijas, mat vyravo nuomonė, kad kultūringi žmonės – dvasingesni.
Ir žmonės labai domėjosi, nebegalėjo net atsiplėšt nuo ekranų.
Bet po pakilimo visados ateina nuosmukis.
Šiandien žiūrim televizorių – kultūra vėl tokia pat kaip senovėj... Vietoj griuvėsių – pastoliai. Vietoj negyvų galvų – visiems įgrisusios „kalbančios“. Visi konfliktai baigiasi lygiosiomis ir vadinami įšaldytais.
Nebedusinami kultūros žmonės vėl domisi gyvenimu, drąsiau žvelgia į ateitį ir netgi tiki, kad tolerancijai stiprėjant pakantumas kitokiai nuomonei suvis išnyks.
Pripažinkim: jei nuomonė teisinga – ji tegali būti viena.
Rusijos negalima erzinti.
Ar čia gali būti dešimt skirtingų teisingų nuomonių? Juk ir vaikas žino: nieko negalima erzinti. Net šuns.
Tiesa, Rusiją erzina viskas. Pamato kokį ne vietoj (Lietuvoj, Lenkijoj...) paliktą gerovės gabalėlį ir kaipmat susierzina. Bet ar ne mes kalti? Jei stengtumės gyventi blogai, gal ana tiek neirztų? Gal net ateitų mums gyvenimo gerint?
Rusai yra žvėrys. Teisinga nuomonė? Teisinga.
Tai ar žvėrys turi gyventi garduose? Ar ant kraiko?
Nebe tie laikai! Žvėrys nori laisvai lakstyti nuo Uralo iki Pirėnų ir dar toliau. Kokios diskusijos!..
Bet štai prociesorius Bumblauckis, plaukdamas per Ėlėrtė, pasakė, kad rusai negali gyventi laisvėj, nes tada jie buriasi į bandas ir ištrypia pasėlius.
– Viso pasaulio ūkininkai patiria didžiulių nuostolių, – tvirtino mokslininkas.
Aišku, televizijos kanalas kaipmat buvo nusausintas, iš prociesoriaus atimtas bumblauckio laipsnis ir net artimiausias ano bendražygis gamtos daktaras Saulemonas, Ėlėrtė katakombose klausinėjamas, kaip vertina tokį akibrokštą, triskart išsigynęs:
– Aš nepažįstu šito žmogaus! Aš nepažyyyyyyy!.. Aš neeeeeee!..
Visuomenė bręsta.
4.
Derėtis galima! Turkija iškėlė gražią iniciatyvą. Rusija parodė gerą valią. Ir štai rezultatas!
Jungtinių Tautų vakarėly sutarta, kad Rusija daugiau nebesiplės, bet kitose šalyse rusų ir mūsų turės būti po lygiai.
Jei rusų trūksta, rusybė čiabuviams suteikiama veltui.
„Mes tik ištaisome seną istorinę ir net biologinę klaidą, – sakoma laiške pasaulio žmonėms. – Neteisinga, kad vaikas negali pasirinkti, kuom gimti. Šitaip ir gimsta bile kas: lietuvis, amerikietis, marokietis...
Bet, laimė, ūgtelėjęs kiekvienas gali nuspręsti pats.
Jaunuoli! Renkies profesiją – rinkis ir tautybę.
Jei išgirdai širdy bajaną – priimk širdin ir rusą tu.
Neimsi vieno – gausi du.“
Aišku, visam pasauly kilo didžiulis vajus, prie ambasadų nusidriekė eilės. Niurna, kaip visados, tik senoliai:
– Mes jau nebeišmoksim prisijungti prie šiuolaikinės rusininkystės... Tegu jie mini praeities laikus. Mes gi pasidomėkim, kodėl jaunas žmogus – prancūzas, vokietis, vengras – taip entuziastingai renkasi ruso kelią?
– Aš tiesiog noriu mylėti! – šypso Bridžit iš Bordo. – Gyvenimą, pūtiną, rusų pasaulį...
– Būdamas rusas nesėdėsiu tvarte su boba, o lėksiu per Europą, – svajoja Adolfas iš Miuncheno. – Gyvensiu trumpai, bet įdomiai.
O bene gražiausiai atsakė Viktoras iš Budapešto:
– Ura!
5.
– Rusija turi būti svarbus žaidėjas! – nuolat girdis riksmai.
O pabandyk rėksnę sudrausmint! Kaipmat ims trypti molinėm kojelėm, viską laužyt, daužyt...
Tai reiškia, kad ana dar nesubrendusi. Jai rūpi tik žaidimai ir eibės.
Subrendusios šalys negali visąlaik žaisti. Joms reikia dirbti.
Rusija didelė, tad kitoms šalims ji atrodo suaugusi. Deja... Tas nuolatinis noras žaisti paliudija: šita šalis yra sutrikusio intelekto.
Diskriminuoti nevalia – reikia integruoti. Tokia nūnai paplitusi nuomonė.
Apmokyta Rusija tikrai gali atlikti paprastus darbelius: siurbti naftą, pūsti dujas... Kai kas net sako: ją galima išmokyti nepult ant kitų.
Smauglys, prarijęs grobį, ilgokai būna ramus. Jei Rusijai kas keleri metai vis pamestume po rieboką šalį...
Deja, nedaug tėra šalių, norinčių, kad jas prarytų.
Bet galima atrinkti burtais. Ar tebūnie tai bausmė: šalys sušeriamos Rusijai už blogą elgesį. Tikėtina, kitos imtų gražiau elgtis.
Rusologai sako: Rusija kada nors nugaiš ir prarytos šalys vėl atgims... Bet rūpestį kelia tai, kad atgimusios šalys būna jau apvirškintom smegenim.
Todėl užvis geriau panaikint toleranciją ir sugrąžint diskriminaciją. Tada Rusiją vadintume taip, kaip yra:
– Ei tu, gluše! Kvanka! Debile!
Rusija mirkčiotų apvaliom onegom ir ladogom, nevalyta volga tįstų iki pat kaspijos.
– As ciaaa! Kul einam?
Pasiųstume gerai žinoma kryptimi.
Rusija dyrintų pas Šiaurės Korėją. Radusios geležėlę – bombą, raketą – rodytų viena kitai ir juoktųsi, juoktųsi...
Aišku, rodys ir mums. Bet kas benorės žiūrėt...
Mes – Europos, o Rusija – durnių namuos.
