Mirė garsi britų rašytoja Hilary Mantel Pateikiame interviu, kurį šviesaus atminimo kūrėja yra davusi „Lietuvos rytui“

Eidama 71-uosius mirė istorinių romanų rašytoja Hilary Mantel – pirmoji britų autorė, dukart laimėjusi Bookerio (Bukerio) premiją, penktadienį pranešė jos leidykla.

Hilary Mantel. <br>Scanpix/REUTERS/Luke MacGregoro nuotr.
Hilary Mantel. <br>Scanpix/REUTERS/Luke MacGregoro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

AFP, BNS

Sep 23, 2022, 5:22 PM, atnaujinta Sep 23, 2022, 5:26 PM

„Mums skauda širdį dėl mylimos rašytojos Hilary Mantel mirties. Mintimis esame su jos draugais ir šeima, ypač su jos vyru Geraldu“, – sakoma „4th Estate Books“ pranešime, nepateikiant kitų detalių.

„Tai skaudi netektis ir mes galime tik būti dėkingi, kad ji paliko mums tokių nuostabių kūrinių“, – priduriama pranešime.

H. Mantel pelnė Bookerio premiją už kūrinius „Vilko dvaras“ (Wolf Hall) ir „Pateikite kūnus“ (Bring Up the Bodies).

„Hilary Mantel – viena geriausių šio amžiaus anglų romanistų, o jos mylimi kūriniai laikomi šiuolaikine klasika. Jos labai trūks“, – paskelbė leidykla.

Buvęs „4th Estate Books“ leidybos direktorius Nicholas Pearsonas (Nikolas Pirsonas) žinią apie rašytojos mirtį pavadino „sukrečiančia“.

„Hilary pasaulėžiūra buvo nepaprasta: ji tiek šiuolaikiniuose, tiek istoriniuose romanuose analizavo pasaulį ir atskleidė, kaip jis veikia. Kiekviena jos knyga yra šviesių sakinių, nepamirštamų personažų ir nepaprastų įžvalgų nepakartojama pynė“, – sakė N. Pearsonas.

„Atrodė, kad ji žino viską. Ilgą laiką ja žavėjosi kritikai, bet „Vilko dvaro“ trilogija atvėrė jai didžiulį skaitytojų ratą, kurio ji seniai nusipelnė“, – pridūrė jis.

* * *

2013 metais H.Mantel „Lietuvos ryto“ žurnalistui Ramūnui Gerbutavičiui davė interviu, kuriame geriau atsiskleidžia šviesaus atminimo rašytojos gyvenimas ir kūryba. Pateikiame straipsnį „Rašytoja H. Mantel: „Mane veda tikėjimas, kad tiesa yra įdomesnė nei bet kas, ką aš galiu išgalvoti“.

Pasaulinio garso britų rašytojai Hilary Mantel jaunystėje gydytojai nenustatė ginekologinės ligos. Ji prarado galimybę turėti vaikų, bet griebėsi plunksnos. Dabar H. Mantel – vienintelė moteris, du kartus pelniusi prestižinę „Man Booker” premiją.

H.Mantel 50 tūkst. svarų sterlingų (maždaug 200 tūkst. litų) vertės „Man Booker” premiją pelnė už du pirmus Henriko VIII epochą atkuriančios trilogijos romanus – 2009-aisiais už „Vilko dvarą” ir 2012-aisiais už „Pateikite kūnus”. 

Gintaro Kaminsko išverstą „Vilko dvarą” išleido leidykla „Metodika”. Tai nors ir nelengvas skaityti, bet žavus stiliumi ir tikroviškumu romanas, nukeliantis į Henriko VIII valdomą Angliją. Karalius nori nutraukti 20 metų trunkančią santuoką ir vesti žavingą Anne Boleyn. Tačiau popiežius uždraudžia skyrybas. Padėti karaliui ryžtasi Thomas Cromwellis – idealistas ir prisitaikėlis, gebantis manipuliuoti žmonėmis ir ryžtingai siekti savo tikslų. 

H. Mantel interviu „Lietuvos rytui” mielai sutiko daugiau papasakoti apie savo istorinę trilogiją. 

– Jūsų pirmasis romanas „Saugesnė vieta” apie Prancūzijos revoliuciją leidėjo sulaukė tik po 15 metų, o naujausi romanai „Vilko dvaras” ir „Pateikite kūnus” dusyk pelnė „Man Booker” premiją. Ar tai reiškia, kad skaitytojų ir kritikų požiūris į istorinę literatūrą pasikeitė? 

– Kai 1971-aisiais pirmąsyk bandžiau išleisti romaną „Saugesnė vieta”, negalėjau rasti nė vieno agento ar leidėjo, kuris jį būtų norėjęs perskaityti. Buvau jauna – 27 metų – moteris. Tada vešėjo stereotipai. Visi iš anksto manė, kad mano rankraštis – istorinis meilės romanas apie Mariją Antuanetę ir jos draugus, nors iš tiesų tai buvo drąsi ir įtempta politinė istorija apie revoliucionierius. 

Tais laikais anglakalbiame pasaulyje buvo gerų istorinių romanų kūrėjų, tokių kaip Gore’as Vidalas, Thomas Keneally, Barry Unsworthas, Mary Renault. Bet diduma istorinės prozos buvo paremta nuvalkiota fantazija ir negrabia vaizduojamo laikotarpio parodija. Tai buvo masėms skirti žanriniai kūriniai. Jei nori rašyti apie politiką, galią, atsitiktinumo vaidmenį žmonių santykiuose ir šių dalykų raidą, istorinė proza – labai tinkama. Be to, ji gali būti itin įvairi. 

Pastaruoju metu rašytojai bando panaudoti neišsemiamas šio žanro galimybes. Istorinė proza išties tapo įdomesnė ir sudėtingesnė. Skaitytojai dėl to tik laimi. 

– Yra įvairaus pobūdžio istorinių romanų. Umberto Eco „Rožės vardą” ar Dano Browno „Da Vinčio kodą” būtų galima pavadinti vaizduotės triumfu. Jūsų knygos labiau susietos su faktais. Kodėl? 

– Nesu tikra, kad „Da Vinčio kodas” yra dar koks nors triumfas, išskyrus rinkodarą! Aš intensyviai renku medžiagą, o mano šaltinių tinklas – labai platus. Vaizduotę pasitelkiu tik tada, kai faktų nerandu, bet vis tiek stengiuosi, kad mano spėjimai būtų kuo tikslesni – sutartų su juos supančiais žinomais faktais. 

Mane veda tikėjimas, kad tiesa yra įdomesnė nei bet kas, ką aš galiu išgalvoti. Tačiau retai pasitaiko, kad tai būtų visa tiesa ir juolab nediskutuotina tiesa. Be to, istorijos keičiasi priklausomai nuo to, kas jas pasakoja. Aš stengiuosi į įvykius, kuriuos skaitytojas tariasi žinąs, pažvelgti naujai, kad jis pasijustų nustebęs ir sukrėstas. 

– Ar galima sakyti, kad jūs siekiate įtikinamai rekonstruoti nežinomus dalykus, kurių nėra istorijos veikaluose – istorinių asmenybių mintis, jausmus, aistras, įpročius? 

– Istorikai mums stengiasi papasakoti tai, kas vyko, o rašytojai pasakoja, koks galėjo būti jausmas, kai tai vyko. To neįmanoma padaryti, jei nesupranti savo personažų pasaulėžiūros ir kultūros – privalai išmanyti tiek emocijų, tiek politikos ir religijos istoriją. 

– Ar literatūra pajėgi užpildyti baltas žmonijos istorijos dėmes? 

– Taip, ji išties gali padėti suprasti praeitį, jeigu ta literatūra pagrįsta akivaizdžiais faktais ir nuodugniais tyrimais. Ji gali praeitį nutvieksti nauja šviesa. 

– Šie laikai, be abejonės, susiję su praeitimi. Yra rašytojų, kurie rašydami istorinius romanus nori pasakyti ką nors svarbaus apie mūsų laikus, o jūs atsargiai žvelgiate į teiginius, kad jūsų romanai gali būti laikomi tamsiu mūsų laikų veidrodžiu. Kodėl? 

– Esu atsargi, nes XVI amžiaus pasaulis šitaip skiriasi nuo mūsų. Kai ieškoma paralelių, dažnai jos būna dirbtinės, pritemptos. Aš apskritai stebiuosi, kodėl mes norime, kad praeitis būtų panaši į dabartį? Juk ar visas žavesys neslypi praeities ir dabarties skirtumuose? 

Turime suprasti, kad praeitis nebuvo dabarties repeticija. Mūsų protėviai nebuvo mažiau išsivystę modernūs žmonės. Jie buvo tokie pat saviti ir visapusiški kaip mes. Todėl juos suprasti, vertinti reikėtų jų kultūros kontekste. Jų istorijos vertingos savaime. Neturėtume su mirusiaisiais elgtis globėjiškai. 

– Tiudorų dinastijos valdoma Anglija, Henriko VIII ir jo žmonų, T.Cromwellio, kitų istorinių asmenybių gyvenimas – šie dalykai neabejotinai įdomūs ir svarbūs britų skaitytojams. Kai kurie lietuvių skaitytojai gali atšauti: „Tai taip toli nuo mūsų istorijos ir problemų. Tai mums neaktualu. Kodėl mes turėtume skaityti „Vilko dvarą”?” Ką jiems atsakytumėte? 

– Henrikas VIII yra tokia populiari istorinė figūra todėl, kad jis mitologijai ar folklorui lyg ir priklauso daugiau nei istorijai. Karaliaus, kuris veda šešis kartus, o dviem savo žmonoms nukerta galvą, nesugebėtų ignoruoti jokios šalies rašytojas. 

Kai matome, kaip dėl sumanios antrosios žmonos, fatališkos moters, Henrikas VIII meta vyresniąją, praradusią žavesį ir negalinčią turėti vaikų, mes susiduriame su visiems suprantama žmogiška istorija, kuri nuolatos kartojasi. Tada į sceną žengia trečioji žmona, tyli, į pelytę panaši smulkutė moteris, į kurią visi žiūri iš aukšto ir ignoruoja. Ji viską taip sumaniai suplanuoja, kad atsiradusi tarsi iš niekur įveikia žavingą moterį ir paveržia jos vyrą. 

Paprastai šnekant, tai labai žmogiška istorija vyro, kuris nori sūnaus, bet negali jo turėti, kurio išpuoselėtą atletišką kūną suniokoja laikas, o charakterį sugniuždo nepasitenkinimas. Bet taip jau atsitiko, kad jis yra karalius, turintis absoliučią galią. Todėl viską aplink – iš tiesų visą Europą – trypia jo užgaidos. Universalumo yra ir dvasininko T. Cromwellio istorijoje. Jis buvo kalvio sūnus, dėl savo stiprybės ir sumanumo pakilęs iki aukščiausio socialinio sluoksnio – tapo turtingas ir garsus. Tai žmogus, laužantis taisykles ir kuriantis savas. Jei jam rodai palankumą, su juo bus saugu ir jauku. Bet kentėsi, jei jį įžeisi. 

Bet kuri šalis, kurios istorijoje buvo žymių karo vadų, mafijos tėvų, piratų, bet kuri šalis, kuri turi didvyrių, supras T. Cromwellį. Jis pralošia viską, ką turi, tada vėl laimi, kol galiausiai jį užklumpa totalus pralaimėjimas. Tai viena stipriausių žmonijos istorijų. 

– T. Cromwellis – vienas įdomiausių „Vilko dvaro” veikėjų. Knygą net būtų galima vadinti savitu brendimo romanu, vaizduojančiu T. Cromwellio kelią į valdžią. Šio veikėjo atžvilgiu romane juntama simpatija. Skaičiau vieno kritiko mintį, kad jūs įsimylėjote T. Cromwellį, nors jis ir buvo savotiškas XVI amžiaus Heinrichas Himmleris. Ar sutinkate? 

– Ne, aš neįsimylėjau T. Cromwellio. Jis buvo savimi, o ne kokia nors XX amžiaus figūra. Tik istorijos neišmanantis žmogus gali sugalvoti tokį palyginimą. T. Cromwellis – asmenybė, ilgai žavėjusi akademinius istorikus, kurie žino, kad jis buvo centrinė Henriko VIII viešpatavimo laikų figūra, ir kurie pripažįsta jo intelektualumą ir kūrybiškumą. 

Populiariojoje istorijoje ir literatūroje T. Cromwellis buvo paverstas karikatūra – galvažudžiu ir piktadariu. Tie keli jo kritikai nekvaršino sau galvos dėl daugelio su juo susijusių dalykų. Žinote, lengva tingėti ir vadovautis išankstinėmis nuomonėmis. Aš norėjau atmesti tuos prietarus ir viską pradėti nuo pradžių. Bandau jo neteisti. 

T. Cromwellio charakteris ir istorija – dar nebaigtas darbas. Tie, kurie teigia, kad aš T. Cromwelliui per daug nuolaidžiauju, turėtų nepamiršti, jog romano dar nebaigiau rašyti. 

– Ką skaitytojai ras kitose dviejose trilogijos dalyse – „Pateikite kūnus” ir „Veidrodyje ir šviesoje”? Žinoma, jei šie romanai bus išversti į lietuvių kalbą. 

– Antrosios knygos pradžioje Henrikas VIII veda Anne Boleyn, kurios siekė šešerius metus. T. Cromwellis yra tapęs naujosios karalienės sąjungininku ir įgijęs milžiniškos galios. Kai T. Cromwellis ir Anne susikivirčija, vienas jų turi išeiti. Šioje knygoje pasakojama istorija apie paskutinius devynis Anne gyvenimo mėnesius ir apie tai, kaip T. Cromwellis ją sužlugdo – jai galiausiai įvykdoma mirties bausmė. 

Trečioje knygoje pasakojama, kaip T. Cromwellis dar ketverius metus kyla į viršų, kol galiausiai 1540 metų vasarą jo priešai susimoko prieš jį ir pasiekia savo tikslą – jis areštuojamas ir baigia gyvenimą ant ešafoto. 

– Jei jūsų gyvenimas būtų istorinis romanas, į kokius kertinius akmenis remtųsi jo siužetas ir temos? 

– Esu savo laiko vaikas. Kilusi iš darbininkų klasės. Mano šeimoje niekas nebuvo gerai išsilavinęs. Tačiau man pasisekė gimti tinkamu metu – po Antrojo pasaulinio karo, kai nemokamo švietimo ir socialinio aprūpinimo sistema galėjo pakeisti neprivilegijuotų žmonių gyvenimą. Be to, kai 1970-aisiais įstojau į universitetą, pasaulis moterų atžvilgiu ėmė keistis į gerąją pusę. 

Šiaip ar taip, mes pačios turėjome aršiai kovoti dėl savo teisių ir daugelis mūsų jautė, kad turi rinktis tarp karjeros ir šeimos. Man toks pasirinkimas negrėsė, nes negalėjau turėti vaikų. Susirgau liga (endometrioze – Red.), kurios ilgus metus nepavyko nustatyti – gydytojai kartojo, kad skausmas yra mano vaizduotės vaisius. Tai irgi ano laiko istorija. 

Daugelyje sferų – ne tik medicinos – moteris turėjo labai pasistengti, kad būtų išgirsta. Bet daug iškentėjau dėl ligos ir skausmo. Manau, ši kančia irgi prisidėjo prie to, kad griebiausi plunksnos. Juk rašytojas – pats sau ponas, kuris laisvai skirsto savo laiką. Jei rašytojas su kuo nors nesutinka ar kenčia, jis bet kada gali pabėgti į meno pasaulį. 

* * *

Nuo socialinės darbuotojos iki rašytojos 

Pradžia. Hilary Mary Thompson gimė 1952 m. liepos 6 d. Glosope, Derbišyre (Didžioji Britanija). 

Šeima. Tėvai Henry Thompsonas ir Margaret Mary Thompson išsiskyrė, kai Hilary buvo 11 metų. Motina ištekėjo už Jacko Mantelo, kurio pavardę ir pasirinko būsimoji rašytoja. H.Mantel 1973 metais ištekėjo už Geraldo McEweno. Rašytoja su juo buvo sykį išsiskyrusi, bet po kiek laiko vėl susituokė. 

Išsilavinimas. Studijavo teisę Londono ekonomikos mokykloje ir Šefildo universitete. 

Karjera. Dirbo socialine darbuotoja geriatrijos ligoninėje, vėliau pardavėja. Su vyru geologu penkerius metus gyveno Botsvanoje, ketverius Saudo Arabijoje. Nuo 1987 iki 1991 m. buvo „The Spectator” kino kritikė, pastaruoju metu rašo straipsnius „The Guardian”, „London Review of Books”, „New York Review of Books”. Parašė keliolika įvairaus žanro knygų – nuo atsiminimų iki istorinių romanų. Pelnė ne vieną prestižinę premiją – nuo Nacionalinės literatūros kritikų (JAV) iki „Man Booker” (Didžioji Britanija).

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.