Bestseleriu ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose šalyse tapusią knygą lietuviškai išleido BALTO leidybos namai (vertė Vita Daugėlienė). Sėkmės ji sulaukė ir Lietuvoje – neseniai į knygynus iškeliavo jau trečias šios knygos tiražas.
„Tokios sėkmės nesitikėjau sulaukti, maniau, autobiografija, savotiški memuarai, ką nors gal ir sudomins, bet ji labai sėkmingai parduodama ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje. Jos vertimai pasirodė dvidešimtyje ar daugiau šalių. Nusprendžiau, kad knyga bus apie mane ir mano kelionę, apie darbą. Pamaniau, labai svarbu parašyti, kaip tai siejasi su mano gyvenimu, kaip man sekėsi auginti du mažus vaikus, sutarti su žmona ir bandyti dirbti“, – išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams sakė dr. R.Shepherdas.
Šiame pokalbyje – apie tai, kas paskatino pasirinkti teismo medicinos patologo profesiją, šio darbo užkulisius ir didžiulio populiarumo sulaukusią knygą. Autorių kalbino žurnalistė Živilė Kropaitė, visą šio pokalbio vaizdo įrašą galima peržiūrėti BALTO leidybos namų feisbuko paskyroje.
C.M.Shepherdo nuotr.
– Knygoje pasakojate, kad patologo profesija susidomėjote, kai keturiolikos perskaitėte į mokyklą draugo atneštą Keitho Simpsono knygą „Teismo medicina“. Tai ir nulėmė jūsų profesijos pasirinkimą?
– Ta diena ir ta knyga visiškai pakeitė mano gyvenimą. Keturiolikos buvau naivokas. Nežinojau, kad gydytojai gali padėti kriminalinei policijai ir duoti parodymus teisme, o toji knyga tiesiog atvėrė akis. Tą akimirką mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Aš perskaičiau knygą, greičiau tyrinėjau ją porą dienų. Mano tėtis labai protingai pasielgė, kad nekomentavo: „O, tai baisu, tokiam jaunam dar nederėtų skaityti šios knygos.“ Esu labai dėkingas savo draugui Jeremy, atsinešusiam ją į mokyklą.
– Ar jūsų profesijos pasirinkimas nėra susijęs ir su ankstyva brangiausio pasaulyje žmogaus – mamos – netektimi?
– Mama mirė nuo širdies ligos, kai buvau devynerių. Kiti šeimos nariai žinojo, bet aš buvau per mažas, kad suprasčiau, kas vyksta, todėl jos mirtis baisiai sukrėtė. Suaugęs turėjau grįžti į tą amžių, kad suvokčiau, kas įvyko.
Ko gero, tai paskatino norą tapti gydytoju, suprasti ligas ir kodėl žmonės, nekalbu apie nužudytus, staiga mirė ir kokios ligos juos pražudė. Per savo karjerą gana ilgą laiką kasdien atlikdamas skrodimus, – jei tai būdavo 49 metų moteris, o tokio amžiaus mirė mano mama, – jausdavau, kaip viduje rezonuoja, kad yra ryšys tarp šių dviejų dalykų.
<strong>– Viską tikrinti du kartus – ar tai pagrindinė aukščiausios kvalifikacijos teismo medicinos patologo savybė? </strong>
– Manau, čia charakteris, tiesiog toks esu, bet man profesiniame kelyje tai labai svarbu. Pradėkime nuo svarbiausių žmonių – mirusiojo šeimos, valstybei ir teismams taip pat reikia žinoti tiesą, tačiau šeimos turi būti tikros, kad galėtų pradėti gedėjimo procesą.
Jei teigiame, kad žmogus mirė nuo širdies smūgio, o vėliau sakome, kad jį ištiko smegenų hemoragija, šeima ima abejoti. Šis dalykas labai aiškus ir paprastai neklystama, bet jei mes išsiaiškiname klaidingai, šeima praranda pasitikėjimą, tuomet susitaikymas su artimojo mirtimi gali būti daug sudėtingesnis.
Todėl tikrinkite, dukart tikrinkite, dar kartą tikrinkite, būkite tikri, o jei nežinote – prisipažinkite. Kur kas geriau pasakyti „negaliu jums atsakyti“, nei apsimesti, kad žinote daugiau, nei žinote iš tikrųjų.
<strong>– Turėtų patologas susitikti su mirusiojo šeima ar ne? Knygoje tuo abejojate ir sakote, – tarkim, aprašomu atveju, kai pasikalbėjote su mergaitės, mirusios nuo epilepsijos priepuolio, šeima, – kad gal vis dėlto verta, nors ir kaip būtų sunku. </strong>
– Mergaitė, vardu Alana, mirė staiga nuo epilepsijos priepuolio, kalbėtis su jos mama, tėčiu ir seserimi buvo labai sunku, emocijų buvo daug, kančia didžiulė. Bet žinojau turintis paaiškinimą, raktą, ir man buvo labai svarbu su jais pasikalbėti, kad jie suprastų ir susitaikytų su Alanos mirtimi.
Tad atsakymas toks: jei artimieji nori pasikalbėti, patologas visada turėtų kalbėtis su artimaisiais. Aišku, jei artimieji nenori, neturėtume jų versti ir sakyti, ko jie nenori girdėti. Kartais artimieji gali nenorėti jūsų girdėti savaitę, mėnesį, šešis mėnesius, gal net ilgiau, tuomet reikia būti pasiruošusiam tenkinti jų, o ne savo poreikius.
<strong>– Pačioje knygos pradžioje pats keliate klausimą: ar žudiko skrodimą turėtumėte daryti su tokia pat pagarba kaip bet kurio kito žmogaus. Taigi, koks atsakymas?</strong>
– Manau, sekundės dalį, akimirką kyla mintis: tai žmogus, kuris Hangerforde, Anglijoje, įvykdė masinę žmogžudystę. Jis nušovė trylika žmonių, dar trylika sunkiai sužeidė, paskui nusižudė pats.
Kaip tik tą akimirką, kai rūpestingai ir pagarbiai buvo atlikta aukų apžiūra, atėjo jo apžiūros laikas, ir aš susimąsčiau, ar reikėtų jam atiduoti tokią pat pagarbą, juk tai žmogus, padaręs baisių dalykų.
Vis dėlto žinojau, kad privalau, nes jis irgi turėjo šeimą. Be to, prieš vykdamas į teismą privalėjau kruopščiai surinkti ir įvertinti informaciją, tad – taip, pagarba turi būti, ir jei jo šeima būtų norėjusi su manimi pasikalbėti, mielai būčiau kalbėjęsis.
<strong>– Žavi, kaip jūs mylite savo darbą. Kai artėjate prie Vestminsterio valstybinio morgo, jūsų širdis ima plakti greičiau, nes pradedate galvoti apie naują mįslę, kurią reikia išnarplioti. Visada būnate taip entuziastingai nusiteikęs? Net ir tada, kai ketinate nauja suknele pasipuošusią žmoną nusivesti į operą, bet viskas žlunga, nes kažkas paskambina ir turite išvykti?</strong>
– Tą ypatingą vakarą išsiruošėme žiūrėti operos „Toska“, žmonai buvau nupirkęs naują suknelę ir vakaras buvo tikrai svarbus. Dabar jau turime darbo grafiką, aš dirbu pirmadienio vakarą, trečiadienio vakarą, penktadienio vakarą, o tada dirbau nuolat, labai trūko žmonių, todėl niekada nežinodavau, ar vakaras bus laisvas.
Ta byla buvo labai sudėtinga ir sunki, reikėjo vykti iš karto, buvo labai gaila atsisakyti vakaro. Sakyčiau, „Toska“ labai gera kriminalinė opera, joje žmonės subadomi peiliu, krenta, o man teko atlikti kriminalinį darbą tikrovėje, tad praleidau operinę kriminalistiką.
<strong>– Viename interviu sakėte, kad dirbant jus visada žavi žmogaus kūnas, kaip viskas puikiai dera tarpusavyje – stuburo smegenys, oda, kaulai. Tuomet pagalvojau, ar tai pastebite ir kasdienybėje? </strong>
– Visi medikai taip daro. Jei gydytojas sėdi traukinyje ir pastebi, kad kas šlubuoa, iškart susimąsto, kokia liga žmogus serga.
Kai mano giminaitė pateko į automobilio avariją ir susilaužė kaklą, galėjau vizualizuoti jos lūžį, žinojau galimas komplikacijas, tad šia prasme – taip, bet ne visada; aš „nepjaustau“ žmonių sėdėdamas autobuse pakeliui į Mančesterį.
Kai jauti entuziazmą ir meilę darbui, jis visuomet šalia. Gali apie jį tiesiogiai negalvoti, bet visada fiksuoji susijusius įvykius, medicinoje viskas taip pat. Žvelgdamas į žmones pastebiu, nes pirmiausia per apžiūrą įvertinama išorė – ar jis turi dvi rankas, dvi kojas, ar yra kokių randų, akivaizdžių ligos požymių. Nuo to ir pradedu, tad sėdint autobuse ar traukinyje šiuos dalykus galima pastebėti.
<strong>– Ar jums nepasitaikė, kad paskambindavo iš policijos ir turėdavote eiti į tarnybą, o tada galvodavote: „Ne, ne šiandien, tik ne tai, tik ne lavonai.“</strong>
– Neprsimenu, kad būčiau kada nors galvojęs „tik ne lavonai“, bet esu pagalvojęs – „dabar ne pats patogiausias metas“. Žinote, buvo dienų, kai prižiūrėjau vaikus ir retsykiais jiems tekdavo eiti su manimi, kelias valandas sėdėti kabinete, kol aš dirbdavau.
Buvo momentų, kai dėl šeimos ar retsykiais dėl ligos tikrai nesijaučiau taip entuziastingai, bet esu įsipareigojęs atlikti darbą, tad kartais būna sunku, o kartais lengva.
<strong>– Rašote, kad mirtis gali būti staigi, todėl labai svarbu džiaugtis gyvenimo stebuklais. Ar tai suprasti jums padėjo patologo darbas?</strong>
– Manau, kad visi esame nepaprasti stebuklai, atsitiktiniai stebuklai, turint galvoje, kaip atėjome į šį pasaulį. Nagrinėju tai savo antrojoje knygoje „Septyni mirties tarpsniaiׅ“ („The Seven Ages of Death“).
Dabar esu tokio amžiaus, kai nebeturiu tų draugų, kurie žuvo avarijose, nusižudė ar mirė pakirsti ligos, ir suvokiu, kad gyvenimas trumpas, todėl juo džiaugiuosi ir stengiuosi nugyventi kuo visavertiškiau. Stengiuosi nieko nedaryti per daug, bet kartais išgeriu truputį per daug vyno ir paskui ryte gailiuosi. Suprantate, šiais dalykais reikia mėgautis.
<strong>– Kuris tyrimas įstrigo į atmintį, apie kurį vis mąstėte ir svarstėte: gal galima dar labiau priartėti prie tiesos?</strong>
– Dirbti prie princesės Dianos bylos buvo labai įdomu. Byla buvo svarbi ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visame pasaulyje. Dėl jos buvo tiek daug sąmokslo teorijų, tiek daug klaidingų įsitikinimų, reikėjo juos išnagrinėti, išanalizuoti ir priimti teisingą sprendimą.
Rugsėjo 11-oji buvo svarbi, nes Anglijoje taip pat yra įvykę masinių katastrofų, ir tai, kaip Niujorko valdžios institucijos ją suvaldė, padarė įspūdį. Daug žmonių žūsta per nelaimingus atsitikimus, o mano profesijos atstovai turi žinoti, kaip visa tai suvaldyti. Negalime tiesiog bėgioti aplink ir bandyti ką nors čia pat sugalvoti. Taigi, pažvelgti į rugsėjo 11-ąją ir suprasti, kas įvyko, buvo labai svarbu.
<strong>– Viena jūsų kolegė po šio teroro akto tyrimo patyrė tokią traumą, kad skrisdama užrašė savo vardą ant kiekvienos kūno dalies, nes pamatė, jog jos gali būti išsimėčiusios, ir neaišku, kam priklauso. O jūs negalėjote paimti ledo kubelio iš maišiuko...</strong>
– Aš tai jau įveikiau... Dirbau mažame kaimelyje Balio saloje po sprogdinimų, pražudžiusių daug žmonių. Buvo rimtų problemų dėl infrastruktūros, todėl iš pradžių šaldyti naudojome ledo maišus iš prekybos centro. Ši patirtis ir įstrigo, tada neatkreipiau dėmesio, o po daugelio metų tai iškilo į paviršių kaip dirgiklis.
Vis dar nemėgstu imti ledo kubelių iš plastikinių maišelių, bet čia smulkmena, nemanau, kad man atsirado sudėtingų reakcijų į tam tikrus dalykus. Žinote, patologija – tai regėjimas, kvapas, lytėjimas, ir jie neišdilo iš atminties. Taigi daiktai gali sukelti prisiminimų, net jų kvapas, nesvarbu, malonus ar nemalonus.
<strong>– Ar jūsų atvejis, kad patyrėte potrauminio streso sutrikimą, yra unikalus? </strong>
– Neprisimenu nė vieno savo kolegos, kuris būtų atvirai ir sąžiningai pasakęs, kad jį patyrė. Prisimenu keletą, kurie metė šį darbą, ir, pažvelgęs į praeitį, galėčiau teigti, jog jie akivaizdžiai turėjo didelių psichologinių problemų.
Galbūt buvo įmanoma to išvengti, užkirsti tam kelią. Niekas nesakė, kas jiems nutiko, bet, manau, nemažai kolegų dėl to baigė karjerą. Vienas tapo sodininku, kitas – gydytoju, trečias dar kitkuo. Bet žvelgdamas į praeitį aiškiai suprantu, kad jie patyrė daug streso, įtampos ir nusprendė pasitraukti.
Tai nereiškia, kad psichologinė pagalba būtų tam sutrukdžiusi, bet ji galėjo sumažinti skausmą ir stresą, susijusį su sprendimo priėmimu. Kelias link tokio pasirinkimo galėjo būti lengvesnis.
<strong>– Išsamiai aptariate staigios kūdikių mirties sindromą. Būdama dviejų vaikų mama anksti apie jį sužinojau, dažnai tikrindavau, ar mano kūdikis vis dar kvėpuoja. Ar dabar apie šį sindromą žinoma daugiau? </strong>
– Viskas pasistūmėjo į priekį. Juk iš pradžių COVID buvo siaubingas dalykas, bet paskui, atlikdami mokslinius tyrimus, ėmėme suprasti vis daugiau ir daugiau, tas pats pasakytina ir apie staigios kūdikių mirties sindromą.
Vieni kūdikiai miršta netikėtai ir staiga, nors, regis, jų sveikata buvo gera. Kiti – dėl širdies problemų, treti – dėl kvėpavimo takų, dar kiti – dėl nervų sistemos sutrikimų. Vienintelis dalykas, kurį atradome, – kūdikį guldyti miegoti ant nugaros yra daug saugiau nei ant pilvo.
Taip pat sužinojome daugybę dalykų apie čiužinius, juos gaminant naudojamas chemines medžiagas ir kas nutinka, kai šlapimui patekus ant tų cheminių medžiagų susidaro fosgenas bei kiti cheminiai junginiai, kurie yra labai nuodingi žmonėms, ypač kūdikiams. Taigi, yra daugybė dalykų, kuriuos pamažu supratome aiškiau ir galėjome daug geriau patarti tėvams.
Mano dukra ką tik pagimdė, naujagimiui jau dešimt savaičių, tad puikiai žinau rūpesčius, kurių patiria kiekviena mama ir tėvas. Pavyzdžiui, prie kūdikio tėvai padeda specialų prietaisą, pranešantį, kai jis nustoja judėti, tai yra puiku, tik bėda, kad užmigę kūdikiai nustoja judėti, todėl signalizacija įsijungia labai dažnai.
Dabar jau nustatytas staigios suaugusiųjų mirties sindromas, pavyzdžiui, futbolininkai griūna futbolo aikštėje, jauni žmonės, paprastai sveiki ir darbingi, krenta ir miršta, tai vyksta dėl mažų širdies raumeninių ląstelių ar molekulių lygmens pakitimų, dabar galime juos nustatyti. Teismo medicina ir patologija iš tikrųjų vystosi ir gali gelbėti gyvybes.
<strong>– Sveikinu tapus seneliu. Norėtųsi sužinoti apie senelio, rašytojo, gydytojo R.Shepherdo kasdienybę.</strong>
– Mano dienos labai skirtingos, turiu omenyje, kad per visą karjerą jų buvo įvairių: atsibusdavau ryte ir niekada nežinodavau, vakare būsiu Anglijoje ar lėktuve, skrendančiame į Ameriką, Balį, Karibus ar dar kitur.
Dabar, būdamas pensininkas, šiek tiek užsiimu patologija, šiek tiek rašau, laikau bites, skraidau lėktuvais, taisau laikrodžius, turiu du šunis, juos vedžioju ir jie yra mano nuolatiniai palydovai.
Mano gyvenimas labai įvairus, ir, turiu pasakyti, niekada neužtenka dienos, kad nuveikčiau viską, ką noriu. Didžiąją laiko dalį tiesiog ramiai gyvenu savo gyvenimą, du šunys miega prie mano kojų, sėdžiu už rašomojo stalo, rašau, skaitau ir taisau laikrodžius. Tai puiku.
Susiję straipsniai
<strong>– Galbūt norėtumėte tarti paskutinį žodį mūsų skaitytojams, paskatinti džiaugtis gyvenimu, kaip tai darote savo knygoje.</strong>
– Manau, baisių dalykų pasitaiko, bet labai retai. Gyvenimas yra brangus, tad džiaukitės juo, rūpinkitės savimi, draugais ir šeima, ir būkite saugūs.