Juozas Erlickas. Rudens rūkai galvose ir kitose žemesnėse vietose

Nuo rudens vėl einu į mokyklą, į penktą klasę.

V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Oct 18, 2022, 3:46 PM

Kodėl ne į pirmą?

Ogi pasitarėm su žmona, ji šio to paklausinėjo ir nusprendėm, kad penkta man – kaip tik. Mat aš jau moku skaityti, rašyti... Ir net skaičiuoti! Šiek tiek.

Apie mokyklą buvau girdėjęs visokių šnekų. Atseit ten sunku, nuobodu...

O man patinka! Jei per pamokas atidžiai klausais, išgirsti ir įdomių dalykų. Aš klausaus! Ką daugiau ten veikt? Sąnarius suka – tai neberūpi krėst visokias eibes, kad atkreipčiau mergaičių dėmesį. Anaiptol! Aš noriu atkreipti mokytojų dėmesį, mat kai kurios man išties patinka. O mokytojos gerą elgesį vertina labiau nei išdaigas.

Tą tikrai žinau, nes ir mano žmona mokytoja.

– Juozai! – pašaukė mokytoja. – Ko stovi kaip stulpas?

„Aš drąsus... – niurnėjau po nosim. – Aš pasakysiu, kaip yra.“

– Sprendžiam, – ragino toji, – a plius bė kubu lygu...

– Liaukitės! – sušukau. – Tiek pragyvenau, o šitos formulės niekad niekur nepanaudojau. Nei virtuvėj, nei miegamajam...

Sukūkčiojau, nubraukiau snarglį.

– Jūs dar liepiat šaknį traukt!.. Tokios žinios reikalingos tik dantistui ir cukrinių augintojui. O aš būsiu kosmonautas!

Mokytoja išvarė mane iš klasės ir liepė atsivesti žmoną...

– Tai kosmonautas? – grįžus iš mokyklos klausė maniškė.

– Nebūtinai, – raudonavau. – Galiu ir išradėjas būt... O gal rašytojas...

– Kad tik darbo nedirbt? Nieko nebus!

Ji paėmė rykštę. Aš nusileidau kelnes.

Aišku, galėčiau skųstis: smurtas artimoj aplinkoj! Oj oj!..

Betgi daug praeities šviesulių, skaičiau, lupti rykštėm, lazdom, liniuotėm... Kitaip kažin ar būtų pašvietę.

Esu kietaskūris – man nepakenks. O žmonai tikrai bus geriau.

Viskas susiję! Vis labiau tvinkčiojant užpakaliui, ėmė tvinksėt ir galvoj. Mintys sukos it planetos, kilo aukštyn, viską regėjau plačiai, lyg iš kosmoso...

***

Ar kada nors buvo taip, kad nieko nebuvo?

Ne! Mat, jei nieko nebuvo, tai nebuvo ir taip, kad nieko nebūtų. Visada visko buvo! Net ir dujų. Tik niekam jų nereikėjo.

Prieš mūsų erą buvo net elektros. Per visą Žemę driekėsi nedirbami elektros laukai. Gražūs kaip nešienautos pievos...

Ar galėjo viskas taip ir likti?

Galėjo, jei žmonės būtų vystęsi ne naftos ir dujų, o smėlio ir molio pagrindu. Jei tikslas būtų ne eit į priekį, o stovėti vietoj.

Kur einame? Į šitą klausimą tiek klaidingų atsakymų, kad jie, lyg nukritę lapai, visai paslėpė kelią.

Kur stovime? Daugelis atsakytų teisingai: čia.

Andai pastovėjom Baltijos kelyje vos keletą minučių – ir kokios permainos! O jei visą laiką taip stovėtume?

Deja, vietoj mūsų šiandien stovi elektros stulpai. Susikibę laidais it rankom... O mes jau tiek nutolę, kad žodžiai: „Ko stovi kaip stulpas?“ – skamba kaip įžeidimas.

Taip drąsiai, rimtai galvodamas, jutau širdy lyg ugnelę skaisčiau įsižiebiant ar stimuliatorių smarkiau stimuliuojant... Kas žino, gal ir išeis iš manęs žmogus? O gal net kunigas?

Norėčiau žmonai pasigirt, tik bijau, kad vėl rykščių gausiu.

Dar svarbesnis šiais energijos taupymo laikais yra kitas egzistencinis klausimas:

– Kur važiuojame?

Keliuose tiek mašinų! Negali būti, kad visi žino, kur važiuoja. Deja, retas policininkas išdrįsta patrukdyt. Vairuotojas gi ne tik vairuoja – ir telefonu kalba, ir internete naršo...

O jei vienas kitas maždaug teisingai nurodys kryptį, to negana.

– Kodėl ten važiuojam? Kas bus, jei nenuvažiuosim?

Svarbu, kad vairuotojas imtų mąstyti: prie jūros esu buvęs, miške – irgi, darbe – nuobodybė, namuos tai seniai nieko naujo. Nebent krautuvėj kainos bus dar neregėtos...

Betikslį judėjimą stabdytų vizos. Vizą gautum tik įrodęs, kad reikalas rimtas. O rimti reikalai yra trys: gaisras, cunamis ir žemės drebėjimas.

Bet jei krautuvėj gaisras – ko ten skubėt?

Prisimenu, kai buvau jaunas vairuotojas, įvažiavęs į žiedą nebemokėdavau išvažiuot – taip ir sukdavaus, kol baigdavosi benzinas.

Šiandien sėdžiu namuos. Ar tiesiai važiuodamas būčiau toliau nuvažiavęs?

Užtat ir sakau: jei negali nevažiuoti – sukis ratais. Galima tokius įrengt už miesto. Pagaliau yra kažkokios žiedinės savivaldybės...

Žiedų valdovais visi mes galim būt!

***

Sėdim, tylim... Ką čia bepasakysi?

– Elektros kainos vėl pašoko, – lepteliu.

– Vakar sakei, – žiovauja žmona.

– Ir dujų kainos pašoko.

– Neturi ką veikt...

Vėl tylim... Radijas groja fokstrotą.

– Ką darom? – klausiu.

Ji pažvelgia taip keistai, lyg prieš karą.

– O jeigu ir mudu pašoktume?

Aš krūpteliu. Pašokti su žmona! Kas taip elgias? Nors... Kai viskas šitaip – turbūt viskas galima.

– Pašokam...

...Trys mėnesiai praėjo, ir nieko nenutiko. Todėl dabar jau kone kasdien pašokam. Pripratom!

Atrodo, kad taip ir turi būt.

Seniau elektros namų reikmėms patiekdavau aš pats – spūsteldavau mygtuką, pasukdavau rankenėlę... Pasikeitė laikai!

– Kaip pasirinkti elektros tiekėją? – teiraujuos.

– Tik jau ne pagal grožį, – sako žmona. – Svarbu, kad patikimas būtų.

– Jo, – pritariu. – Čiagi ne trumpas jungimas, o ilgalaikiai santykiai.

– Jei reiktų vienos nakties nuotykio, tai žaibą rinkčiaus, – juokiasi moteriškė.

Ir aš kvaknoju. Nors man visai nelinksma. Jei svetimi čia landžios, į mano rozetes kaišios... O kad elektrą tiektų ponios!

Sulauksi... Nebent slaptųjų stalčiukų lemputėms ir kalėdinėms girliandoms.

Todėl paklausiau to, kas labiausiai rūpi ir skauda.

– O jeigu aš būčiau elektros tiekėjas... Ar pasirinktum mane?

Žmona tik atsiduso ir nuėjo į grimo kambarius. Man dar liūdniau...

***

– A girdėjai? – šūkauja kaimynas. – Sako, perkels naštą ant mūsų pečių.

– A kokią naštą? – smalsauju.

– A nežinau. Svarbu, kad perkels.

– A panešim?

– Nežinau, kur nešti reiks.

– Gal leis namo parsinešt?

– Jei namo... Aš ne prieš, kad ir didelę naštą perkeltų.

– Aš tai didelės nebepaneščiau...

– Gal naštą leis į priekabą sukraut.

– Būtų gerai. Bet sakė: ant pečių...

– Gal pažiūrėjo, kad pensininkai be priekabų.

– Vis į tuos žiūri... O vidurinioji klasė vėl paskutinėj vietoj.

***

– Tu matai... – dūsauja žmona. – Mūsiškiai vėl pralaimėjo.

– Tai dėl to, kad Aleknos nepaėmė į rinktinę, – sakau.

– Turbūt pagal pažintis ima.

– Aleknas visi pažįsta!

– Kažin kiek yr tų Aleknų?

– Trys tai tikrai.

– Sako, penkių reik.

– Du galima iš gatvės paimt. Du vis tiek visados ant suoliuko sėdi. Svarbu, kad netrukdytų Aleknoms susisukt.

– Ir kas tūmet?

– Kaip reik susisukęs Alekna septyniasdešimt meta.

– Eik tu sau! Tai ir vienas laimėtų.

– Bet ką teisėjai pasakys?

– A kas anims rūp!

– Na... Šiaip jau Alekna dyską meta.

– A kas ta dyska?

– Toks blynas.

– A karštas?

– Labai. Todėl ir susisuka baisiausiai. Kad atvėsintų.

– Jei blyną taip gerai meta... Kamuolį da geriau pasvies.

– Ir aš taip manau: nesvarbu, ką mesti. Svarbu rezultatas.

– Alekna visada pirmas.

– Užtat ir sakau: svarbiausia – pergalė. O blynai – paskui...

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.