1.
Būna, iškeliu drąsią mintį:
– Gal pradedam biržoj lošti?
– Kažin ar ten lošia durnių... – svarsto pati.
Ji viską pasveria taip, kad žūsta gražiausios iniciatyvos.
– Sako, rimti vyrai pinigus daro iš oro... – vystau mintį. – Pagalvojau, jei beržo viršūnėn sparnus įkelt, prie sparnų žarną prisukt, prie apatinio galo maišą parišt...
– A bulvių maišą?
– A koks skirtumas!..
– O jeigu paskui tuos pinigus plauti reiks?
– Na, ir kas! – drąsinuos.
– Tu savo lėkštės niekad neišsiplauni...
Visados ji pasako taip, kad norisi viską mesti...
– Studijuosiu bankininkystę, – sakau. – Noriu pagaliau sužinoti, kuriuo galu kortelę į būdelės žiaunas įgrūst.
– Tu mūsų būdelėj pagrūsk! Ten vėl užsikimšę.
Atsidūstu ir einu pagulėt. Horizontalioj padėty mintys visados vertikalios.
– Jei kainos dar kils... – pasvajoju. – Jei iki dangaus! Įlipsim ir žiūrėsim, kas bus.
Žmona drėbteli samčiu.
– Tau nieko nebus... O, va, darbdavys gali ir nugaišt.
– Je, – pritariu. – Darbdaviui nepaduosi kopūstų...
– O kruopų?
– Tai jau būtų patyčios.
Tyliai pasimeldžiam už jų sielas.
– Gal bus ką sukaupę juodai dienai, – viliuos. – Va, maniškis sakė pernai už elektrą išleidęs vieną, o šiemet jau dešimt milijonų... Tai kur seniau tuos devynis dėjo? Kišenėj tikrai neturėjo, nes nuolat skundėsi negalįs minimalią pamaksint.
– Gal šimtinių glėbiais krosnis kūreno? Nei dujų, nei malkų anam nereikėjo.
– Mokėjo žmonės gyventi.
– Paseno tie mokslai. Šiandien reikia mokėt išgyventi.
– Čia jau mes specialistai.
– Atėjo mūsų laikai!
2.
Bet ir mūsų laikais mums nelemta ramiai pabūti.
– A girdėjai! – rėkauja kaimynas. – Europoj jau mobylizacija!
– Kur bėgam? – krūpteliu. – Gal Amerikon?
– Ir ten moby...ly...
– Tuomet į Afriką.
– Ir iš ten jau griebia. Visur šalys susivienijo už tikrąsias vertybes.
– Kad jas kur biesas nujotų! Ar kur nors liko bent viena skylė be vertybių?
Sukniubę visu greitumu sukam gaublį.
Nebent į Rusiją bėgt...
– Tai kad su rusais kariaujam.
– Eik tu sau...
Suklumpu ties Gerovės valstybės įkūrėjo paveikslu.
„Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje...“ – meldžiuos.
Ūmai iš paveikslo tvyksteli šviesa, ir Įkūrėjas prabyla Tėvynės balsu:
– Juozai! Gana tau klūpėt!
„Leis po lova slėptis“, – sumetu.
– Kelkis ir eik į frontą! Padėsim galvas...
Man aptemsta galva... Matau, kaip padedu galvą, pro šalį eina jauna lietuvaitė, pakelia mano galvą, nupučia dulkes, glaudžia prie krūtinės...
Bet kur kas didesnė tikimybė, kad rusas, radęs mano galvą, paspirs į griovį...
– Aš nenoriu kariaut!
Įkūrėjas rodo mane paveikslo gale susibūrusiems karvedžiams – radviloms, olekoms, sapiegoms...
– Jis mat nenori!
Visi ten mosuoja kardais.
– Nukirst jam galvą!
Įkūrėjas šoka ant žirgo, laibai sutrimituoja.
– Geriau žūti nei vergu būti!
Susimąstau tai išgirdęs. Bet neilgam.
– Jūs žūkit, o aš liksiu vergaut. Ir palikit mane ramybėj!
Išplatinu šį pareiškimą WC kanalais...
3.
Slenka pilkos vergijos dienos... Iš pradžių buvo labai sunku, bet paskui palengvėjo: dabar jau kartais ir valgyt duoda, o į skūrą – tik triskart per dieną.
Pirmais metais lenkiau nugarą druskos, vėliau urano, švino kasyklose...
Laimė, prievaizdai pastebėjo, kad aš gabus, ir buvau pakeltas į žemės paviršių.
Nūnai darbuojuos vadinamosiose amžiaus statybose: kasam didžiausią pasaulyje šulinį, iš kurio galės pasisemt ir Europos šalys. Dėl nesibaigiančių karo veiksmų ir pasklidusios radiacijos ten nebedaug geriamojo vandens.
Gryno oro irgi bemaž nebelikę. Bet rusų caras rūpinasi pasaulio žmonėmis, tad nuo Krasnohūjarsko iki Berlondongrado jau nutiesta deguonies žarna „Humana Strym“.
Aišku, lyderiams tenka važiuoti pas carą, pulti į kojas...
Ūmai vienas vergas klykteli kėkšto balsu. Tai sutartas ženklas, reiškiantis, kad netoliese pastebėtas pats Pūtka Piervyj... Vergai ima dar smarkiau mosuoti kastuvais. Bet anas vis tiek šnioja bizūnu visiems iš eilės.
Kiti prižiūrėtojai ne tokie žiaurūs. Nors lupa kasdien, bet labiau dėl profilaktikos. O šitas tai savo malonumui. Kiekvieną kirtį dar palydi mobilizuojantys riksmai: „Za mir! „Za družbu!..“
Atsargiai nudelbiu didįjį vadą...
Žiūrint iš tolo – jis dangų remia. Iš arčiau – striukas bukas seneliukas, ir tiek. Pasodintum kur bulvių skust ir pamirštum...
Žinovai sako: Pūtkai jau trys šimtai metų. Bet atrodo kur kas jaunesnis. Niekaip neduotum daugiau kaip dviejų šimtų penkiasdešimt.
Žinia, visi Rasiejos vadai, pradedant Kaščiejum, buvo nemirtingi. Bet visi turėjo pažeidžiamų vietų. Pūtkai pirmajam pavyko pasiekt absoliutų nemirtingumą.
Kai kas sako: tai prieštarauja gamtos dėsniams.
Gal... Bet kada gi rusai paisė jiems prieštaraujančiųjų?
Matau, kaip senelis sėlina prie deguonies žarnos, pristumia sklendę ir pakreipęs ausį Vakarų pusėn klausosi dūstančių europiečių aimanų. Tada šypsodamas padidina srautą, ir iš anapus jau sklinda padėkos maldos: „Slava geroju!..“ „Spasyba, radnoj!..“
Sakytum, panorėjęs galėtų visai išjungt deguonį, ir visi karai kaipmat pasibaigtų. Kodėl taip nedaro?
Kremblius skelbia: tai būtų nehumaniška.
Todėl karai sėkmingai tęsiasi, o Europa jau kelinti metai kvėpuoja pigiu padėvėtu oru iš „Humanos“.
Vis dažniau pajuntu besididžiuojąs, kad ir aš, menkas sraigtelis, sukuos šioj didingoj humanitarinėj misijoj.
4.
Nervina tik vienas pikčiurna vergas – naktimis nuolat išlenda iš dumblo ir skardžiai rėkia:
– Pirmyn, vergai nužemintieji!..
– Bene Spartakas būsi? – klausiu.
– Tas pats.
– Ko strykčioji! – baruos. – A negali ramiai ant suolelio pasėdėt?
– Jei nesurengsiu vergų sukilimo, tai niekas apie mane filmo nepastatys, – aiškina jis. – Neįeisiu istorijon!
Žiūriu į tą tipą ir dūsauju: per tokius ir nutinka visokios istorijos.
– Tu paklausyk...
Pasakoju, kiek prisimenu, apie sukilimo pasekmes...
– Tai nelaimėsiu, – dūsauja Spartakas. – Nieko gero...
– Žinok, jei laimėtum, taip pat nieko gero nebūtų, – guodžiu. – Kai vergai tampa ponais... O kai draugais!..
Spartakas stveria kastuvą ir sliūkina į darbo vietą.
Bet tai nereiškia, kad viskas čia liks po senovei. Mat gyvenimui grįžus į viduramžius gyvenimo tempas liko toks pat didelis kaip anuomet, vadinamaisiais „mūsų“ laikais.
Dėl to yra visokių nuomonių. Vieni sako: rusai nemoka tokių mandrybių išjungt. Kiti: gyvenimas tyčiom eina kitaip nei žmogus. Treti: pakol gyvi, visados gyvename mūsų laikais...
Taigi viskas keičiasi labai sparčiai. Jau sklinda kalbos, kad, atsidėkodami už gerą elgesį, vergvaldžiai panaikins vergiją ir bus įvesta daug pažangesnė baudžiavinė santvarka. O iš ten – tik žingsnis iki Apšvietos. Užgims mokytų žmonių, jie apšvies išnaudotojus... Atsiras kapitalizmas, komunizmas, liberalizmas... Net žmogaus teisės! Baudžiava bus panaikinta, ir visi galėsim imtis smulkaus bei vidutinio verslo.
Aišku, laisvė ilgai netruks. Bet svarbu, kad yra ko laukt.
Galvoju: o jei būčiau tuomet galvą padėjęs...
Nereikia skubėt!
