BALTO leidybos namai siūlo Vilniaus knygų mugės šurmulyje nepraleisti šių knygų pristatymų, o leidyklos stende susipažinti su naujomis verstinėmis naujienomis.
Kaip juos išmokyti skaityti ir mąstyti?
Feisbuko paskyra „Lietuvių kalbos mokytojas“ – pastarųjų poros metų interneto fenomenas, įrodęs, kad švietimo temos gali būti įdomios visiems. Itin atviri ir dažnai provokuojami šios paskyros autoriaus Karolio Klimo tekstai iki šiol sulaukė milžiniško susidomėjimo. Debiutinė knyga „Mokytojas“ – ne išimtis. Feisbuke pristatytas kūrinys internetinėje parduotuvėje knygos.lt per mažiau nei dvi paras šoktelėjo į populiariausiųjų trejetuką ir šią savaitę pradėjo antroje šiuo metu lietuvių perkamiausių knygų internete vietoje.
Knygoje „Mokytojas“ pasakojama apie jauną maištingos dvasios žmogų, kurį gyvenimo prasmės paieškos atveda į vieną iš Vilniaus gimnazijų. Matydamas, kad pasenusi švietimo sistema nepajėgi mokiniams suteikti reikiamo išsilavinimo, jaunatviško maksimalizmo kupinas mokytojas pats imasi iniciatyvos. Ar jam pavyks įrodyti, kad mokytis reikia ne dėl pažymių?
Sunku patikėti, bet vargana pedagogo alga, dėl nuolatinės įtampos streikuojantis skrandis ir kone nepakeliamas darbo krūvis padėjo įveikti egzistencinę krizę. Tapus mokytoju nebereikėjo apsimetinėti laimingam. Pirmieji dvyliktokai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė geriausiai gimnazijoje, o svarbiausia – pamėgo skaityti knygas. Išsisprendė net ilgus metus jauną vyrą persekiojusios asmeninių santykių problemos – naują pažintį greit vainikavo sužadėtuvės. Skamba kaip pasaka, ar ne? O gal norite sužinoti visą tiesą apie mokytojo gyvenimo realybę?
Tikra istorija apie dvejus mokytojavimo gimnazijoje metus įtraukia tarsi puikiausias romanas. Tai ne tik pedagogo, bet ir savęs ieškančio žmogaus pasakojimas, skirtas visiems, kurie kada nors mokėsi (arba vis dar mokosi) mokykloje. Karolio Klimo knygos „Mokytojas“ pristatymas – vasario 24 d. (penktadienį) 14 val. 5.2 salėje. Autorių kalbins žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Rytis Zemkauskas.
Praradimai ir atradimai
Kino ir teatro aktoriaus Sauliaus Sipario gyvenimas primena amerikietiškuosius kalnelius. Jame daug stačių įkalnių ir svaigių nuokalnių. Atradimų ir praradimų. Džiaugsmo ir skausmo. Koks yra tikrasis Saulius Siparis? „Tas Saulius, kurį sutikau atvažiavusi į pirmą interviu, ir tas, su kuriuo atsisveikinau baigusi mudviejų pokalbius, – lyg du skirtingi žmonės, – sako žurnalistė Jurgita Lieponė, sudėjusi aktoriaus gyvenimo istoriją į knygą „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ – Pirmasis šiek tiek arogantiškas, kalbantis tarsi vaidintų. Taip kaip per televizorių. O tas, kurį pažinau vėliau, – jautrus ir paprastas žmogus.“
Aktorius Saulius Siparis manė, kad biografinės knygos rašymas bus kur kas lengvesnis procesas: „Kai grįžti į praeitį, atgimsta ne tik tas prisiminimas, kurį pasakoji, bet ir visi anuomet kunkuliavę jausmai, vidų drasko, kyla įtampa. Visas tavo gyvenimėlis kaip prieš mirtį prabėga. Ir koks jis trumpas, kai pagalvoji... Knygos parašymas – kaip taškas. Susitikimai su Jurgita man buvo tarsi spektakliai, o pasakojimai – galimybė pažvelgti į save kiek iš šono, kaip į personažą.“
Saulius Siparis atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų pasakoja apie savo gyvenimą. Apie neįtikėtinas protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas. Apie tai, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško. Apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais. Apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai teko atsidurti Sibiro kalėjime. Apie pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjusias teatro sales, kai scena nebemaitino ir teko... kepti bandeles. Apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs. O moterys? Lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir... pirmoji meilė, vėl įsižiebusi po keturiasdešimties metų.
Jurgitos Lieponės knygos „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ pristatymas – vasario 25 d. (šeštadienį) 14 val. Kino salėje. Autorę ir knygos herojų kalbins žurnalistė Ugnė Siparė.
Ne tik apie meilę
„Po meilės romano uždangalu gali slėptis kur kas gilesnė istorija, ne tik smagiam vakarui skirtas skaitinys, – įsitikinusi debiutuojanti rašytoja Ilona Madelaine, pristatanti romaną „Nuodas“. – Šis žanras išsivystė, po saldžiu viršeliu galima rasti istorijų, kuriose sprendžiama daug aktualių klausimų: nevaisingumas, depresija, šeimos krizės, artimo žmogaus netektis. Labai skaudžios ir svarbios temos. Įsitrauki į herojų išgyvenimus, tave tiesiog permala, bet paskutinį puslapį užverti žinodamas, kad viskas gerai. Patiki, kad ir tavo gyvenime viskas bus gerai. Kai pati skaitau knygą, noriu, kad būtų juokinga ir skaudėtų. Noriu, kad ją užvertusi atsikvėpčiau su palengvėjimu: ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.“
„Nuodo“ herojė – Elzė, šmaikšti šviesiaplaukė didelėmis akimis, po dešimties metų grįžta į Lietuvą ir tą pat vakarą su draugėmis išlekia siausti į naktinį Vilnių. „Žudom vietoje, įkaitų neimam“, – sušunka viena, vos įžengusi į klubą. „Pasinaudot ir palikt“, – priduria Elzė. „Imkit ir išnaudokit... Ir palikit“, – ūmai sududena jai už nugaros sodrus baritonas. Ji atsisuka – ir širdis apsąla: imk ir ką nori daryk. Vienos nakties nuotykis, regis, neišvengiamas. Tačiau Elzė prie sutarto viešbučio nepasirodo, savimi pasitikintis gražuolis iš apmaudo nusitašo ir prabunda lovoje su kita. Istorija baigta? Ji tik prasideda!
Kaip Elzė atsiduria kažkur Dzūkijos miškuose, Piktavilkiuose? Ką čia veikia tas klube ją iš proto vedęs vyras, pasirodo, Nojus vardu? Veiksmas neša tarsi srauni Piktavilkių upelė Vilkuona – pasišokinėdamas per įžūlias, nenormines šnekas, šokiruojamus draugių šėliojimus, ne visai nekaltas kaimiškas pramogas su padzūkavimais ir atviras erotines scenas. Neša į patį Elzės ir Nojaus jausmų duburį – kad pagaliau atskleistų, kodėl tuodu akivaizdžiai vienas kito apsėsti žmonės taip blaškosi, užuot tiesiog vienas kitą mylėję. Romano pristatymas – vasario 26 d. (sekmadienį) 12 val. Kino salėje. Į atvirą pokalbį autorę pakvies žurnalistė Daiva Tamošiūnaitė.
Kodėl mus domina kasdienybės istorija?
Kai praėjusiais metais elektros kainos šovė į neįtikėtinas aukštumas, istorikas Gediminas Kulikauskas pamanė, jog atėjo laikas priminti istoriją apie savaitei užtemusį Kauną – protestuodami prieš aukščiausias Europoje elektros kainas miestiečiai gyveno pasišviesdami žibalinėmis lempomis ir žvakėmis – ir pakartoti atnaujintą retenybe tapusią knygą „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“.
„Išties būta stebėtinų panašumų, to meto bažnyčios, kaip ir šiais laikais, liūdnai skelbė nebeišgalinčios šviestis elektra, – lygina autorius. – Būta raginimų, užuot pirkus brangią elektrą, ją gamintis patiems progresyviomis moderniomis priemonėmis. Tik dabar kalbama apie saulės ir vėjo energijos panaudojimą, o tada manyta, kad elektrą atpigins valstybinės hidroelektrinės. Būta ir skirtumų: tarpukario elektra auksinė tapo dėl savivaldybių pasirašytų nenaudingų sutarčių su elektros gamintojais, dažnai – užsieniečiais: Kaune iš elektros lobo belgai.“
Atnaujintame knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ leidime autorius panardina į smetoninio turgaus šurmulį su visais jo pavojais: išgertuvėmis, muštynėmis, sukčiais ir pakelės plėšikais. Veda kontrabandininkų, per sieną tempiančių raudonųjų svogūnų maišus, mieles, sviestą ar dešras, keliais. Suskaičiuoja, kokių automobilių daugiausia važinėjo tarpukario Lietuvos keliais. Vasario 26 d. (sekmadienį) 13 val. 15min forume – Gedimino Kulikausko ir Aido Puklevičiaus diskusija apie populiariąją istoriją: kodėl norime žinoti ne tik lemtingų įvykių datas, bet ir kaip prieš šimtą metų lietuviai kovojo dėl mažesnių elektros kainų?
Nuo viduramžių iki šiuolaikinio pasaulio problemų
BALTO pristato šiuo metu itin aktualią knygą – vieno garsiausių šiuolaikinių Ukrainos rašytojų Andrejaus Kurkovo romaną „Bikfordo pasaulis“ (vertė Jonė Ramunytė). Specialiai lietuviškam leidimui skirtoje pratarmėje autorius rašo: „Yra karų, kurie nesibaigia. Yra šalių, kurios negali liautis kariavusios, todėl tik keičia priešus, bet neatšaukia karo padėties. Būtent tokia šalis pasirodė esanti Rusija, sukūrusi tūkstančius mitų ir apie save, ir apie Antrąjį pasaulinį karą. Rusija iki šiol gyvena ir myga savo liaudį gyventi tuo karu. Pergalės kultas seniai virto karo ir karinio pranašumo kultu.“ Romano herojus matrosas Charitonovas po penkerių tarnybos Japonijos jūroje metų apleidžia baržą, kurios jau du mėnesius nelankė nei priešai, nei saviškiai. Jis keliauja per taigą, Uralo kalnus, žingsniuoja savaites, mėnesius, metus ir negali suprasti, ar baigėsi karas ir, jei taip, kas galų gale nugalėjo?
67-oji JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir tarptautinių bestselerių autorė Louise Penny suvienijo jėgas, kad sukurtų užkulisine informacija pagrįstą įtempto siužeto politinį trilerį „Teroro būsena“ (vertė Karolina Masaitytė). The New York Times bestselerio leidybos teisės parduotos beveik 30 šalių, ekranizavimo teises įsigijo nepriklausoma prodiuserių kompanija.
Dar vieną The New York Times bestselerį – Stephanie Land knygą „Valytoja“ (vertė Almantė Rimavičienė), pagal kurį sukurtas „Netflix“ serialas „Maid“, – geriausiai pristato JAV prezidentas Barackas Obama, įtraukęs jį į savo rekomenduojamų knygų sąrašą: „Vienišos mamos pasakojimas apie vaikščiojimą bedugnės kraštu, o su tuo tenka susidurti daugeliui šeimų, taip pat priminimas, kad visi darbai yra garbingi.“
Literatūros premijų laureatės Rachel Joyce romane „Panelės Benson vabalas“ (vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė) esama visko: intrigos, paslapties ir didžiulės, neįtikėtinos draugystės. Geriausios literatūros kanonus atitinkanti knyga kupina su liūdesiu susipinančio humoro, skvarbaus įžvalgumo ir švelnios išminties.
Keno Folleto „Vakaras ir rytas“ (vertė Eugenijus Ališanka) nukelia į fenomenalaus populiarumo sulaukusio ir televizijos serialu virtusio istorinio romano „Žemės stulpai“ priešistorę – X–XI amžių sandūros Angliją.
Tie, kurie susižavėjo magišku armėnų rašytojos Narine Abgaryan pasakojimu romane „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, negali praleisti dar vieno jos romano – „Simono“ (vertė Alma Lapinskienė). Kaip interviu sakė autorė: „Simonas“ pasakoja apie tai, kad reikia pamiršti skriaudas ir kad kiekvienas susitikimas mus ko nors moko arba nuo kažko apsaugo. Ir kad vienintelė galima meilės savybė – gydyti.“
