Pirmines laisvės sąlygas įgijus tampa sudėtingiau. Mes, lietuviai, jau daugiau nei tris dešimtis metų besidžiaugiantys savo šalies nepriklausomybe, tik dabar pradedame suprasti, kad ne viskas, kas nėra antrankiai, yra laisvė – tik dabar, bet ačiū Dievui, kad jau pradedame vaduotis iš laisvės iliuzijų, laisvės chimerų – pradedame suvokti, kad prieš nieką atsakomybės ir atskaitomybės neturėjimas – nėra laisvė, kad nacionalinių šaknų, pastovių vertybių ir moralės neturėjimas – nėra laisvė, kad ištikimybės niekam neturėjimas – nėra laisvė. Kai nieko nežinai, niekuo nesidomi ir dėl nieko neskauda širdies – tai nėra laisvė.
Jei ką nors myli – jau esi priklausomas, jei tiki kažkuo didesniu, tauresniu, amžinesniu už save – jau esi priklausomas. Laisvė – tai ne beribė nepriklausomybė – tai galimybė priklausomybę laisvai pasirinkti ir savo laisvės ribas laisvanoriškai apsibrėžti. Antraip laisvė gali virsti klaidžiojimu po dykumą. Formaliai, iliuziškai esi laisvas – eini kur akys mato, laisvai kaitalioji kryptį, spardai smėlį, gulies, keliesi, kur nori ir kada nori, gamtinius reikalus atlieki kur nori, šūkauji, sustoji, vertiesi kūlio, suki ratus... Reikia laiko suprasti, kad visas tas bekryptis ir betikslis klaidžiojimas yra nekas kitas, kaip buvimas dykumos nelaisvėje.
Senovės graikų filosofas, norėdamas atpažinti laisvąjį tarp vergų, tarsi retoriškai paklausė: „Kas turi atstatyti sugriautą šventyklą?“. Didžiuma paklaustųjų nuleido žvilgsnius žemyn ir tik vienas ištarė: „Aš“. Tai ir buvo laisvasis.
Taigi šiandien sveikindamas Ukrainą – jau lygiai metus sėkmingai savo laisvę ginančią, sveikindamas mūsų Vilnių, gyvuojantį jau 700 metų, sveikindamas Lietuvą su prieš 32 metus atkurta nepriklausomybe, labai nuoširdžiai sveikinu ir visus jus, pasinaudojusius savo laisve čia – pas knygas – ateiti, o ne laisve neateiti. Beje, knyga yra pats galingiausias laisvės ginklas – kuo labiau apsiskaitęs, kuo intelektualesnis, kuo gilesnis yra žmogus – tuo sunkiau yra jį pavergti.
Tad geros šventės, geros mugės, gerų knygų ir sielos ramybės jums, juk kaip Umberto Eko yra pasakęs: „Niekur neradau sielos ramybės šiame pasaulyje, tik nuošaliame kamputyje – su knyga rankose“.
* * *
Aksiomos
Laikrodžiai stovi vietoj, o žemė sukasi –
Prasimano žiemų ir vasarų, minta naujienomis.
Mados keičia madas, naktys – žvaigždes ištrūkusias.
Gausėja tamsos kariaunos. Dievas palieka vienas.
Medis nuvirsta nukirstas, pumpuras veriasi.
Debesys bėga ir bėga, nors bėgti beprasmiška.
Sienos prilaiko sienas. Taiką užtikrina karas.
Klevai retransliuoja Vėlines ir stingsta po kojom vaškas.
Vienatvė sujaukia protą. Meilė sujaukia patalus.
Kelionė pasiekia tikslą, o kelias tolyn vis tęsiasi.
Iliuzijos sklaidos ir lieka neišmokėtos paskolos.
Amžinus klausimus išriša amžinas atilsis.
Paukštis dangun įaugęs – štilis, prakeiktas štilis.
Smuklės stalus nudengia, tad žodis neduš į lašą.
Vėjas, prie stiklo prigludęs, žiūri vidun ir tyli –
Mocartas guli nualpęs, o Requiem rašosi.
