– Svarbiausia: atsidurti tinkamu laiku tinkamoj vietoj, – tarė Televizorius.
O senelis kaip sykis tuo metu buvo atsidūręs būdelėj.
– Nūūū!.. – sustenėjo. – Vadinas, ir aš – galiūūū...
Mat kur kas dažniau jis vėluodavo, o netinkamu laiku netinkamoj vietoj atsidurdavo net sapne.
Sykį senelis sapnavo Euriborą. Šis buvo panašus į geležinį vilką, niūksojo gediminkalnio viršūnėj ir staugė ant žmonių. Senelis paleido strėlę jam į kaktą. Bet Euriboras tik nusipurtė ir pašaipiai sumaurojo:
– Tū-ū!..
– Ne aš, – teisinos senelis rodydamas į kaimyną. – Tai jis!
Euriboras pasileido žemyn... Senelis pabudo išvirtęs iš lovos...
– Klimatui šylant dar ne tokių atsiras, – guodė kaimynas. – Bet mums jie nepavojingi.
– O man vis tiek nepatinka, kad mūs gražioj Lietuvoj...
Kitą naktį senelis sapnavo Himars sistemą. Ta buvo panaši į Saulės sistemą, tik mažiau nutolusi ir dar nesusiformavusi, nes nuolat dundėjo ir blykčiojo. Senelis ieškojo ten būtybių, panašių į save, ir keletą surado – plikom protingom galvutėm... Bet šios nuo žmonių slėpėsi vamzdžiuose. Senelis irgi įlindo į vamzdį. Deja, kažkam nusprendus, kad jis atsidūrė netinkamu laiku netinkamoj vietoj, senelis buvo dideliu greičiu išstumtas iš vamzdžio.
Ilgai lėkė viršum žydinčių saulėgrąžų ir galvojo, kad amžiais galėtų taip lėkt, tik ūmai būbtelėjo į mūro šlaitą. Sveikindamasis kilstelėjo dešinę:
– Heil Himars!
– Vot Patriot! – atsiliepė iš griuvėsių.
Senelis suprato, kad teks bendrauti su dar kitom sistemom, ir paskubom nubudo.
– Sapnuok ką nors paprasta, – patarė kaimynas. – Vaikiškus žaidimus...
Tą naktį senelis sapnavo futbolą. Žaidėjai spardė pažiūrėt paprastą sviedinį, bet sviedinio viduj buvo nepaprastai gudrus įtaisas. Puolėjui tereikėjo paliesti sviedinį ir šis, mikliai keisdamas greitį ir kryptį, vikriai prasmukęs pro visus gynėjus ir net pasimaivęs prieš teisėjus, tėkšdavos į vartų vidurį.
Puolėjai, stengdamiesi, kad niekas nepaliestų sviedinio, ėmė pulti vieni ant kitų. Supykę teisėjai kiekvienam davė po atskirą išmanų kamuolį, ir žaidimas išsilygino. Pagaliau į abejus vartus buvo primušta tiek sviedinių, kad jau nebetilpo, ir teisėjai turėjo nutraukti rungtynes. Žaidėjams palikus aikštę sviediniai paliko vartus ir ėmė gražiai, draugiškai skraidyti neliesdami kits kito. Gal tuom viskas ir būtų pasibaigę.
Bet žiūrovai ėmė negražiai švilpti. Sviediniai susimetė spiečium ir puolė ant žiūrovų.
Seneliui galvon irgi kliudė sviedinys – nubudęs jautė, kad mintys sukritusios kitaip.
– Versiuos sniegu! – tarė.
Iš pradžių jis vertė sniegą kaip pakliūva. Labiau įgudęs užvertė kaimynų kiemus. O kai tie ėmė niurzgėt, senelis nulipdė iš sniego besmegenį ir šaukė:
– Kas nori paremti smulkųjį verslą? Gera kaina! Rankų darbo! Didelės nuolaidos!
Žmonės šliaužė pro šalį.
– Nagi! – ragino senelis. – Pažangiausias modelis! Savaime išnykstantis! Nei atliekų rūšiuot...
– Maniškis irgi savaitei išnyksta, – vaipėsi kaimynė. – Bet paskui vėl pasirodo. Garantijos nier!
– Darau iš tokių medžiagų, kokias gaunu, – teisinosi senelis. – Jei iš dangaus kristų anglys, lietųs nafta...
– O jei gatavi daikčiukai? – pasvajojo kaimynė. – Sidabriniai šaukščiukai... Kiek yr žmonių, kuriems jų turtai nukrito iš dangaus.
Bet kaip sykis patarnaudama žmonėms per kiemą ėjo Šymoniūtė. Ji tarė:
– Kaip Rasiejoj, taip ir danguj, vartojimo reikmenys negaminami – iš ten tiekia tik žaliavas. Nei Rasieja, nei dangus nėra patikimi. Šįryt saulutė vypso, o popiet gal jau slapstysis nuo šilumos kaulytojų. Rinkimės partnerius atsakingiau!
Supykęs senelis spyrė besmegeniui į užpakalį. Pastvėręs lazdą grūmojo debesims:
– Kam to sniego išvis reik? Snieginiams versleopardams, verčiantiems nekaltas aukas čiuožt nuo kalniuko? Čiuožti žemyn visi mes mokam.
Pasilenkė... Sviesto jis neturėjo. Rogutėms šieno reik. O čiuožti ant lentos... „Man dar anksti!“
Sėdo į vežimėlį ir pasileido žemyn – savo noru.
Vežimėlis keberiokšt, kojelė triokšt...
Bet senelis nenusiminė ir, nusinešęs koją, bandė parduoti ją turguj.
– Brūūngu, – dūsavo žmonės.
– Čia gi ne vištiena, o sveikas maistas, – aiškino senelis. – Žentas laiko mane ekologiškai – ant kraiko daržinėj. O kartais net kieme leidžia tupėt.
– Vienos gyslos, – raukės pirkėjai.
– Džiaukitės, kad be riebalo, – sakė senelis. – Kaliesterolio neprikaupsit.
– O jei karas rytoj? Viską dabar kaupti reik. Muilą, miltus...
– Aš tai savyje daug druskos prikaupęs! – gyrėsi vienas. – Visi daktarai man taip sako.
Kitas pavargėlis – krimst kojelę.
– Oi, kieta! Kaip medinė!
– Gryns ožouls! – pūtės senelis. – Be priemaišų.
– Medinė nebus šviežia.
– O jei iš bliastiko būtų? – pyko senelis. – O geležinė? O jei ta bijū... Tfū... Nežinau net kas tas yr!
– Viską dabar bruka, – pritarė seneliui pabuvus senikė. – Lankstinukus visokius... O kam man lankstinukai, jeigu kojos nebesilanksto?
Visi ten stebėjos tokiais paranormaliais, o gal net antivalstybiniais reiškiniais.
– Nė dirbtinio klubo sąnario lengvai negausi! – tęsė senikė. – Tai ką besvajot apie natūralią koją, viršuj natūraliai pereinančią į apvalų paminkštintą užpakalį.
Tai išgirdęs senelis nuklydo mintimis į tokius laikus, kai gaudavo daug natūralių kojų. Ir veltui!.. Bet ilgai tuose laikuose neužtruko, nes bijojo, kad kelio atgal neberas.
– Apvalumų nereik, – sudraudė. – Apie juos tuoj palydovai ima suktis.
– Perku! – ryžos senikė. – Dantų nebeturiu, tai neišsilaužysiu. Vakarais pasulpėsiu prie telzoriaus...
– Gal sykiu ir vežimėlį paimtum? – siūlė senelis. – Su pensinyko pažymėjimu galėtum veltui važiuot per kiemą.
– Navygacija yr?
Senelis padavė jai iš delnų sudėtą garsiakalbį.
– Šūktelsi: „Namai!“ – ir atsilieps koks kaimynas: „Važiuokite tiesiai! Už trijų žingsnių posūkis į dešinę.“
– Viso vežimėlio vis tiek neimsiu, – spyriojos ana. – Duok pusę.
– Kur tu su puse nuvažiuosi?
Senikė narsiai įsisprendė į šonus.
– Pusę kelio, žiūrėk, ir nuvažiuosiu!
– Antroj pusėj vis tiek nieko gero, – pritarė jai padžiūvęs pirkėjas. – Aš dabartės kaip tik ten esu.
Visi smalsiai sužiuro į tą piligrimą. O šis tikrai atrodė toli esąs – tarp smilgų vos beįžiūrimas...
– Yra ir akcijos, – skatino senelis. – Imi visą – gauni pusę.
– O jei imi pusę?
„Gudri boba! – sumetė senelis. – Moka gyvent!“
Tokiems jis labai pavydėjo, mat pats bemokėjo tik valgyt ir šikt. Ir tai jau su pertrūkiais...
„Kažin kaip man būtų, jei ir aš mokėčiau gyvent? – pasvajojo. – Manding, galėčiau savo gyvenimėlį pagazuot ir sulėtint, pasukti kairėn ar dešinėn... O kaimynai turėtų mane net pėsčiųjų perėjoj praleisti!“
– A kalendorių pridėsi? – klausė senikė.
– A pernykščių metų?
– Senas daiktas vertesnis. O jei dar lapeliai nuplėšyti!..
Senelis, kad ir nenoriai, bet pažadėjo pridėti.
– Nuolaida bus?
– Galiu nuleisti koją žemyn.
– O kompensacija už nuvažiuotą kelią?
„Kai aš, norėdamas pasišildyt, pūkšteliu sau į kelnes, tai niekas nekompensuoja nei už šildymą, nei už dujas...“ – su kartėliu pamąstė senelis.
– Kas tokie esat! – rūstavo. – Mūsiškiai ar vartotojai?
Gal trenkt durimis ir išeit iš smulkiojo verslo?
Duris tai nuolat nešiojosi su savim. Geras daiktas! Pažiūrėt paprastos šikinyko durys, vilkdamas jas ant kupros gal ir neatrodai didelis gudruolis. Bet gali tas duris pastatyti sankryžoj, sambūry, priekyje ir išeiti net iš kebliausios padėties. O kitus už durų palikt...
Pastatė duris tiesiog gatvėj. „Kažin kas ten, už durų?“
Susikaupė... Ir žengė į nežinią.
