– Tai baigsis ir karas.
– Rusai nesustos.
– Bet nebereiks šaudyt. Beginklius smaugs plikom rankom.
– Plikom turbūt nėra nusikaltimas žmoniškumui?
– Manau, tai – tautų draugystės aktas. Apkabini juk! Ir į akis gali pažvelgt...
– Pastatus rusai vis tiek norės griauti.
– O kaip susivaldyt? Europoj tiek gražių miestų!
– Patys kalti, kad tokių pristatėm.
– Kuo namas gražesnis, tuo gražiau griūva.
– Grožis išgelbės pasaulį. Taip yra jiems nurodęs patriarchas Fiodoras Mikailyčius.
– Kaip šitai pasakyt šiuolaikine kirilica?
– RuTaškasBum.
2.
– Mūsų laikais tokie dalykai būtų neįmanomi.
– Rusų laikais viskas įmanoma.
– Užtat mūsų laikais žmonės vis padūsaudavo: o, kai gyvenome rusų laikais!..
– Platesnės galimybės!
– O, va, Maironis dar anam šimtmety įspėjo: „Kam tos uogos raudonos?.. Kam gi putinas toks?“
– Senieji meistrai... Viską jie žinojo.
– Ėjau girios patikrint... Eglės vaikai – tradicinės orientacijos: ąžuolas, beržas, uosis...
Ir net pavainikis bukas nėmaž nebukas.
– Bukas tai putinu užaugtų.
– Taigi! Bet nedaug tokių.
– O aš vakar gulbių ežerą mačiau.
– Rasyjos pakrašty?
– Lietuvos vidury! Mūsiškiai vėpso, o tos laisvai sau rusų kultūrą transliuoja.
– Trumposiom bangom?
– Visokiom.
– Einu srutų ežeran prileist.
– Ir padangų primesk. Tegu važiuoja nach... Moskau...
3.
– Kažin kodėl rusai plauna smegenis? Pasinaudoję šikinyku plaunam tik rankas...
– O jei nemoki naudotis? Po viskam tenka viską išplaut.
– Bet jei visai nesinaudoji smegenim! Kam tada jas plaut?
– Gal kad blizgėtų, kai ištaško...
– Tai vis dėlto rusai su smegenim...
– Ir ne tik! Laukuose randa inkstus ir kepenis, žarnas ir diržus, dantis ir net dantų šepetėlius. Rusas gerai sukomplektuotas.
– Kodėl jis nenori būt gyvas?
– Rusijoj nėra gyvenimo. Nespėjo priprasti.
– Jei rusas kada nors pamatys gyvenimą... Ką darys?
– Apšiks.
– Suklestės patręštas gyvenimėlis!
– Gyventojų tai nebeliks.
– A kam anų reik...
4.
– Kažin ką rusai išvis yra matę?
– Jiems rodo tik rodyną. O kad rodyna neužmatoma, tai ir tos negalėjo aprodyt.
– Ką jie yra girdėję?
– „Pirmyn!“
– Tai kodėl atbulom eina?
– Šūdvabaliai irgi eina atbulom, bet pirmyn.
– Ir jų tėvai, ir seneliai taip ėjo.
– Ir šitaip jie eina jau tūkstančius metų.
– Šūdvabaliui neįsakysi, kaip jam eit.
– Kažin ko jie nori?
– Pasaulį pakeisti.
– Kad visi šūde gyventų?
– Na, taip...
– Bet yra instrukcijos: jei nori keisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Tai galėtų rusai rasyją griaut!
– Privalėtų! Bet instrukcija parašyta mūsų laikais, o rusai tebegyvena akmens amžiuj. Kas perskaitys?
– Iki pasaulio pažinimo – toli.
5.
– Žaliąją gamtos energiją išmokom panaudoti. O visa griaunančią raudonąją? Ar tą kada nors pavyks panaudoti taikiems tikslams?
– Niekada. Rusas nėra gamtos dalis.
– O, sako, rusai puola kaip tarakonai.
– Vadinas, jie nėra tarakonai.
– Ar patys tai žino?
– Reiktų pasakyti. Gal liautųsi puolę.
– Bet jei ne tarakonai... Tai kas jie?
– Gal grybai?
– O jeigu žmonės?
Eik jau!.. Žmogus bijo netekti rankos, kojos, galvos...
– O rusai?
– Rusai bijo tik pūtino netekti.
– Tai pūtpročiai!..
6.
– Kažin kas būtų, jei rusas pūtino netektų? Gal sustotų.
– Oi, ne! Rusas jau tiek pritraukęs pūtino, kad ir be pūtino eis kaip su pūtinu.
– Ar visi rusai turi pūtiną?
– Modeliai, padirbti po dutūkstantųjų, tikrai visi.
– O senesnės laidos?
– Padėvėti ivanai turi staliną, leniną...
– Kuom jie skiriasi?
– Dizainas kitoks. Veikimas tas pats.
– Kažin kaip bus ateity?
– Pūtino bus dar daugiau.
– O jei ateities nebebus?
– Pūtinas liks.
– Per šitiek metų niekas neišmoko pūtino suskaldyt!
– Seniai žinoma, kaip tai padaryti! Bet kas iš to?
Pūtino skilimo pūtperiodis trunka tūkstantį metų.
– O jei kirviu skelt?
– Tada trumpiau.
– Tai kodėl?..
– Praskėlęs šitą, rasi kitą, praskėlęs kitą – dar kitą, po kito – vėl šitą...
– Amen.
7.
– Kaip tas pūtinas atsiranda?
– Ruso organizmas savaime gamina pūtiną.
– Ar Europoj taip pat yra pūtino?
– Specialiai nedirbamas. Bet nemažai pūtino įtraukiam su dujom, įsiurbiam su nafta. Kažkiek pūtino randam metaluose.
– Ir metaliniuose induose?
– Net šaukštuose!
– O kiaurasamtyje?
– Iš kiauro jis per amžius liejas į pilną.
– Ir per amžius nepavyko pritaikyti žmogaus reikmėms!
– Kad sunku pasvert. Mažos pūtino dozės sukelia euforiją, didesnės – jau susirūpinimą. Stambūs kiekiai sulaiko šlapimą ir palaiko budrumą. Bet kai liejas didžiuliai srautai, tai viską nuplauna.
– O prieš tūkstantį metų?
– Visada jis taip veikė.
– Iš kur išdygo?
– Iš bombos.
– Bet kas atsirado pirmiau: bomba ar bombonešis?
– Pirmiau buvo Didysis sprogimas.
– O prieš sprogimą?
– Pūtinas. Kitaip niekas ten nė sprogęs nebūtų.
8.
– Ar žvėryse irgi yra pūtino?
– Mažiau nei žmonėse. Briedžiai tik rudenį puola ant kits kito.
– O kiaulėse? Lakštingalose?
– Taigi sakau: pūtino yra visur ir visada.
– Tai gal ir...
– Ko jūs žegnojatės? Klauskite drąsiai.
– Gal ir Vytaute Didžiajam buvo?
– Ir nemažai! Antraip ko Vytautas būtų šliaužęs per Ukrainą? Kuo karvedys didesnis, tuo ir to brudo jame daugiau.
– Jei žmonėse nebūtų pūtino... Gal jie nebesiveržtų priekin?
– Aišku, ne.
– Kur tuomet eitume?
– Namo.
– Smurtautume tik artimoj aplinkoj?
– Na, taip... Kol per milijonus metų pūtinas visai išgaruos iš galvų. Aš tikiu ateitim!
– Ir žmogum!
– Bum!!!
