Juozas Erlickas. Ar nutekinsiu tiek, kad pakeisčiau gyvenimo tėkmę?

Vos nubudęs puolu prie rašomojo stalo, mat stalčiuj laikau butelį, taurelę ir kitą amuniciją. Žmona dunda tolokai, bet kontrpuolimas gali prasidėt bet kada.

V.Jurkūno pieš.
V.Jurkūno pieš.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 23, 2023, 8:52 AM

Ta žemaitė it šeškas spaudžia prie darbo.

– Kap sluogtis, bjaurybė! Rašyk, nedrybsojęs!

– Taigi taigi, kaipgis! – žiovauju. – Vis mat man...

Pro langą įskridęs drugelis nutupia ant kamščio. Mano svajonės skrenda į pievas...

Nuo mažo drugelio sparnelių plastelėjimo gali prasidėt didžiulės permainos, tarkim, užsiliepsnoti miškai Amazonijoj. Aš daugsyk didesnis už drugelį. Tai kas būtų, jei plekštelčiau rankele?

Prasidėtų tokios permainos, kad...

Geriau man kitas kelias. Yra tipų, kurie perrašinėdami istoriją keičia dabartį. Galiu ir aš kokią istoriją perrašyt...

... Anuomet Pavenčių kaime gyveno toks ūkininkas Petras Kurmelis. Vieną gegužės rytą jis sėdėjo savo sode ir atsivertęs laikraštį skaitė Julijos Beniuševičiūtės, plačiau žinomos Žemaitės pravarde, straipsnį „Laimė nutekėjimo“. Ten buvo rašoma apie tai, kad Pavenčių kaime gyvenantis Petras Kurmelis nuolat nutekina informaciją ir šitaip gadina santykius tarp kaimynų.

– Kas anai galėjo nutekint tokią informaciją? – piktinosi Petras.

Jam labai nepatiko, kad žmonės netaupo informacijos ir  tekina ją bile kur. Pats taip darė tik tuomet, kai santykius reikėjo pataisyt. Sykį smuklėj jis nutekino informaciją apie savo bičiulį Vingių Joną: esą tas slunkius, girtuoklis, tinginys... Informacija nutekėjo Driežų Katrei, kurios vestuvės su tuo vėpla turėjo prasidėti jau šiąnakt.

Katrė iš pradžių nepatikėjo, bet kai kurios nutekintos detalės („kaip už trečioką agurkas“) rodė, jog informacija tikra.

– Vestuvių nebus! – sušuko mergaitė.

– Tu man nebe duktė! – rūstavo senis Driežas. – Marš iš namų!

Įsižeidusi Katrė ketino nusiskandinti, bet atėjusi prie ežero pamatė, kad ten jau skandinasi kaimynė Veronika, kurios sugyventinis Juozapas buvo pabėgęs į Ameriką.

– Pasislink, Verut, – prašė Katrė.

– Eik šalin! – pyktelėjo draugė. – Ar tau ežerų Lietuvoj per mažai?

Katrė apsidairė ieškodama kitos gražios vietos. Ogi žiū – ant kranto sėdi toks Antanas Žukauckas, pravarde Vienuolis, stebi pusnuogę gražuolę ir skrebena plunksna.

– Ištrauktum tą durnę, – ragino Katrė.

– Rašau „Paskenduolę“, – teisinosi vaikinas. – Noriu pasmerkti kaimo tamsybes, o sykiu ir išgarsėt.

– Visi jūs vienodi!

Bet Antanas papasakojo Katrei, kad ateis mūsų laikai, ir moterys nebesiskandins dėl vyrų.

Atvirkščiai! Nutekinusios slaptą informaciją pačios anuos paskandins.

Nusiraminusi Katrė persikėlė į pirtelę prie ežero ir liko ten senmergiaut.

„O ištekėjusi būtų įkritusi kaip muselė į išrūgas, – rašė korespondentė Julija. – Tad viskas baigėsi laimingai!“

Deja, tam kaime gyveno net kelios mitrios moterėlės, kurios irgi mėgo tekint informaciją. Sykį jos Vingių Jonui nutekino, kad pirtelėj pas Katrę lankosi Petras Kurmelis.

Naktimis ten girdėt girgždesiai ir aimanos. Žvejai jau bijo pro šalį eit.

Vingių Jonas, išlenkęs du litrus, drąsiai atsliūkino prie pirties.

– Kur tas išgama? – ėmė šūkaliot.

– Tai slapta informacija, – atsakė Petras.

Bet Katrė, kaip ir daugelis merginų, mėgo tekint informaciją. Tai sušuko:

– Jis čia!

– Užmušiu tą bjaurybę! – it miško žvėris subaubė Jonas.

Ir, stvėręs kirvį, ėmė laužti duris.

O Petras Kurmelis kaip sykis tą rytą buvo įstojęs į komunistų partiją ir baiminosi: jeigu Jonas ims jį kapoti kirviu, gali ir ta informacija nutekėt.

– Pasakyk jam, kad mūsų laikais tokie dalykai neįmanomi, – prašė Katrės.

Katrė baugiai dirsčiojo į duris kapojantį vyrą.

– Kažin ar mes gyvename mūsų laikais...

Laimė, pasitvirtino informacija, kad Vingių Jonas – slunkius: nebaigęs laužt durų pametė kirvį ir, prisėdęs ant kelmo, užsivertė puslitrį. O kaimynės tuomet nutekino informaciją Laurynui Žymantui, kuris tarnavo miestelio policijoj.

Laurynas į įvykio vietą atskubėjo kartu su savo sugyventine korespondente Julija. Jonas tuomet jau buvo užsnūdęs: kelnės nusmukusios, snarglys išvarvėjęs, seilė nudrykus...

– Kap sluogtis, bjaurybė! – piktinosi Julija. – Nušauk jį, Laurynai.

Jonas sunkiai pakėlė galvą, bet vis tiek patarė Laurynui:

– Jei boba pradeda vepėt, drožk kumščiu į dantis, kad apsilaižytų.

„... į dantis, – paskubom užsirašinėjo Julija, – kad apsilaižytų.“ Taškas.

Ir atsigręžus į gausiai krūmuose susirinkusią kaimo tamsuomenę, skelbė:

– Mūsų laikais taip vaizdingai niekas nebešnekės. Bendrausim trumposiom žinutėm.

Tuo metu pro kaminą išlindo Petras Kurmelis, kuriam pavyko prisijungti prie ruso, ir paskleidė klaidinančią informaciją:

– Už Lietuvą, vyrai!

– Darom! – atsiliepė Jonas.

Ir stvėręs kuolą kaukštelėjo anam per pakaušį.

– Liaukitės! – šaukė Julija. – Mūsų laikais konfliktai tarp kaimynų taip nesprendžiami.

Jonas mojo ranka.

– Mūsų laikai bus tik po šimto metų.

– Tai ką šiandien daryt?

– Reik naują butelį statyt.

– Ką paistai? – išbraukiu tą sakinį. – Žvelk plačiau.

– Du butelius?

– Prisijunk prie kosmoso, – patariu savo herojui.

Jonas mūkteli iš butelio, ir iš kosmoso jam nuteka itin slapta informacija.

– Reik laisvą Lietuvą statyt.

– O paskui? – klausė Julija.

– Ateis rusas ir viską sugriaus.

– Ir tada jau bus mūsų laikai?

– Dar užeis vokiečiai. Tada vėl rusai...

– Po ruso vėl reiks viską atstatinėt, – atsiduso Laurynas. – Eisiu aš verčiau partizanaut.

– O aš eisiu pirmininkaut, – prisipažino Petras. – Būsiu gerasis komunistas, dirbsiu Lietuvai ir visąlaik teisinsiuos: o kas, jei ne aš?

– O aš tai pamažu blaivysiuos ir sąmonėsiu, – pažadėjo Vingių Jonas. – Ir mano vaikai blaivysis. O vaikaičiai po daugel metų gal net kokiam Baltijos kely gulės.

Kilo verksmai ir aimanos.

Išbraukiu aimanas. Tegu dabar pakils Julija ir pasakys...

– Gana aimanuot! – pakilo Julija. – Juk Petrui nutekinus informaciją Driežų Katrė neištekėjo už Vingių Jono. Lietuvos istorija pasikeis neatpažįstamai.

Visi susikaupė jausdami savo misiją. Tik Jonas, jau pusvalandį negėręs ir praradęs ryšį, vėl nieko nebesuvokė.

– Tai kada prasidės kontrpuolimas? – klausė.

– Kvaily, – paaiškino Julija. – Mūsų laikais nebus net puolimo. Ir pačių rusų nebus.

Visi plojo ir šaukė:

– Nerealu!

– O kodėl aš turėčiau būti rašytoja realistė? – juokėsi Julija.

Ir toliau kūrė mokslinę fantastiką:

– Jei nuo mažo drugelio sparnelių plastelėjimo prasideda didelės permainos, tai kas nutiks nuo ilgo liežuvio kyštelėjimo? Išnyks rusai Rasyjoj, suklestės gerovė Lietuvoj, visi gyvens ilgai ir laimingai. Mūsų laikai prasideda jau šiandien.

Visi pakilo ir paskutinį kartą pažvelgė praeitin.

O ten, tamsioj pakalnėj niūksančioj Katrės tėvų troboj, jau trečia diena liejos degtinė ir dainos. Nors Katrė atsisakė už Jono tekėt, vestuvės vis tiek vyko, juolab kad linksmybėms netrukdė irzli jaunoji. Smuikai pasakojo apie laimę nutekėjimo, o būgnai – apie smurtą artimoj aplinkoj.

Šiuo metu svečiai jau buvo išvirtę ant grindų, per juos laipiojo girti rusai ir ėdė jovalą.

Katrė nusispjovė senojo gyvenimo pusėn.

– Mūsų laikais toks elgesys bus neįmanomas, – tarė. – Mūsų laikais bus išnykus tinginystė, bedarbystė...

– Ir girtuoklystė, – pritarė Petras Kurmelis.

– Išgerkim už tuos laikus, – pasiūlė Vingių Jonas.

Vyrai susėdo ant kelmų, Jonas papilstė, Katrė lašinių papjaustė.

O Julija Beniuševičiūtė, visiems labiau žinoma Žemaitės pravarde, surinko senojo gyvenimo likučius, sukrovė į kraitinę knygą ir pakasė po kriauše. Viskas dabar bus kitaip.

– Viskas dabar bus kitaip! – šaukia žmona ir išverčia mano butelį į kriauklę.

Todėl baigiu raš...

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.