Vakarais mėgstu pasiklausyt, ką už sienos šneka kaimynai...
– Eisiu į karą, – sako Paša.
– Kokia mūtyvasija? – klausia Maša.
– Noriu pasmurtaut. Namie gi tau nepatinka...
Maša taiso šonkaulį.
– Jei mokėtum saikingai...
Paša krato kumščius.
– Čia gi salviniai ginklai. Geriausi pasauly! A nori, kad paleisčiau?
Kol Maša dvejoja, Paša pasvajoja:
– Kai smurtas artimoj aplinkoj bus skatinamas... Kai už tai dar medalį duos... Gal vyrai ir nebesiverš karan...
– O kas mums iš to?
– Bobas irgi reik apdovanot. Visokios ten sužeidimų juostelės, garbės ženklai... O jei atsilaikai prieš vyrą trejus metus – gauni žmonos didvyrės vardą.
– Čia teisingai, – linkteli Maša. – Tiek prisikentėjau....
– Jei aš gyvenčiau su vyru, ir man būtų ne pyragai, – guodžia Paša.
– Ar jau žinai, už ką kariausi? – domisi Maša.
– O už ką valgau?.. – Paša krapšto pakaušį. – Už ką šiku?
– Musėt už pūtiną.
– Vadinas, ir žudysiu už pūtiną, – supranta Paša.
– Dėl ko manęs dar nenužudei?
– Tai kad vieną teturiu.
Jie pasibučiuoja.
– A žudysi triskart per dieną? – domisi Maša.
– Manau, kad taip... Pietums – trys kūnai. Pusryčiams gana bus dviejų. O vakarais gal net eisiu gult nieko nenudobęs.
– Sveikuoli tu...
Paša trinkteli kumščiu.
– Vania sakė... Kas laikosi rimtos dietos, kartais tris paras nežudo. Bet paskui...
– Kažin ką smagiau žudyt – civilį ar karį?
– Vania sakė... Jei žudai savo reikmėms – tas pats. Bet jei už pūtiną... Civiliai įvairesnių skonių. O kariena visur karšto rūkymo.
– Kad tik nepatrūktum...
– Sekmadieniais žudysiu tik iki pietų, – pažada Paša. – O kai nebegalėsiu žudyt dėl sveikatos, tai važinėsiu po Europos darželius ir aiškinsiu mažyliams: žudymas žudo, žudyt negerai. Tegu jie užauga sveiki, nekaringi. Tada mes...
– O gal tikrai negerai? Gal tai žalingas įprotis?
– O ką kare veikt, jei nežudyt?
– Darbe tu puikiausiai moki nedirbt.
– Dirbti nėra natūralus poreikis.
Maša moja grindų skuduru.
– Gero žudymo! Slavo pūtino!
– Pūt pūt, brangioji...
2.
Kitą dieną Paša dar narsesnis.
– Vėl eisiu pakariaut.
– Kokia šiandien mūtivasija? – domisi Maša.
– Noriu žūti už rodiną.
– Ir kas tau iš to?
– Žuvę už rodiną – amžinai girti.
– A kodiel?
– Atakon girti ein...
– Tu ir dabar amžinai girtas.
– Bet guliu griovy kaip negyvas! – piktinasi Paša. – O po viskam būsiu ir amžinai girtas, ir amžinai gyvas.
– Dviguba nelaimė, – dūsauja Maša.
– Rusų moterys viską gali ištvert, – primena Paša.
– Ir ką darysi būdamas amžinai gyvas?
– Vaidensiuos.
– O kas žemę ars?
– Aš tai negadinsiu paviršiaus. Juk Žemės rutuliu rusai rėplios! Turi būt lygu...
– Ar žūsi drąsiųjų mirtimi? – smalsauja Maša.
– Vargu. Tu gi žinai, koks aš...
– Vaiduokliu virtęs bijosi net palėpėj baladotis, – vaiposi Maša.
– O ko man palėpėj būt? – įsižeidžia Paša. – Ten šalta! Aš eisiu į miegamąjį.
– Ir ką ten veiksi? – domisi Maša.
– Na... – mąsto Paša. – Tu atsiguli į lovą, aš capt už kojos.
– Už kurios kojos?
– Už abiejų.
– O jei lovoj bus trys kojos?
– Trys... – Paša bando skaičiuoti. – Kodėl ne keturios?
– Žmonės keičiasi...
– O aš girdėjau: žmogaus nepakeisi.
– Tai seniau... O po spisialios opirasijos matei kokie grįžta! Vania su viena koja...
– Aš dar geresnis būsiu! – pažada Paša.
3.
Trečią dieną atlekia žygūnai, atiduoda Mašai pagarbą ir apvalainą kaladės pavidalo daiktą. Ir vėl dingsta už fronto linijos.
Maša suvynioja pagarbą į skudurą ir paslepia juodai dienai. Tuomet ima kaladę apžiūrinėt.
– Kažin kas tai galėtų būt?..
O kaladė staiga prabyla žmogaus balsu:
– Tai aš. Paša.
– Kodėl tu toks keistas?
– Išvaizda gal kiek ir pasikeitus. Bet viduj aš net geresnis!
– Kur tavo kojos?
– Kare palikau.
– Eik parsinešk.
– Kaip aš nueisiu be kojų?
– O kur tavo rankos?
– Irgi ten.
– Tai kaip mane kulsi?
– Visur nuotolinis... Pramoksiu!
Maša atsidūsta.
– Ar ėsti nori?
– Tai kad ir viduriai ten...
Maša puola rypuot lyg senam filme:
– Kaip tu jautiesi be rankų, be kojų?.. Be skrandžio ir netgi be žarnos tiesiosios?.. Atverk man širdį.
– Paspausk tą mygtuką.
Maša spūsteli, ir atsiveria Pašos krūtinės ertmė.
– Džiaukis, o žmona! – pučiasi Paša. – Akumuliatorius vietoj širdies. Galėsi kas rytą mane tu pakraut.
– Ir kas tada?
– O kai tau bus liūdna, tik spūstelk mygtuką – aš visą dieną birbdamas suksiuos ratu. Jei spūstelsi dukart, net rėksiu: „Ura!“ Bet panorėjus galėsi bet kada išjungt.
– Geras daiktas! – džiaugiasi Maša.
4.
Carius žvelgia pro apmūsijusį dar pietro piervopo iškirstą langą Europon.
– Kažin, gal jau karas baigėsi?
– Da ne, – sako lavropas.
– O kas puola?
– Rusai.
– Vėl...
Horizonte leidžiasi karo žvaigždė.
– Ką dar ten matai?
– Visur dūmai... Nieko nematyt.
– O kas girdėt? Kada laimėsim?
Lavropas įjungia klausos aparatą.
– Britų žvalgyba praneša: pūtinas negali laimėt.
– O kada pralaimėsim?
Lavropas pakreipia klausos aparatą kiton pusėn.
– Amerikos žvalgyba... Pralaimėt pūtinas irgi negali.
– Nieko aš negaliu... Eisiu pasnaust.
Bet greit sugrįžta.
– Miegas neima! Velnias irgi ne... O juk visos žvalgybos jau antri metai skelbia, kad man rankos dreba, galva kreta, kremblius skyla...
Carius apsiverkia.
– Jei net geriausiom pasaulio žvalgybom negali pasitikėt... Tai kas bus? Kol aš esu, karas negali baigtis. Bet nejaugi niekas negali manęs pribaigt?
Lavropas skėsčioja rankom.
– Lietuvių žvalgyba sako: po tavęs ateis dar baisesnis.
– Vadinas, aš naudingas pasauliui! Bet kodėl visa žmonija tik aš vienas turiu rūpintis?
Supykęs carius atveria langą.
– Pastovėsiu plika sūbine skersvėjy... Visa Europa trokšta, kad aš padvėsčiau. Va, kiek blogos energijos ein į mane!
Lavropas moja ranka.
– Kiek ten tos energijos...
– Tai ką man daryt?
– Tu kyštelk į rozetę...
– A kuj?
– Nakuj.
– Einu pabandyt... – pūtinas lenda į rūsį.
Bet greit vėl išlenda.
– Dabar aš dar stipresnis!
– Tai aišku! – juokias lavropas. – Tau gi buvo akumuliatorius nusėdęs. Kinų gamyba...
– Tai me... Ne žmo?..
– Arg žmo taip elg?
– Zar pyr!
– Urrrrrr!
Horizonte vėl kyla karo žvaigždė...
