Renginyje dalyvavo diplomatai, saugumo ekspertai, visuomenininkai, žurnalistai ir žmogaus teisių aktyvistai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Suomijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Lietuvos, Kipro, Danijos, Ukrainos ir iš Rusijos.
Pranešimą skaitė ir rašytojas iš Rusijos Michailas Šiškinas, kritiškai pasisakantis apie režimą. Dalijamės jo kalba.
* * *
Tarkime, kad 1944 m. liepos 20 d. „Valkirijos“ sąmokslas pavyko. Pulkininkas Štaufenbergas susprogdina Hitlerį. Naujoji karinė vyriausybė sustabdo karą. Sąjungininkai kaip taikos sąlygą kelia denacifikaciją. Vokietijos denacifikaciją vykdo partija ir gestapas.
Deputinizaciją vykdys sekantis Putinas.
Visą gyvenimą jaučiau tvirtą žemę po kojomis, ir tai buvo rusų kultūra. Dabar po kojomis tuštuma.
Ponia de Stal tarp kitko pastebėjo: „Le silence russe est tout à fait extraordinaire: ce silence porte uniquement sur ce qui leur inspire un vif intérêt.“ „Ypač stebina rusų tylėjimas: jie nutyli būtent tai, kas juos gyvybiškai domina.“
2014-ųjų rudenį nuskridau į knygų mugę Krasnojarske. Didžiulė literatūros šventė. Atrodė visai kaip Frankfurte. Taip ir turi būti XXI amžiuje – pasaulio kultūra įsikūrusi Sibire, tarsi namie.
Tais metais mano pasisakymų Europoje metu visi klausimai ir pokalbiai buvo apie karą. Knygų mugėje Rusijoje buvo kalbama apie bet ką, tik ne apie karą. Visus siaubingai domino naujasis vadovas po Senovės Romą. Atrodė, kad esu vienintelis, kuris nuo scenos kalbėjo apie prasidėjusią katastrofą.
Ši tyla buvo žeminanti. Žeminanti visus – ir rašytojus, ir skaitytojus. Tai buvo paskutinis lašas. Nenorėjau vėl grįžti į tą pažeminimą.
Karo metais tylėjimas tapo kurtinančiu, po vasario 24-osios jis tapo nebepakenčiamas.
Žodžių lavina nesustoja: „obuolių ir knygų festivaliai“, naujų gidų po Senovės Romą pristatymai, storų literatūrinių žurnalų numeriai, kuriuose apsimetama, kad viskas gerai, „Literatūrinio meistriškumo teorijos ir praktikos“ kursai, seminarai jauniesiems rašytojams aktualiomis temomis: „Kaip sukurti siužetą“, „Konfliktas, personažai, stilius“. Tylėjimo lavina. Tylėjimas choru. Visa tai – vienas didelis rusų kultūros meistriškumo kursas apie tylėjimą.
Garsiai kalbama – ne apie tai, tylima – su polėkiu.
Tylėjimas siekiant išsigelbėjimo? Rusų literatūra neišgelbėjo mūsų nuo Gulago, bet padėjo išgyventi Gulago šalyje. Ir dabar ji vėl skuba į pagalbą.
Citata iš vieno garsaus rašytojo, kalbėjusio susitikimų su skaitytojais Rusijoje metu, pasisakymo Facebook:
„Susitikimų auditorija yra dėkinga, meili, įsiklausanti (nuo žodžio „klausyti“). Ir štai dar vienas dalykas: prieš metus bet koks žodis ar net garsas apie tai, kas vyksta aplink mus, sukeldavo dėkingumo pliūpsnį. Ačiū, ačiū, kad kalbi! Pastaruoju metu viskas atvirkščiai: ačiū, kad nekalbi! Visi jau viską žino. Suprato. Ir pavargo. Kuo toliau nuo to, kas tave supa, tuo geriau. Nukreipti dėmesį ir iškvėpti, nors trumpam“.
Tylėjimas kaip išgyvenimo būdas, tylėjimas kaip oras, kuriuo reikia kvėpuoti.
Laikas ir istorinės aplinkybės keičia skonio receptorius. Kadaise jaunystėje rusų klasika neleido man paskęsti sovietiniame mele. Knygos lentynose tos pačios, rimai neskleidžia rankų, raidės neišsibarstę, bet žodžiai reiškia kažką visai kita, turi kitokį skonį. Bandau iš naujo skaityti savo mėgstamiausius „aukso amžiaus“ poetus, bet jie visi prikimšti patriotinių vėmalų.
Mes negalime savyje neturėti valstybės, kurioje užaugome, pėdsakų. Mes visi, kurie gimėme „nuo Maskvos iki pačių pakraščių“, gimėme ir užaugome tūkstantmetės imperijos uluse, ir net jei jos nekenčiame, mes kvėpavome jos oru. Ir kai kalbame apie rusišką „imperiškumą“, „kolonializmą“, tai skamba net kaip komplimentas šiai nesibaigiančiai kruvinai pelkei, nes mūsų ulusą pastato į vieną gretą su Britanijos imperija. Būtina suvokti, kad net XXI a. šalis gyvena pagal Aukso ordos dėsnius: chanas piramidės viršūnėje, jo vergai apačioje, be teisės balsuoti ir nuosavybės. O vienintelė šios socialinės struktūros prasmė ir ideologija yra pati valdžia ir kova dėl valdžios. Būtina ir pakankama uluso egzistavimo sąlyga yra smurtas.
Uluso negalima panaikinti jokiais dekretais, kaip negalima panaikinti kalbos.
Iš kartos į kartą kalėjimo realybė sukūrė kalinio elgesį. Gyventi su vilkais – reiškia kaukti kaip vilkai. Tai buvo išreikšta kalboje, kuri turėjo tarnauti rusų gyvenimui, palaikydama jį nuolatinio, nesibaigiančio karo su pasauliu ir su savimi būsenoje. Kai visi gyvena pagal lagerio dėsnius, kalbos užduotis yra kiekvieno karas su kiekvienu. Jei stiprusis turi nugalėti silpnąjį, kalbos užduotis – tai daryti žodžiu. Pažeminti, įžeisti, atimti maisto davinį, sutrypti. Kalba kaip nepagarbos asmenybei forma. Kalba kaip žmogaus orumo naikinimo priemonė. Jokioje kitoje „imperijoje“ nėra tokio žodinio ginklo kaip keiksmažodžiai. Šia kalba, išreiškiančia rusų gyvenimo esmę, tūkstantį metų kalba ir valdžia, ir gyventojai. O rusų literatūros kalba yra užsienietiškas lopas ant ulusų kalbos kūno, atsiradęs XVIII a., kai kolonistai iš Vakarų atsivežė svetimas sąvokas: Liberté, Égalité, Fraternité.
Jau seniai pastebėta, kad Rusijos valdžia yra tarsi karalius Midas: kaip senovės karalius viską, prie ko prisiliesdavo, paversdavo auksu, taip ir ji viską, prie ko prisilietė, paverčia šūdais ir krauju. Jie į viską tiesia pirštus. Jie nori panaudoti Tolstojų, Rachmaninovą, Brodskį. Jie organizuoja mirusiųjų garbinimą, žinodami, kad šie negali atsakyti, ir jiems atrodo, kad klasikos spindesys šiuo atveju krinta ir ant jų, ant Putino režimo, ant jų „specialiosios karinės operacijos“.
Neabejoju, kad Tolstojus būtų pasiuntęs banditų melo valstybę nach... ir pareikalavęs, kad visoje šalyje kiekvienoje mokykloje literatūros kabinete virš lentos vietoj jo portreto kabėtų žodžiai „Patriotizmas – tai vergovė!“. Rachmaninovas dabar rengtų labdaros koncertus sužeistų Ukrainos vaikų labui. Brodskis atgailautų už savo gėdingą „Taraso pliurpalą“ ir visame pasaulyje skaitytų paskaitas rinkdamas pinigus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Bet bijau, kad Dostojevskis su savo ortodoksiniu universalizmu būtų Cargrado kanalo vedėjas.
Po vasario 24 d. protestuoti išėjo tik pavieniai žmonės. Kur dabar tie drąsūs ir gražūs žmonės, kurie išėjo savimi ginti savo tautos ir savo šalies orumo? Kalėjimuose arba pabėgo. Tauta tylėjo. Kartų išlikimo strategija yra tylėjimas. Rusijos ekspertai iš Vakarų tai aiškino baime.
Tada buvo paskelbta mobilizacija, ir pasaulis apstulbo pamatęs šimtus tūkstančių rusų, paklusniai einančių į karą žudyti ukrainiečių ir būti nužudytiems. Tai jau neturi nieko bendra su išlikimo strategija. Tai yra giliau, baisiau.
Ar rusai nori karo? Paklauskite mobilizuotų, kurie sukilo dėl prasto aprūpinimo, šaudmenų badas užkankino – „nėra kuo dulkinti chocholų“.
Rusijos gyventojai yra užsikrėtę gentine sąmone. Šią vaikišką žmonijos ligą gydo švietimas. Šiuolaikinėje civilizacijoje gentį pakeitė individas, visuomenės pagrindą sudaro asmenybė. Aš pats esu atsakingas už pagrindinį gyvenimo sprendimą, kas yra gėris, o kas – blogis. Ir jei mano šalis, mano žmonės daro blogį, aš būsiu prieš savo šalį ir savo tautą.
Pačios asmeninės atsakomybės už gėrio ir blogio pasirinkimą sąvokos gentinėje sąmonėje nėra. Motina Tėvynė šaukia! Priešų apsupta gentinė sąmonė visada stengėsi stiprinti bet kokį rusišką režimą pradedant autokratija, stačiatikybe, tautiškumu iki „Šlovė SSKP!“ ir „Krymas mūsų“.
Mūsų vidaus politiniame gyvenime yra tik du metų laikai: tvarka ir suirutė. Liaudies kartų išmintis: jei tvarka, tai caras tikras, jei suirutė – ne.
Nugalėtojas neišrenkamas. Galia yra vienintelis rusiškas teisėtumas. Jei pralaimėjo Čečėnijos karą – Borisas alkoholikas. Laimėjo – caras Kremliuje. Aneksavo Krymą – yra Putinas, yra Rusija. Nepavyko nugalėti Kijevo nacių – nykštukas bunkeryje už kilometrinio stalo.
Rusija užima teritoriją, kurioje sustojo istorinis laikas. Šalis niekaip negali persikelti iš praeities į dabartį, o kalendoriaus keitimas nepadėjo.
Nesugebėta užimti Kijevo ir nėra pergalės kare prieš Ukrainą – aiškus ženklas: caras netikras.
Šalis sustingo, kai Prigožino tankai buvo už 400 kilometrų nuo Maskvos, 300, 200... Vagnerio vyrus „išvaduotame“ Rostove pasitiko gėlėmis ir ledais. Jis turėjo viską, kad galėtų pasiskelbti naujuoju caru: jėgą, kuriai niekas net nebandė pasipriešinti. Jis buvo visiškai savas: skleidė ruso nosiai pažįstamą kalėjimo kvapą, iš jo liejosi gimtoji ulusų kalba. O svarbiausia, jis buvo vienintelis iš Putino „generolų“, kurio kišenėje buvo nors ir nedidelė, bet pergalė.
Rusija pasirengusi naujam carui, tačiau naujasis caras dar nepasirengęs Rusijai.
Deja, į Maskvą niekas neatvažiuos „Abrams'u“.
Istorine prasme Vokietijai pasisekė, kad pulkininkas Štaufenbergas nesusprogdino Hitlerio. Denacifikaciją vykdė ne gestapas, o okupacinė valdžia.
NATO komendantūros Rusijos provincijos miesteliuose nekabins plakatų su nužudytais ukrainiečių vaikais: „Tai tavo kaltė, tai tavo miesto kaltė“, kaip tai darė amerikiečiai pokario Vokietijoje. Rusijos žemėlapyje nerasime Niurnbergo. Nebus rusų tautos atgailos. Atėję po Putino nesiklaups ant kelių Bučoje, Mariupolyje, Prahoje, Budapešte, Vilniuje, Tbilisyje. Carui tai nepritinka.
Todėl nebus ir Maršalo plano. Tačiau bus paspausta ranka pirmajam Kremliaus valdovui, kuris pažadės Vakarams kontroliuoti surūdijusį branduolinį arsenalą.
Po vienos Navalno rinkiminės kalbos kažkas priėjo prie jo ir pasakė: „Aleksejau, man patinka tai, ką jūs sakote, ir jūs pats man patinkate. Bet pirmiausia tapkite prezidentu, o tada balsuosiu už jus“.
Norint Rusijoje įvesti demokratiją, pirmiausia reikia tapti caru. Bet tapti caru reiškia tapti caru. Aktorius vaidina vaidmenį, bet jis negali jo pakeisti.
Kultūrai artimiausioje ateityje Rusijos Federacija tapo radioaktyvios taršos zona.
Universitetų rektoriai, muziejų ir bibliotekų direktoriai, teatrų ir kino režisieriai, atvirai remdami „specialiąją karinę operaciją“, tapo karo nusikaltėliais. Tačiau jiems nereikia nerimauti. Liustracijos nebus, ir jie netiki Paskutiniojo teismo bausme. Žinoma, remdami karą jie gelbėjo savo muziejus, bibliotekas, teatrus. „Pabučiuok piktadariui ranką ir nusispjauk“. Išdavęs save, kad išgelbėtų teatrą, režisierius negalės teatre daryti to, kam yra pašauktas. Išdavystė negali išgelbėti nei jo paties, nei teatro.
Kultūra yra žmogaus orumo egzistavimo forma.
Galima nusiplauti purvą ir prakaitą, bet kaip nusiplauti tylėjimą? Kur yra riba tarp tylėjimo siekiant išsigelbėti ir niekšybės?
Stroncio pusinio skilimo periodas trunka 28 metus, cezio – 30 metų. Kiek trunka niekšybės pusinio skilimo periodas?
Putino karas nukreiptas ir prieš Ukrainą, ir prieš Rusiją. Naikinama kultūra. Naikinama šalis. Žmonės tyli ir įprastai deda galvas ant ešafoto atsidusdami, kad caras žino geriau. Tylėjimui galima priešpastatyti tik žodį. Laisvas žodis – tai jau pasipriešinimo aktas. Rusijoje galima arba dainuoti patriotines dainas, arba tylėti. Arba emigruoti. Emigracija yra pasipriešinimo aktas.
Bet ir laisvas rusiškas žodis, kuris prieštarauja ulusui, kvėpavo jo oru. Būtina iš plaučių iškvėpti vergų kartų garais prisotintą orą. Būtina išsivaduoti iš uluso savyje. Žodžiai – tai patikima sistema, padedanti atpažinti savą ir svetimą. „Ukrainoje“, „didžioji rusų literatūra“, „Pabaltijys“. Būtina iškosėti imperiją iš savęs kaip žodines gleives.
Ar gali rusų kultūra egzistuoti už teritorijos ribų? Nuo prieš šimtmetį gyvenusių emigrantų mus skiria gebėjimas naudotis aukštosiomis technologijomis. Visada galvoju apie tai, koks pasimetęs, atitrūkęs nuo rusų emigracijos centrų – Berlyno, Paryžiaus – jautėsi koks nors Charbino literatų būrelis. Bet dabar važiuoji traukiniu Afrikoje ir, naudodamasis Wi-Fi, esi rusų kultūros centre. Galbūt tai galimybė atsirasti „gražiai ateities Rusijai“, kurioje yra Čechovas ir Rachmaninovas, bet nėra nei Putino, nei Prigožino. Ši šalis yra virtualiame pasaulyje. Ir gali būti, kad neprisijungus prie interneto ji iš principo negali egzistuoti.
Mano Rusija – tai šalis, paskelbusi nepriklausomybę nuo valdžios bato.
Šiai šaliai nereikia legalizacijos, jai nereikia pasų. Ją įteisina žmogaus, gyvenančio rusų kultūra, kvėpavimas. Rusijos kultūros sostinė yra visur, kur esame mes, jos nešėjai, vartotojai, kūrėjai. Visame pasaulyje.
Tačiau kaip ilgai kalba gali gyvuoti emigracijoje? Turime porevoliucinės emigracijos patirtį: vaikai dar kalbėjo rusiškai, o anūkai – ne. Turime savo patirtį: mūsų vaikai su mumis vis dar kalba rusiškai, bet ar kalbės mūsų anūkai? Rusų neužtenka net trečiajai kartai.
Rusų emigracija neturi to pagrindo, kuris leido žydams išlikti tūkstantmečius. Žydai turi kalbą ir Dievą. Rusai turi tik kalbą.
Vadinasi, slavų kalbų specialistai studijuos literatūrą mirusia kalba, kaip lotynų kalbos specialistai?
Mūsų istorinės tėvynės gyventojai visada gamins gimtąją kalbą kaip košę iš stebuklingo puodo, ir niekas jiems nešauks: „Nevirkite jos!“ Šviežio žodinio kraujo antplūdis iš Rusijos nesustos. Sovietiniame dumble atsirado Brodskis, Saša Sokolovas, Volodia Šarovas. Kaip upė randa savo vagą, taip ir kalba visada ras savo poetą.
Rusų kultūra – kam?
Tik tekstas gali grąžinti rusų literatūrai orumą. Atpirkimo tekstas. Ir jį turėtų parašyti ne emigrantas, o tas, kuris sėdėjo apkasuose Ukrainoje ir uždavinėjo sau klausimus: kas aš esu? Ką aš čia veikiu? Kodėl šis karas? Kodėl mes, rusai, esame fašistai?
Ar šis tekstas bus parašytas? Dievas žino.
Iš rusų kalbos vertė Romas Dailidėdas
