– Jei nori taisyti pasaulį, pradėk nuo savęs.
Bėgo metai, o aš taip ir neprikišau pirštų prie pasaulio. Aišku, mačiau, kad ten ne viskas gerai, bet vis laukiau tos dienos, kai save reiks taisyt.
Nuolat staipaus priešais veidrodį... Kad nieko man netrūksta!
Tą rytą, kaip ir kasdien, drybsojau lovoj ir žiūrėjau televizorių – pasaulis dundėjo, dūmijo...
Atrodė, kad tuoj subyrės. Techninės apžiūros toks griozdas tikrai nepraeitų.
– Ar eisi dirbti? – paklausė pati.
– Neisiu, – atsakiau.
Aš gyvenu miegamajam rajone. Dirbamajam nesu nė buvęs.
Sykį bandžiau dirbt...
– Kas tas bus? – klausė žmonės.
– Niekas, – sakiau.
– Kur jį dėt?
– Niekur. Niekas tuom ir naudingas, kad niekur nepadėsi. Nieko niekas nepuls – galėsim laisvai laikyt.
Seniai tai buvo... O kas įvertino? Yra žmonių, pralenkusių laiką. Todėl aš ir lūkuriuoju lovoj, kol kiti pasivys...
– Tau galvoj negerai! – skelbė maniškė.
Aš net atsikvėpiau su palengvėjimu.
– Ar seniai pastebėjai?
– Nuo pirmos dienos.
– Kodėl anksčiau nesakei? – pyktelėjau. – Mes jau tiek metų kartu!
Ji numojo ranka.
„Ar tik nereiks ir žmoną taisyt?“ – toptelėjo.
Man įtartini beprasmiai judesiai. Anava tvora apgriuvus... Jei nori mosuot, paimk plaktuką ir kalk vinis.
Kuo ilgiau žvelgiau į tą ponią, tuo keisčiau ji man atrodė. Kodėl dažosi?
– Jūs iš Trečiojo pasaulio? – paklausiau.
– Iš Pirmojo.
– O kur Antras?
Ji nežinanti.
Šmėstelėjo mintis, kad ir aš niekad nesu matęs nė vieno žmogaus iš Antrojo...
– Kažin kiek yra tų pasaulių?
– Turėtų būt dvylika.
Man nusviro rankos. Jei visus reiks taisyt? O juk yra dar Anas pasaulis...
Bet, aišku, reikėjo pradėt nuo savęs.
Apsikirpau, nusiskutau... Galva jau atrodė gerai. Bet dėl visa ko vakare nuėjau pasitikrint į gretimą namą...
– Tu pats geriausias, – išlydėdama sakė kaimynė.
Dabar galėjau ramiai imtis kitų darbų.
Taisyti pasaulį pradėjau nuo smulkmenų: paklibinau tvorą, palaisčiau takelį, vedantį pro šaltinį pasaulio link...
Buvau beketinąs žmoną taisyti, bet...
Ar pasaulį būtina tobulai išdailint? Telieka smulkūs įtrūkimai. Pasauliui tai gal net žavesio suteiks?
Palikęs namus žengiau į kelią. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip senovėj: pasaulis liūdnas, bet puikus! Deja, toliau eidamas pastebėjau ir taisytinų dalykų: lyja, kai nereikia, vėjas nepastovios krypties...
Bet visa tai gali palaukt. Yra svarbesnių dalykų...
Ant skardžio stovi rusų kariuomenė. Išsitraukiu daiktą, panašų į burtų lazdelę.
– Pirmyn! – rikteliu.
Rusai puola nuo skardžio...
O buvo tų rusų ten gal trys divizijos. Iš viso pasaulio subėgo žmonės pažiūrėt, kas nutiko. Tik iš Rasyjos – ne. Rusai neskaičiuoja saviškių.
Einu toliau... Prie sienos – prancūzų armija.
– Kažin, imti maskvą ar kaip yr palikti? – klausia Mykronas.
– Nebus kur padėt, – aiškinu. – Telieka senmaskvė ir savaime pūva. Apniks kinai, kazakai...
Krembliuj pūtinas tupi ant daikto, panašaus į bombą. Klausiu to, kas labiausiai rūpi:
– Kada baigsi kariaut?
– Kar kar... – atsiliepia. – Kut kudaaa!.. – plasteli.
Pribėgęs lavropas nuvalo anam snarglį ir nuveja nuo bombos.
– Tai pūtino antrininkas, – paaiškina. – Nieko jis nesupranta. Seniau paukštyne sargavo.
– Prasta rūšis, – pritariu. – Imkit iš rimtesnių struktūrų.
Lavropas purto galvą.
– Ten jau nebėr... Tai antrininko antrininko... – jis bando skaičiuot. – Turėtų būt devintos eilės antrininkas. Bet ir šitas jau turi keletą antrininkų.
– O kur tikrasis?
Jis mosteli ton pusėn, kur visas būrys panašių į kits kitą.
– Kažkuris iš tų. Bet nebeatskiriam.
– A kam jų tiek daug?
Lavropas vypteli.
– O zebrai! Pamatę liūtą lekia mirgu margu – pagauk, kad gudrus, tą vienintelį... O strimelės kaip susimeta į guotą! Mokomės iš gamtos.
– Tai gal, pons lavropai, pats pasakysi, kada baigsit?..
Jis skėsteli rankom.
– Aš tik lavropo antrininkas. Trečios eilės.
Nusivylęs einu toliau... Kitas pūtinas mina daiktą, nepanašų į jokį daiktą.
– Tai dirbtinis intaliektas, – giriasi.
– Kaip jis dirba? – smalsauju.
– Matai skylę, – rodo. – Įstatau ton skylėn kastuvo kotą. Priveržiu. Tuomet minu pedalą – intaliektas linkčioja ir kasa duobę.
– Galima ir paprasčiau...
– Tai kad mėtant bombas tiek triukšmo!
– Kam išvis tos duobės?
– Po karo visur duobės turi likt.
„Šitas viską supranta, – galvoju. – Ir stengiasi! Turėtų tikrasis būt...“
Pažymiu jo nugarą kreida.
Grįžtu Europon... NATO naikintuvai vėl raižo dangų – tai daug kur lyja, o vietom net gausiai.
Dėl to protestuoja žemdirbiai ir poilsiautojai.
Prašau Štolbergo, kad neraižytų viso dangaus, ypač tuomet, kai jis pilnas vandens.
Šis pažada raižyt tik mėlynę ir saulėtekius.
– Turim naujų tolimojo nuotolio raketų, – giriasi. – Lekia taip toli, kad perlekia visą rasyją ir nukrenta kažkur fylipynuose.
– Rasyjos kliudyti negalima, – pritaria Mykronas. – Rusų žemė – šventa.
– Reiktų ir Europos žemes pašventint, – siūlau.
– Neturim tiek švęsto vandens.
– Rusų paprašykim. Jų ir vandenys šventi. Nuties nuo baikalo šventotiekį „Drūžba“.
Mykronas užsirašo, kad nepamirštų. O Štolbergas skundžiasi:
– Rusai ėmė naudoti naujo tipo kasetinį ginklą. Iš lėktuvų mėtomos kasetės su įrašytomis senomis sovietinėmis dainomis. Tos dainos tokios gražios, kad vos išgirdę mūsiškiai išeina iš proto.
Aš nedelsdamas žengiu į Jungtinių Tautų tribūną.
– Toks ginklas turi būti prilygintas bakteriologiniam ir tuoj pat uždraustas! – skelbiu.
Visi ten sulindę į telefonus – tik kulnys kyšo.
– Ar jūs rūpinatės taika ir saugumu? – klausiu.
Jie muistosi, bet prisipažįsta.
Aš drąsiai atskiriu taiką nuo saugumo. Taiką padovanoju žmonijai, o saugumą pametu rasyjai.
– Visus kitus ginklus irgi reikia uždrausti, – sakau. – Prieš leidžiant į frontą kariai turi būti kruopščiai patikrinti, iš jų atimti ne tik aštrūs daiktai, bet ir kelnių diržai, batų raišteliai...
– Muštis vien kumščiais? – klausia Gudreisas.
– Kumščiuotis irgi negražu.
– Tai ką fronte veikt?
– O bile ką!.. Panos gali siuvinėt, vyrai fronto liniją dailint...
– O kas tada laimės?
– Visi laimės!
Gudreisas susižvalgo su mažiau gudriais. Visi šnekasi terpu savęs:
– Seniai taip reikėjo daryti.
– Ot nepagalvojom...
Tik vienas staiga kad suriaumos rusiškai:
– Rrrūūū! Aš veto teisę turrriūūū!..
Visi nariai krenta aukštielniki ir stirena kojelėm.
Aš gi pasidarau iš burtų lazdelės birbynę ir papučiu. Rusas raitosi, kyla nuo kėdės. Lėtai, ramiai, kad nesuerzinčiau, aiškinu jam, kaip elgtis:
– Parodyk tą teisę... Susuk ją vamzdeliu... O dabar įsikišk sau į sūbynę ir padek.
Rusas padaro, kas liepta, ir, pasišviesdamas liepsnojančia teise, nušliaužia rasyjon.
Visa žmonija man dėkoja, o kai kurie žmonės net prašo, kad ir iš jų išvaryčiau piktąją dvasią.
Taip ir darysiu.
