Šiais laikais Florijai puikuotųsi ant „Forbes“ viršelio, o per „Netflix“ žiūrėtume filmus apie jų sėkmę

„Gyvi ir stiprūs itališki personažai, krintantys lietuvių skaitytojams į akį, kyla iš paties italų būdo, neapoliečiai ir siciliečiai jau savaime yra labai ryškūs ir gyvybingi, gatvėje kasdien gali sutikti įdomių veikėjų. Mūsų skaitytojams Ferrantės ir Auci knygų personažai atrodo labai išradingai sugalvoti, o aš galiu pasakyti, kad tai tiesiog be galo tiksliai ir jautriai aprašyta tikrovė, tokių asmenybių ten išties apstu, ir jie tikrai elgiasi taip, kaip aprašyta, nors mums tai kartais atrodo ekscentriška, melodramiška“, – apie Lietuvos skaitytojų jau pamėgtų knygų veikėjus sako vertėja iš italų kalbos Ieva Frigerio.

Vertėja iš italų kalbos Ieva Frigerio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Vertėja iš italų kalbos Ieva Frigerio.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lina Valantiejūtė, „Baltos lankos“

2023-10-17 09:40

Italijoje gyvenusi ir puikiai pietietiškas šalies realijas pažįstanti vertėja sako, kad neseniai pasirodžiusi Stefanios Auci itališkos šeimos sagos „Sicilijos liūtai“ (išleido „Baltos lankos“) pirmoji dalis ir praplės akiratį, ir užkrės meile Sicilijos salai, o istorinių įvykių fone besiskleidžiantis knygos siužetas be galo aktualus ir šiems laikams. Vertėja turi ir puikių žinių romano pirmąją dalį jau perskaičiusiems ir perskaičiusioms – jau verčiama ir antroji jo dalis. 

– Ieva, pradėčiau nuo to, kad tikrai nesi naujokė vertimų pasaulyje, esi išties žinoma kaip italų literatūros vertėja, verti ir filmus, taip pat knygas vaikams, už savo vertimą esi įvertinta ir Dominyko Urbo premija. Kaip tau pačiai dabar atrodo – ar būti vertėja iš italų kalbos ir buvo, poetiškai tariant, tavo pašaukimas? O gal esi gyvenime išbandžiusi ir kitų profesinių kelių?

– Pati kartais susimąstau, kad mano kelias buvo ganėtinai tiesus. Esu išvertusi 38 knygas ir verčiu dar 2, tad dabar atrodo, kad nieko kito ir negalėjau daryti, nors iš pradžių tikrai nebuvau apsibrėžusi, kad būsiu vertėja. Turėjau visokių pomėgių, bet sykiu visada žinojau, kad pagrindinė profesija bus susijusi su literatūra. Nuo pat vaikystės labai daug skaičiau ir net pati mėginau versti vaikiškas knygeles (tiesa, iš vokiečių kalbos). Pamenu, labai mėgau Giannio Rodario „Pasakas telefonu“ ir jau vaikystėje fiksuodavau tam tikrus terminus. Tarkime, perskaičiau, kad vienas veikėjas į kelią pasiėmė polentos, ir išnašose buvo paaiškinta, kad tai – itališka kukurūzų košė. Visam gyvenimui įstrigo ši detalė, aš neadekvačiai ilgai galvojau apie tą polentą ir jos paaiškinimą išnašose. Gal čia jau ir buvo pašaukimo ženklai: noras raustis tekste iki smulkmenų, realijų perteikimas  Niekada nebūčiau patikėjusi, kad po 30 metų pati iš naujo versiu Rodario „Pasakas telefonu“ ir „Čipoliną“.

O šiaip baigusi mokyklą labiausiai norėjau stoti į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, domino užsienio kalbos ir kaip tik pirmąkart buvo renkamas lietuvių filologijos ir italų kalbos kursas. Ši kalba labiausiai traukė, nors buvau įrašiusi ir vokiečių, ir turkų, ir arabų, ir sanskritą, ir dar kitų. Visgi džiaugiuosi, kad įstojau į italų kalbą ir mano gyvenimas neišvengiamai susipynė su Italijos kultūra ir literatūra. Baigusi bakalauro studijas norėjau žinias gilinti toliau, tad savaime suprantamos pasirodė vertimo magistrantūros studijos. Nors mes buvome ruošiami kaip vertėjai žodžiu ES institucijoms, visgi nugalėjo mano meilė literatūrai (o ypač vaikų) ir po studijų labai kryptingai pasirinkau dirbti su tuo, kas labiausiai džiugina širdį.

– Kurį laiką gyvenai Italijoje, berods, Toskanos regione, o štai dabar – Lietuvoje. Tiesiog labai norisi paklausti, ar yra koks nors skirtumas vertėjui – versti gyvenant šalyje, kur kalba, iš kurios verčiama, jį supa tiesiogiai, ar versti gyvenant kitoje šalyje, šiuo atveju Lietuvoje. Ar esi kada apie tai galvojusi? 

– Pagalvoju tik, kad man darbo srityje labai pravertė abi patirtys: ir gyvenimas Italijoje – tikrai versdavau knygas Toskanoj po alyvmedžiu, tiesiogine to žodžio prasme, – ir dabartinis gyvenimas Lietuvoje. Manau, kad tikrai gerai perprastum originalo kalbos tekstą, be galo pravartu pagyventi toje šalyje. Atsiskleidžia visi niuansai, realijos, slengas, kitaip atsiveria pati šalies kultūra. Galiausiai, perpranti įvairius dialektus, kurie Italijoje stipriai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir vienas nuo kito.  Gyvenant Italijoje buvo lengviau sekti jos literatūrines naujienas, lankydavausi susitikimuose su rašytojais, esu gyvai susipažinusi ir su pora savo verstų autorių. Kita vertus, dabar labai džiaugiuosi, kad gyvenu Lietuvoje, nes pagaliau galiu tiesiogiai dalyvauti visuose vertėjų ir rašytojų renginiuose ir pristatymuose, nebereikia apmaudžiai visko sekti per atstumą. Yra galimybė gyvai pabendrauti su kolegomis vertėjais, tai labai svarbu dirbantiems vienumoje.

– Ko gero, žinomiausi tavo vertimai – Elenos Ferrantės kūriniai, ypač Neapolio saga tituluojama tetralogija „Nuostabioji draugė“. Joje tikrai preciziškai, su detalėmis ir subtilumais atskleidžiamas gyvenimas XX a. Neapolyje. Pats miestas vaizduojamas labai tikroviškai, be galo gyvi ir knygos personažai. O štai vienoje paskutiniųjų tavo verstų knygų – Stefanios Auci istoriniame romane „Sicilijos liūtai. Florijų šeimos saga I“ skleidžiasi visai kito laikmečio Italija, čia ir kur kas daugiau istorinio nuotolio, stiprus pažintinis lygmuo. Kaip pati prisimeni šio kūrinio vertimo procesą, kokias asociacijas jis dabar kelia?

– Čia kaip tik ir pravertė tas gyvenimas Italijoje: esu trumpai gyvenusi Neapolyje, tas labai pagelbėjo verčiant Ferrantės neapolietišką sagą, o ir daug keliavusi Sicilijoje – tai padėjo su sicilietiškomis realijomis. Anksčiau sakiau, kad Siciliją jau nemenkai pažįstu ir nebegrįšiu ten, noriu aplankyti kitas vietas. Bet išvertusi Florijų šeimos sagą vėl užsimaniau ten nukakti ir apeiti visas romane minimas vietas, gyvai pajusti jų atmosferą, pažvelgti jau visai kitu žvilgsniu, įsivaizduoti jose vaikščiojančius Florijus. 

Manau, tie gyvi ir stiprūs itališki personažai, krintantys lietuvių skaitytojams į akį, kyla iš paties italų būdo, neapoliečiai ir siciliečiai jau savaime yra labai ryškūs ir gyvybingi, gatvėje kasdien gali sutikti įdomių veikėjų. Rašytojui ten reikia ne tiek vaizduotės, kiek atidaus žmonių stebėjimo ir pajautimo. Mūsų skaitytojams Ferrantės ir Auci personažai atrodo labai išradingai sugalvoti, o aš galiu pasakyti, kad tai tiesiog be galo tiksliai ir jautriai aprašyta tikrovė, tokių asmenybių ten išties apstu, ir jie tikrai elgiasi taip, kaip aprašyta, nors mums tai kartais atrodo ekscentriška, melodramiška. 

Grįžtant prie „Sicilijos liūtų“, vertimas, prisipažinsiu, buvo gana sudėtingas, nes teko daug gilintis į Italijos istoriją, vietovardžius, valdovus, politines aktualijas, ypač sudėtinga buvo aprašyti grynai sicilietiškas realijas, tokias kaip tunų žvejybos sistema „tonnara“. Visi terminai specifiniai, tarmiški, neturintys jokių atitikmenų. Bet buvo ir labai įdomu, pati sužinojau daug naujo. Dabar verčiu antrąją Florijų sagos dalį, tad vis dar esu visa galva pasinėrusi į jų istoriją, jau daug mėnesių gyvenu su Florijais. Jie sukasi mintyse net kai neverčiu – tokios stiprios asmenybės, kad norisi kuo daugiau lindėti jų pasaulyje. O įspūdingiausia tai, kad visi jie – tikri asmenys, tai neišgalvota istorija.

– Pagalvojau, kad štai Ferrantės knygose labai svarbus buvo Neapolis, Auci „Sicilijos liūtuose“ – istorinis Palermas, o pati knyga tarsi meilės romanas su šiuo miestu. Ar čia tik sutapimas, kad tenka būtent tokias, pietietiškas aktualijas atspindinčias, knygas versti? Ir kaip pati atsakytum: kiek iš tiesų regionai, jų skirtumai bei subtilybės italų literatūroje atsispindi ir yra svarbūs? Na, ar galima sakyti, kad štai čia pietietiškas, o čia – šiaurietiškas kūrinys?

– Italams be galo svarbus jų miestas ar miestelis, siciliečiai, prisistatydami užsieniečiams, pirmiau pasako „aš – sicilietis“, o ne „aš – italas“. Tik Ferrantės santykis su Neapoliu labai komplikuotas, ji stipriai jaučia neapolietišką tapatybę ir sykiu jos nekenčia, visose knygose kaip įmanydama mėgina užgniaužti gaivališkas jos apraiškas. O Auci spinduliuoja begalinę meilę Palermui, išties jį galima laikyti pagrindiniu knygos veikėju, nors autorė puikiai mato ir išryškina ir visus jo trūkumus. Liūdniausia, kad tos Palermo bėdos, kurios buvo 1800-aisiais, vis dar niekur nedingusios, Stefania Auci sumaniai tai ir išryškina. Ji pati yra aktyvi kovotoja už moterų teises, su kuriomis Sicilijoje prastokai, nuolat kalba apie Palermo valdžios korupciją, paveldo nesaugojimą, biurokratines pinkles  Istorija šuoliuoja į priekį, o visuomenė vis dar įsikibusi senųjų pažiūrų. Bet autorė net tuos trūkumus aprašo su meile, tarsi mylimo sūnaus ydas, be kurių jis nebūtų, koks yra.

Italijoje skirtumai tarp pietų ir šiaurės išties labai ryškūs, tai atsispindi visur, literatūroje – irgi. Tik literatūrai (kaip ir kinui, teatrui) pietietiška aplinka, sakyčiau, dėkingesnė, joje daugiau kolorito, viskas daug ryškiau, stipriau. Skaitytojui, ko gero, įdomiau skaityti, bet gal ir mažiau suprantama, mums sunku identifikuotis su tokiais ekspresyviais, ugningais personažais.

Gal ir sutapimas, bet esu vertusi tikrai daug neapolietiškų knygų ir filmų, jau esu perkandusi ir Neapolio dialektą, išverčiu nesikonsultuodama su gimtakalbiais. Sicilija irgi labai įdomi, labai ryškus salos mentalitetas, stiprus identitetas. Sicilietiškoje literatūroje irgi verda aistros, tik jos mažiau gaivališkos nei Neapolyje, daugiau įtarumo, išdidumo, susitvardymo dėl gero vardo visuomenėje, labai ryškūs klasių skirtumai. Prastakilmiui be galo sunku prasimušti kaip lygiateisiam tarp senųjų Sicilijos aristokratų, apie tai ir sukasi visas „Sicilijos liūtų“ siužetas. Manau, rašytojai puikiai pavyko perteikti sicilietišką mentalitetą, parodyti visas jo spalvas. Sicilijos kultūra ir istorija tokia marga, kad ją verta pažinti geriau. Išties apmaudu, kad Sicilija dar daug kam kelia asociacijų tik su mafija (apie kurios užuomazgas, beje, rašoma antroje sagos dalyje), tad ši knyga tikrai praplės akiratį ir užkrės meile šiai pietietiškai salai.

– Ko gero, nepavyktų, o ir nesinori detaliai išpasakoti romano siužetinių vingių – tegu jie lieka kaip malonus atradimas skaitytojams, bet jei klausčiau: apie ką tau pirmiausia yra „Sicilijos liūtai“, kas šioje knygoje atrodo svarbiausia ir įdomiausia?

– Man įdomiausia buvo, šių laikų sąvokomis kalbant, Florijų sėkmės istorija. Turint omeny, kad visa tai paremta tikrais faktais, ji išties įspūdinga. Du prasčiokai jūreiviai, atsikraustę iš kito regiono (tad vietinių akimis – pagarbos neverti atėjūnai), ne tik įsuka sėkmingą verslą, bet ir tampa viena įtakingiausių šeimų visoje Italijoje. Dabar turbūt nerastumėt nė vieno italo, kuris nežinotų jų pavardės. Kai pasakau, kad verčiu knygą apie Florijus, visi sako: „A, TUOS Florijus!“ Net šiais laikais galima įsigyti didžiai vertinamo Florijų vyno ir konservuoto tuno, nors daugelis juos pažįsta net ne dėl produktų, o kaip įspūdingus Belle époque atstovus, charizmatiškas istorines asmenybes. Labiausiai mane sužavėjo jų begalinis ryžtas: prasimušti, pelnyti vardą, plėsti verslą, stiprinti galią. 

Be abejo, įdomi ir meilės linija, ryškūs moterų personažai. Viena vertus, atsilaikyti šalia tokių stiprių vyrų gali tik ne mažiau stiprios ir ryškios moterys, kita vertus, joms visą gyvenimą tenka taikytis su padėtimi šešėlyje, jos niekada nenurungs didžiosios visų Florijų vyrų meilės – darbo. Man ši istorija, nors sena, nors vykusi uždaroje patriarchalinėje visuomenėje, vis dėlto atrodo be galo aktuali. Šiais laikais Florijai puikuotųsi ant „Forbes“ viršelio, o per „Netflixą“ žiūrėtume dokumentinius filmus apie jų stulbinamą sėkmės istoriją. Ir joje, be abejo, būtų kiek liūdnesnė asmeninio gyvenimo linija, nes, paskiriant visą energiją ir laiką verslui, darbui ir politikai, kitos sritys neišvengiamai nukenčia. Kitos aktualios temos: arogancija, „žemesniojo“ niekinimas, pavydas, konkurencija, noras prasimušti į elitą – žmogiškosios ydos, toli gražu nesvetimos ir mūsų laikų aukštuomenės, politikos, verslo sluoksniams.

– Trumpai pristatydama knygą savo paskyroje „Facebooke“ rašei, kad tai buvo „didelis iššūkis su galybe istorinių nuorodų, autentiškų vietų, sicilietiškų daiktų ir... Sicilijos bei Kalabrijos tarme. Už pagalbą su tarme didžiausia padėka žemaitei Jogilei Teresai Ramonaitei“. Gali išsamiau papasakoti, kokie gi tie kalbiniai iššūkiai su tarmėmis?

– Kai pamatau, kad tekste kalbama dialektu, švelniai tariant, neapsidžiaugiu. Vertėjui tai tikras galvosūkis. Jei tarmės nedaug, galima išsisukti įvairiais būdais, tiesiog suteikti toms vietoms senovinio ar tarmiško atspalvio, nevartojant konkrečios lietuviškos tarmės. Bet jei tekste dialekto labai daug, o jis dargi išryškintas kaip Stefanios Auci romane, tada jau tenka galvoti, kuo visa tai keisti. Aš šiaip ne itin mėgstu keisti itališkas tarmes lietuviškomis, nes jei neapolietis mafiozas prabiltų, tarkime, dzūkiškai, skambėtų, švelniai tariant, nerimtai. Bet „Sicilijos liūtuose“ buvo daug kur pabrėžta, kad kalbama tarmiškai, kad tai – jų tapatybės dalis, kiti veikėjai net pastebi, kad anų tarmė – „kaip paukščių kalba“, išryškinami skirtumai tarp Kalabrijos ir Sicilijos dialekto, tad dialogai būtinai turėjo skambėti tarmiškai. Pasirinkau palermiečių dialektą keisti žemaičių tarme kaip labiausiai nutolusia nuo bendrinės kalbos (kokia yra ir siciliečių lyginant su italų bendrine). 

Kalabriečių tarmę išvertė kita kolegė, Vilma Bagdonaitė, į savo gimtąją Pasvalio krašto tarmę. Nes reikėjo tarmės, taip pat tolimos bendrinei, bet ir nepanašios į žemaičių.

Aš pati tarmių nemoku, mano vieni seneliai vilniečiai, kiti – suvalkiečiai, o suvalkietiškai ryškios tarmės neperteiksi, tad pagalbos kreipiausi į koleges vertėjas. Gal ir keista skaityti sodrius žemaitiškus pasakymus Sicilijos pirklių lūpose, bet, manau, tai perteikia jų asmenybę, autentiškumą, net humoro jausmą – kartais taip riebiai bendrine kalba nepasakysi, kaip tam tikroje situacijoje reikia. Tarkime, „spakaine“, „a pablūduot“, „muotrėškas“, „kiauksietė“ – visai kitas skambesys, kitaip tas konkretus personažas ir negalėtų pasakyti. Ir keiksmai, ujimas, Jogilės išverstas, labai gyvai suskambo: „A reikiejė jums čia atsidongintė, lakūdras jūs! Biesa išperas!“ Man pačiai buvo labai smagu visas tas tarmybes skaityti, tikiuosi, ir skaitytojas ne kartą šyptelės.

– O kaip apibūdintum: kokiam skaitytojui ši knyga labiausiai tiktų ir patiktų? Kaip įsivaizduoji šios sagos skaitytoją?

– Manau, būtų įdomi tikrai plačiam skaitytojų ratui. Labiausiai – istorinių romanų, didingų šeimos sagų gerbėjams. Siužetas, sakyčiau, gana universalus, yra stipri meilės linija, taip pat daug politinių ir istorinių įvykių, tiek visiems žinomų, tiek užkulisinių. Gali būti patraukli – kodėl gi ne – ir mėgstantiems įtakingų politikų ir verslininkų biografijas, kad ir įvilktas į meninę formą. O apskritai – visiems, besižavintiems Sicilija ir karšta, sodria, turtinga Italijos kultūra.

Beje, Italijoje netrukus pasirodys televizijos serialas „Sicilijos liūtai“, kurtas pagal šį romaną. Tad labai rekomenduoju prieš žiūrint perskaityti romaną. Tai tik liudija, kad Florijų dinastija italams iki šiol labai žavi ir įdomi, tikiuosi, kad lietuvių skaitytojus ji irgi pakerės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.