Kalbėjausi su jaunu, protingu, jautriu žmogumi. Diskutavome apie sovietmetį. Paprašiau įvardyti kokią nors savybę, kuri labiausiai erzina. Sako, nepasitikėjimas. Esą mes, šmėklos iš sovietmečio, niekuo nepasitikime, ir tai jaunus žmones užknisa.

Taip, mums trūko pasitikėjimo. Ir savimi, ir kitais. Žmonėms patinka istorijos, papasakosiu vieną iš sovietinės armijos laikų. Mūsų „zampolitas“ sumanė tautų draugystės vakarą. Kuopoje buvau vienintelis lietuvis, teko kažką sugalvoti. Mokėjau mintinai Donaldo Kajoko eilėraštį, į užrašų knygutę užsirašiau improvizuotą jo vertimą. Paskaičiau lietuviškai, perskaičiau vertimą ir dar pridūriau, kad į užrašų knygutę užsirašinėju įdomias mintis apie gyvenimą ir visa kita.

Matyt, norėjau padaryti raštingo žmogaus įspūdį. Tą pačią naktį užrašų knygutė dingo. Suradau (kažkas surado) ją po savaitės tame pačiame Lenino kambaryje, kur vyko tautų draugystės vakaras.

Kai atėjo metas demobilizuotis, iš Vokietijos į sojūzą mus skraidino užsakomaisiais reisais iš karinių oro uostų. Prieš laipinimą išrikiavo, liepė atidaryti lagaminus.

Jauni karininkai naršė po daiktus, kad neišsivežtume kokių nors karinių vertybių. Vienas jų rado mano nelemtą užrašų knygutę. Paklausė, kas tai. Pasakiau – mintys. Jis nemokėjo lietuviškai, pakvietė netoliese esantį majorą. Majoras pavartė knygutę, grąžino man ją ir pasakė: geriau suplėšyk. Pasakė lietuviškai. Plėšiau. Kai jis nuėjo, liekanas įkišau į lagaminą. Na, nieko ten tokio nebuvo, tik romantiškų minčių, kad niekada neužmiršiu patirto košmaro.

Šiai istorijai niekad neteikiau daug dėmesio, bet ji visą laiką kažkur giliai tūnojo manyje. Gali būti, kad mes, ilgiau ar mažiau gyvenę sovietmečiu, iš tiesų esame pažeisti nepasitikėjimo korozijos, tėvai su mumis nebuvo atviri, nenorėjo nieko pasakoti apie savo gyvenimą anoje Lietuvoje, apie karą, o ypač apie pokarį ir pan.

Bet mes gerai žinojome, patys buvome susidūrę ar girdėjome istorijų apie saugumą, apie tai, kaip lengvai galima susigadinti gyvenimą vien tik leptelėjus ką nors, kas nepatinka sistemai.

Dabar madinga kalbėti apie traumines patirtis, apie tai, kaip reikia jomis dalytis, gydyti ir gydytis. Gal ir padeda, nežinau.

Kita vertus, skiedalai apie traumas yra dar vienas būdas reklamuotis, tai dar viena asmenukė (viena ar tūkstantis, ne taip svarbu) viešojoje erdvėje.

Esu skeptikas, nes šis pasaulis yra trauma iš esmės, ir jeigu mes turėtume nors kiek atjautos ir sąžinės, išprotėtume pamatę per TV ar internete, ką mūsų dienomis, mūsų akivaizdoje žmonės daro vieni kitiems, ar tai būtų karas Ukrainoje, ar Izraelyje, Palestinoje, ar kur kitur. Bet mes neišsikraustome iš proto, mūsų išlikimo instinktas mus nuo to apsaugo, todėl pliurpiame apie traumas ir kitą mėšlą. Arba apie pasitikėjimą.

Taip, mes nepasitikėjome kitais, nepasitikėjome ir savimi (ne visi, žinoma). Naujieji guru psichologai ir psichopatai kala jaunimui į galvą, kaip jie turi pasitikėti, kaip turi ugdyti, stiprinti, vystyti ir kurti pasitikėjimą savimi. Hm. Juk pasitikėjimas nėra vėliavėlė, kurią iškeli ir visi žino, kad tu pasitiki savimi ir pats iš karto pradedi pasitikėti savimi.

Ar neslypi čia šėtonas? Kodėl reikia žmogui, kuris dar nieko nemoka ir neturi jokios patirties, kalti į galvą, kad jis pasitikėtų savimi? Gal reikia ir ko nors išmokti?

Juk pasitiki žmogumi ne todėl, kad jis pasipūtęs savimi patenkintas šunsnukis, o todėl, kad jis veiksmais įrodo, kad jis šį tą nusimano ir juo verta pasitikėti.

Diktatoriai Stalinas, Mao, Gaddafi, Saddamas Husseinas turėjo problemų dėl piktybinio narcisizmo. Jiems buvo būdingi ir tokie bruožai: jausmas, kad viskas galima, sąžinės neturėjimas, egocentriškumas, išpūstas savivaizdis, manipuliavimas. Na, tame rinkinyje yra ir daugiau, bet ką man tai primena? Šiuolaikinį savimi be galo pasitikintį ir apie meilę kitiems šūkaujantį žmogų, kuris iš tiesų myli tik save, nes yra apsėstas piktybinio narcisizmo.

Kita vertus... Galbūt tas pasitikėjimas savimi reiškia ką nors kita, galbūt tai viena iš naujų vertybių, kurių nebesuprantu. Mus, senus krienus, ateitis gąsdina dėl silpno konkurencingumo – nesugebėsime išsilaikyti naujųjų vertybių audroje, todėl renkamės tūnoti amžinųjų vertybių pelkėje.

Sigitas Parulskis. Mintys apie pasitikėjimą