Portalas lrytas.lt ir autorė suteikia skaitytojams galimybę susipažinti su knygos „Palikimo įkaitas“ ištrauka.
Įtempto siužeto detektyvinis trileris, kaip ir ją įkvėpusi tikroji istorija, jau sulaukė nemažo skaitytojų dėmesio ir gerų įvertinimų.
***
2019 metų liepos 22, pirmadienis, Tenerifė
Galingas juodas visureigis, lėtai judėjęs aukštyn, sustojo netoli klubo, kurį buvo pamėgę golfo mėgėjai iš Kosta Adechės ir aplinkinių kurortų. Iš automobilio išlipę trys vyrai neturėjo lazdų ir nė neketino mušinėti kamuoliukų. Palikę automobilį gatvėje jie pėsčiomis patraukė į šalia vingiuojančią ramią gatvę, kur privačias vilas nuo smalsių pašalinių akių saugojo aukštos tvoros.
Kiek paėję atvykėliai iš Lietuvos sustojo prie metalinių vartų. Vieni vartai užtvėrė aukštyn vedančius laiptus, kiti – garažą. Šiuolaikiškai įrengtas būstas buvo vertas ne vieno milijono. Iš erdvios terasos ir miegamųjų, kurių kiekvienas turėjo vonios kambarį, atsivėrė neaprėpiamos Atlanto vandenyno platybės.
Karštą vasaros dieną vilkėdami sportinius marškinėlius ir šortus, avėdami pigias gumines paplūdimio šlepetes, du policijos komisarai atrodė kaip nerūpestingų atostogų į salą atskridę poilsiautojai, kurie nekantrauja sušilę pūkštelėti į žydrą vilos baseiną, o po to išsitiesę ant gultų susiversti į gerkles po rasotą butelį šalto alaus. Bet pirmasis įspūdis buvo apgaulingas.
Nuo kitų poilsiautojų, atvykusių atsipūsti nuo žemiškųjų rūpesčių į Kosta Adechės kurorto nuosavų vilų kvartalą, šiuos vyrus skyrė iš pirmo žvilgsnio nereikšminga detalė – nė vienas jų neturėjo nei kelionės lagaminų, nei kuprinių.
Komisarai buvo ne pirmos jaunystės, bet dar ne visai praradę sportinę formą. Išsišovę pilvai bylojo, kad po treniruočių ir pirties malonumų mėgo prie alaus sukirsti po didelį didkepsnį, o neretai – ir po antrą.
Pasitikintis savimi, griežto veido, erelio nosimi, pašnekovus varstantis skvarbiu žvilgsniu Algis Žukas ilgus metus dirbo vadovaujamą darbą policijoje. Kai kartą jam buvo pasiūlytos dar aukštesnės pareigos, atsisakė. Savo prižiūrimoje nuovadoje komisaras jautėsi svarbus, padėties šeimininkas.
Darius Sydas buvo santūresnis, labiau priminė prie popierių dirbantį valdininką nei organizuotų nusikaltimų tyrėją. Jis buvo pavaldus Žukui ir garsėjo kaip vienas sąžiningiausių pareigūnų. Abu pareigūnai kartu vykdavo ir narplioti rezonansinių nusikaltimų, ir tyliai tvarkyti tokių reikalų, kurių legalumu dažnas policininkas būtų suabejojęs.
Pareigūnai kaip savo namus pažinojo nuovados teritoriją, kurioje prieš du dešimtmečius siautėjo pavojingos gaujos. Nusikaltėliai reketavo verslininkus ir šaudė tuos, kurie nemokėjo duoklių, žudė be gailesčio konkurentus, užkasdavo aukas klūpančias gyvas, prievartavo į akį kritusias moteris. Kai gaujų keliai susikirsdavo ir jos nepasidalindavo grobio, reketo zonų ar moterų, aidėdavo šūviai ir liedavosi kraujas. Kartais gaujiniai žudydavo ir savus – nuvežę į tankų mišką suvarpydavo kulkomis, o kūnus palikdavo sudraskyti laukiniams žvėrims.
Bet gangsterių laikai buvo jau praeityje. Komisarai dirbti į nuovadą atėjo tada, kai dauguma nusikalstamų grupuočių vadeivų jau buvo išsišaudę, o likę gyvi pasodinti ilgam už grotų, slapstėsi užsienyje arba ėmę bendradarbiauti su policija gavo antrą progą pradėti kitokį gyvenimą. Visgi nuovadoje darbo buvo daug – apylinkėse pasitaikydavo buitinių nužudymų, netrūko vagių ir sukčių, kurie kėsinosi į svetimą turtą.
Nusikaltėliai prisitaikė prie naujų vėjų, tapo atsargesni, gudresni, o jų metodai – labiau apgalvoti. Buvę kontrabandininkai dėjosi sėkmės lydimais verslininkais, sportinius kostiumus iškeitė į garsių mados namų siūtus apdarus. Tokie turėjo daug pinigų, bet stokojo gero išsilavinimo ir reputacijos, todėl siekė prisitrinti prie elito – užmegzti naudingų ryšių aukštuose politikos, sporto, verslo, teisėsaugos sluoksniuose.
Algis Žukas ir Darius Sydas buvo pelnę ne po vieną pagyrimą ir medalį už ištirtus sunkius nusikaltimus. Tai buvo tituluoti Metų sekliai. Bet atvykę į Tenerifę pareigūnai tuo visiškai nenorėjo puikuotis ir iš viso nenorėjo būti atpažinti. Jokie ženklai neišdavė nei jų pareigų, nei šalies, iš kurios atvyko.
Komisarai jiems patikėtą slaptą užduotį amžinojo pavasario saloje turėjo atlikti taip tyliai, kad net šuo nesulotų. Neturėjo likti jokių pirštų atspaudų, jokių įkalčių. Sukelti kam nors įtarimų ar sutikti tautiečių, kurie juos atpažintų, būtų buvusi nedovanotina klaida, kuri galėjo kainuoti karjerą, per ilgus metus užsitarnautus garbingus titulus ir įtaką, pakenčiamą atlyginimą. To jie negalėjo leisti. Todėl prieš skrisdami į Tenerifę komisarai atidžiai planavo žaibišką operaciją.
Penkių žvaigždučių viešbutyje Santa Kruse buvo užsakyti trys kambariai dviem nakvynėms. Pirmą dieną komisarai atsipūtė po ilgo skrydžio, o rytoj jau paliks salą. Grįžę į Lietuvą vėl užsivilks pavyzdingų pareigūnų uniformas ir niekas nė neįtars apie jų žygį.
Jeigu viskas pavyks kaip suplanuota, po valandos kitos jau pramogaus kaip turistai – pakils prie snaudžiančio Teidės ugnikalnio, o grįžę vakare viešbutyje po sočios vakarienės paprašys barmeno atkimšti viskio butelį.
– Gal ir po Loro parką norėtumėte pasižvalgyti? Ten vyksta delfinų pasirodymai, beveik natūraliomis sąlygomis gyvena žirafos, krokodilai. Ponai, į kelionės kainą yra įskaičiuoti visi jūsų norai. All Inclusive kelialapis, pasinaudokite juo, – šyptelėjo slaptai misijai dirigavęs Gytis Daunys, tarp bičiulių žinomas Blondino pravarde.
Keliolika metų dirbęs vadovaujamą darbą prokuratūroje Daunys, tapęs advokatu, iš klientų plėšdavo po penkis šimtus eurų už valandą. Už papildomą atlygį pasiūlydavo tokių triukų kaip kaltinimų panaikinimas ar slapti susitarimai su tarnybomis, kur turėjo ryšių. Į kampą įsprausti klientai sumokėdavo tiek, kiek advokatas paprašydavo.
– Ar mes tau panašūs į laukinių gyvūnų mylėtojus? – subaubė komisaras Žukas ir nepatenkintas nykštį nukreipė žemyn į asfaltą.
– Aš supratau, žirafas aplenksime. Sugalvosiu kitų pramogų. Tik prieš tai atlikime darbą, dėl kurio atvykome, – nekantraudamas patrynė rankomis Daunys.
Advokatas neturėjo oficialaus leidimo veikti Ispanijos Karalystės jurisdikcijoje, į vietos advokatūrą nesikreipė. Bet stengėsi sudaryti įspūdį, kad situaciją valdo. Jis iš vakaro viešbutyje išsilygino pilkas klasikines kelnes, marškinius trumpomis rankovėmis. Rankoje laikė brangų odinį portfelį. Iš šalies buvo panašus į nekilnojamojo turto ar turizmo agentūros atstovą, kuris lydėjo turistus arba potencialius pirkėjus apžiūrėti vilos.
Žvilgsnius slėpdami po tamsiais akiniais komisarai apžvelgė vilą ir įsitikinę, kad ji užrakinta, lėtai patraukė gatve. Jie kėlė akis į palmių viršūnes tarsi susirūpinę, ar danguje neatplaukia paklydėlis lietaus debesis. Iš tiesų kulniuodami palei vilas juosiančias tvoras vyrai akylai tyrinėjo aplinką, klausėsi įtempę ausis. Jiems nereikėjo liudininkų. Algis Žukas bandė pajuokauti, išsklaidyti tvyrančią įtampą:
– Ar girdėjote anekdotą apie du politikus valdžioje? Vienas jų klausia: „Nesuprantu, kodėl žmonės ant mūsų pyksta?“ Kitas antrina: „Ir aš nežinau, mes gi nieko nedarome.“
Kiti du vyrai šyptelėjo. Trijulė toliau lėtai pėdino stebėdama aplinką. Iš vienos vilos išėjo poilsiautojų šeima. Klegantys vaikais ragino tėvus paskubėti į paplūdimį.
Apsukę ratą atvykėliai grįžo prie golfo klubo, kur iš kavinės sklido ilgesinga vasaros hito „Despacito“ melodija. Prie staliuko, palmių pavėsyje, linksmai šnekučiavosi du į devintą dešimtį įžengę vokiečiai. Komisarų žvilgsniai juos įvertino. Garbaus amžiaus kavinės lankytojai nebuvo panašūs į slaptuosius agentus ir nekėlė jokio pavojaus jų suplanuotai operacijai.
Neįgaliesiems pritaikytais elektriniais vežimėliais senjorai kaip ir kiekvieną rytą atriedėjo į kavinę paskaityti laikraščių, pasimėgauti aromatinga kava ir aptarti mažų praėjusio vakaro žygių. Kojos greitai pavargdavo, mojuoti golfo lazdomis ilgai negalėjo, bet liežuviai buvo likę tokie pat aštrūs kaip jaunystėje. Jie pasakojo ispanui padavėjui, kaip bare prie vandenyno šokdino turistes. Kai gyvenimo saulė leidžiasi vakarop ir artėja prie horizonto, nesinorėjo atidėti linksmybių ir progų.
– Širdžių ėdikai, – iš nuolatinių klientų pasakojimo juokėsi kavinės padavėjas ir paplekšnojo pakumpusias nugaras.
Padavėjas nuskubėjo prie būrelio įdegusių turisčių, kurios jam mojavo ir rodė į tuščią putojančio vyno butelį. Moterys paskutinę atostogų dieną mėgavosi burbuliukais ir troško jų daugiau.
Švelnus brizas tarsi šilkas glostė lietuvių komisarų veidus, susiraukšlėjusius nuo kabinetų dulkių ir įtampos, patirtos per vagių ir kitų įvairaus plauko banditų sulaikymo operacijas.
Algis Žukas giliai įkvėpė gaivaus salstelėjusio kvapo – brizo atpūstos vandenyno gaivos, sumišusios su jūrų gėrybių ir bugenvilijų aromatu. Žiedai buvo lipte aplipę Kosta Adechės vilas. Gyvenimas saloje atrodė nerūpestingas, lėtas ir saldus kaip desertai, patiekti svečiams per pusryčius ištaigingame Santa Kruso viešbutyje.
Man puikiai tinka Kanarų salų klimatas. Išėjęs į užtarnautą poilsį nenorėčiau kiurksoti prie balos, kur puotas kelia uodai. Mano svajonė – apartamentai prie vandenyno. Norėčiau buriuoti jachtą, įmerkti meškerę ir kaip tie jauni ispanai pacukai išmokti skrieti per bangas jėgos aitvaru, – garsiai įsisvajojo Žukas, kojos nykščiu gaudydamas nuslydusią juodą guminę paplūdimio šlepetę.
– Galėsi įgyvendinti svajonę, kai tik baigsime darbą. Viskas turėtų vykti sklandžiai, niekas nesitiki, kad atvyksime. Todėl jūs tik stebėkite, o jei reikalai pakryptų netikėta kryptimi – pasirodytų šeimininko sūnus Kipras Kerpa arba jo žmonės ir kiltų pasipriešinimas, imkitės plano B – veikite savo nuožiūra. Prašau tik vieno – apsieikite be didelio triukšmo, – įspėjo advokatas.
– Mūsų taktika nėra triukšminga, bet ji – ne mažiau veiksminga. Ne vienas banditas yra į kelnes privaręs, – nusijuokė Žukas ir paplekšnojo į per petį permestą vyrišką rankinę, kurioje laikė pipirinių dujų balionėlį.
Jis atsisuko į tylųjį bendradarbį, su kuriuo buvo perėjęs ugnį ir vandenį. Komisaras Sydas buvo toks įsitempęs, kad prie smilkinių tvinkčiojo venos.
– Dariau, nusiramink, mes toli nuo namų. Viskas eis kaip per sviestą. Ir mes oficialiai atostogaujame. Jeigu kam nors kiltų klausimų, sakytume, kad vykome pailsėti. Viena tyli misija per atostogas ir būsime apsirūpinę ateičiai. Tokios progos nesimėto ir vargu ar dar kada pasitaikys, – ramino bendradarbį komisaras.
Bet Sydas buvo įpratęs pasikliauti ne tik logika, o ir nuojauta. O ji šį kartą kuždėjo, kad vilos šturmas nebus toks lengvas, kaip jie įsivaizdavo. Įkyrus vidinis balsas įspėjo, kad į tamsius reikalus pareigūnui nederėtų veltis.
– Po velnių, aš girdžiu ir suprantu, ką sakai, bet man vis tiek neramu. Puikiai žinai, kuo mes abu rizikuojame. Jeigu tai iškils į viešumą, mums bus amen. Gal pasitraukime, kol nevėlu? – pasiūlė Sydas.
– Vyrai, nereikia nervintis, apie tai tikrai niekas nesužinos. Viena operacija ir pinigai bus jūsų kišenėse. Būdamas prokuroras aš irgi surizikavau. Kabinete žmogus paliko maišelį su kyšiu, – prisipažino Gytis Daunys, bandydamas padrąsinti pareigūnus.
– Tai ką tada darei? – susidomėjo tyrėjas Sydas.
– O ką turėjau daryti? Negi vytis? Žinau ir buvusių bendradarbių, kurie paėmė. Kiti vadovaudami ikiteisminiams tyrimams vykdė aukštų politikų nurodymus, bylas nutraukdavo arba reikšdavo kaltinimus, nors tam nebuvo jokio faktinio pagrindo, – paaiškino advokatas.
– Visi sukasi, tai kodėl tu, Dariau, dvejoji ir nerviniesi dėl vienos delikačios operacijos? Verčiau pagalvok, kaip pagerės tavo materialinė padėtis ir kur investuosi pinigus, – antrino Žukas.
Blondinas pritariamai linksėjo. Dar ne taip seniai ir jis valstybės vardu vykdė teisingumą kaip prokuroras. Būtų nepalikęs darbo, tai šiuo metu kiurksotų kabinete tarp kalno bylų ar prakaituotų žerdamas kaltinimus tvankioje teismo salėje.
Pasitraukęs iš prokuratūros Daunys atsidūrė kitoje barikadų pusėje, kur ne kiekvienas buvęs pareigūnas įstengia ištverti. Dabar jam tenka ginti sukčius, kuriuos prieš tai gaudė. O dar reikia konkuruoti su kitais advokatais dėl pelningų bylų, turtingų klientų, atlaikyti ir užgriuvusį dėmesį per rezonansinių bylų nagrinėjimą, kalbėti prieš filmavimo kameras.
Jo pažįstamas prokuroras iš kovos su terorizmu skyriaus buvo labai atsidavęs tarnybai, dirbdavo neskaičiuodamas valandų iki išnaktų. Bet trumparegiai politikai nusprendė, kad Europoje terorizmo grėsmės nėra, ir skyrius buvo išardytas.
Staiga likęs be darbo pareigūnas išlaikė advokatų egzaminus, buvo priimtas į prestižinę kontorą, kur jam iš karto buvo užkrauta rezonansinė byla, nors po karjeros kryčio labiau reikėjo psichologinės pagalbos. Tik kam rūpėjo buvusio pareigūno dvasinė būsena? Jam teko ginti žvaigždę, kuri naktiniame klube prisilupusi kokteilių sėdo prie automobilio vairo ir nudaužė per perėją ėjusią pėsčiąją.
Kartu su žvaigžde advokatas atsidūrė visos šalies dėmesio centre. Buvęs kovos su terorizmu padalinio prokuroras, įpratęs būti nematomas, neištvėrė didelės įtampos. Artimieji jo kūną rado palėpėje, šalia gulėjo pistoletas. Šiurpi likimo ironija – netrukus per Vakarų Europą nusirito terorizmo atakų banga ir antiteroristinis padalinys vėl buvo atkurtas.
Gyčiui Dauniui, įlėkusiam į panašų karjeros posūkį, iš pradžių taip pat atrodė, kad suklydo pasirinkęs gynėjo profesiją. Bet apsiėmė ginti Prezidentūros rūmų darbuotoją, kuri išpliurpė slaptą informaciją, ir reikalai pagerėjo.
Advokatas susitiko su prokuroru specialiame kabinete, gerai apsaugotame nuo pašalinių ausų. Ten tarėsi, kaip iš bylos pradanginti įkaltį – vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip Prezidentūros darbuotoja laiko dokumentą su žyma „slaptai“. Teisės dirbti su slapta informacija ji neturėjo.
Iš bylos išgaravus vaizdo įrašui kaltinamoji buvo išteisinta, o advokatas ilgam užsitikrino paties aukščiausio lygio stogą. Jis buvo pasiūlytas kandidatu į teisingumo ministrus. Tada ir nuskubėjo nusipirkti brangų odinį portfelį.
Daunio kandidatūra į ministrus neperėjo filtro, bet advokatas šventai tikėjo, kad jo šlovės valanda dar išauš. O jeigu tie, kurie pažadėjo aukštas pareigas, netesėtų pažado, tada jis panaudotų slaptąjį ginklą. Tokiam atvejui turėjo pasidaręs vaizdo įrašo iš Prezidentūros rūmų kopiją, kurią laikė banko seife.
Advokato minčių giją nutraukė cyptelėję stabdžiai. Prie golfo klubo sustojo pikapas su ispanišku užrašu „Spynos“. Vyrai jo laukė.
– Mes pasiruošę, – pasakė advokatas pikapo vairuotojui ir pastarasis nuvairavo iki vilos.
– Vyrai, pirmyn. Turime suktis greitai, – bendražygius paragino Gytis Daunys, o iš kavinės jiems pavymui nusklendė dainos „Despacito“ žodžiai „Muéstrame el camino que yo voy“ (isp. „parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti“).
Spynų keitimo meistras išlipo iš mašinos laikydamas įrankių dėžę. Ispanas buvo lengvai sukalbamas, daug neklausinėjo ir neprašė parodyti nuosavybės dokumentų.
Priėję prie vilos komisarai atsistojo kuo arčiau garažo vartų, kad pro langus nebūtų matomi.
– Neikite į vidų! – staiga iš viršaus pasigirdo įspėjimas.
– Mes esame šeimininkai, – pakėlęs galvą atsakė Gytis Daunys.
– Jokie jūs ne šeimininkai ir neturite teisės čia brautis! – pakartojo ispanas, kuris į vilą buvo atvykęs sutaisyti varvančio čiaupo.
Nepaisydami jo įspėjimų keturi vyrai susižvalgė, įsikibo į vartus ir ėmė laužti spyną.
– Tėti, tėti, jie ateina! Man baisu! – ispaniškai šaukė viduje buvęs berniukas.
Užtruko dešimt minučių, kol išorinių vartų spyna buvo išimta ir pakeista kita. Įsilaužimo žymių beveik nesimatė.
Komisarai ir advokatas įėjo į svetainę. Ant išblizgintų marmurinių grindų gulėjo žaislinė mašinėlė. Krištolo sietynuose žaidė saulės spinduliai, pro pravertas stiklines terasos duris raibuliavo žydras baseino vanduo. Ant gultų buvo padėti sniego baltumo rankšluosčiai.
– Pažiūrėkite, kaip žmonės gyvena. O ką mes matome? Generalinio komisaro po nosimis kaišiojamą nusikaltimų statistiką! Gaudome vagis, žudikus, prievartautojus – kas mums už tai? – pratrūko Žukas, dairydamasis po vilą.
Jis ruošėsi marmuriniais laiptais pakilti į antrą aukštą. Bet pakeliui buvo priverstas sustoti. Suklusęs įsiklausė.
– Mėšlas, prie vilos sustojo automobilis. Turbūt grįžta poilsiautojai, – tarė advokatas Daunys. – Matau, kad išlipo moteris. Ji viena. Atrodo, tai – ne Kipro Kerpos žmona. Bus lengva ja atsikratyti.
– Kuria prasme atsikratyti? – paklausė Darius Sydas.
– Išvyti iš čia. O tu manei, kad į vandenyną ją įmesime? – šyptelėjo advokatas.
Komisarai atsistojo viduryje svetainės, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Moteris pravėrė duris ir, pamačiusi nepažįstamus vyrus, iš išgąsčio sustingo.
– Ką jūs čia veikiate? – atsitokėjusi paklausė drebančiu balsu.
– Vilos šeimininkas įgaliojo mus perimti vilą. Jūs turite per dvi valandas išsikraustyti! – įsakmiu balsu nurodė advokatas Daunys.
Kristinai Lopez reikėjo susivokti, kas vyksta. Ji išėjo į terasą. Laikė rankoje telefoną ir žvelgė į vandenyną. Turėjo ko nors griebtis, juk negali taip paprastai atiduoti vilos tiems įsibrovėliams!
Kanaruose gyvenanti lietuvė buvo milijonieriaus, mecenato ir meno kolekcininko Rimo Kerpos patikėtinė, rūpinosi jo verslo reikalais.
Tenerifėje lietuvio įkurta pieno miltelių gamykla veikė visu pajėgumu, buvo sudarytos eksporto sutartys su Šiaurės Afrikos, Azijos šalių įmonėmis. Gamykla didino pajėgumus, planai buvo grandioziniai ir jei ne jos darbdavį užklupusi liga, Kristinos būtų laukę daug įdomaus darbo.
Kristina nematė savo vadovo jau daugiau nei pusmetį, o kai paskutinį kartą buvo atvykęs į Tenerifę, atrodė pavargęs, lyg nesavas. Kartą be priežasties ją išbarė, o po akimirkos to neprisiminė ir padėkojo už darbą.
Tada išvykdamas iš Tenerifės milijonierius pažadėjo: „Kristina, nežinau, kas man darosi, bet tai esu ne aš. Kai po poros mėnesių viskas susitvarkys ir grįš į vėžes, aš vėl atvyksiu į Tenerifę. Mes judėsime toliau, plėtosime eksportą. O iki tol vykdyk tiktai mano nurodymus.“ Bet praėjo du, trys mėnesiai, o verslininkas saloje nesirodė.
Gamykloje pasklido kalbos apie verslo imperijos savininką užklupusią klastingą ligą. Tada Kristina suprato, kad Rimas Kerpa turbūt jau tada, kai paskutinį kartą viešėjo Tenerifėje, nujautė artėjančią katastrofą. Kad ji vyksta, liudijo ir trijų vyrų įsiveržimas į vilą. Skubiai atvykti ją privertė ispano, kuris remontavo sugedusį čiaupą, skambutis.
Po kelių minučių moteris grįžo į svetainę. Ji buvo pasiryžusi pakovoti, nors jėgos akivaizdžiai buvo nelygios. Nepažįstamieji atrodė grėsmingai ir liepė jų negaišinti. Vienas padavė popierių su jo paties pasirašytu nurodymu išsikraustyti per dvi valandas. Kristina mintyse stebėjosi: gal jis juokauja, kur teismo sprendimas, oficialūs antspaudai? Tai tik niekinis popiergalis!
„Vykdyk tik mano nurodymus“, – atmintyje nuskambėjo Kerpos žodžiai. Kristina pajuto, kaip nuo didelės įtampos lyg pašėlusi ėmė daužytis širdis. Ji nenumanė, ko galima tikėtis iš trijų įsibrovėlių. Akimirką pasidarė taip baisu, kad supykino, atrodė, tuoj nualps. Bet moteris suėmė save į rankas ir kiek įstengė tvirtesniu balsu ištarė:
– Tokie jūsų veiksmai Ispanijos Karalystėje yra nelegalūs ir neteisėti!
Po to ji išsitraukė mobilųjį telefoną ir pradėjo filmuoti.
Du vyrai, primenantys smogikus, iš karto atsuko nugaras, ėmė slėpti veidus. Trečiasis liko vietoje ir bandė ją pagąsdinti:
– Kartoju, kad per dvi valandas jūs su savo daiktais turite išeiti iš vilos. Jei nepaklusite, bus kviečiama policija.
Kristina apsisprendė – surinko pagalbos centro numerį. Ją iš karto sujungė su Ispanijos civilinės gvardijos budinčiu pareigūnu. Susijaudinusi ispanų kalba išdėstė, kas atsitiko. Po to susisiekė su ilgamete milijonieriaus šeimos advokate. Ispanė teisininkė nieko nežinojo nei apie atvykėlius, nei apie vilos perėmimą. Tai tik patvirtino Kristinos spėjimą, kad visa tai vyksta be Rimo Kerpos žinios.
Po dešimties minučių į vilą įžengė Ispanijos civilinės gvardijos pareigūnai. Jie paprašė parodyti dokumentus, kurie patvirtintų visų ten buvusių žmonių tapatybę.
– Palikau automobilyje, – bandė išsisukti komisaras Algis Žukas, bet Ispanijos pareigūnai paragino jį nueiti iki mašinos.
Gavę dokumentus jie nusirašė visų įsibrovėlių asmens duomenis ir nurodė nekviestiems svečiams kuo greičiau palikti vilą.
Gytis Daunys delsė, o du bendrininkai, nors ir matė, kad situacija pakrypo ne jų naudai, nesiryžo jo palikti vieno. Pasitraukus iš rankų galėjo išslysti žadėtas solidus atlygis.
– Turime išeiti ne mes, o vilos gyventoja, – toliau aiškino Daunys ir įsitaisė krėsle, virš kurio kabėjo brangi nežinomo Florencijos dailininko tapyta drobė, praeityje priklausiusi Lietuvos didikų Pacų kolekcijai.
Pacai palaikė glaudžius ryšius su Florencijos Pazzi gimine ir manė, kad abi kilusios iš tų pačių protėvių. Milijonierius Rimas Kerpa aukcione už paveikslą paklojo apvalią sumą. Jam kaip ir daugeliui prakutusių verslininkų patiko rinkti retus meno kūrinius. Žvelgdamas į paveikslus bandydavo suprasti dailininkų patirtus išgyvenimus, nuojautas, svajones, baimes. Nors nesąmoningai galbūt troško juose atpažinti savo paties jausmus.
Kuo daugiau uždirbdavo pinigų, tuo labiau jį kankino klausimas, ką paliks po savęs, kokia yra gyvenimo prasmė.
Dar labiau tie klausimai ėmė lįsti į galvą po Ukrainoje kilusio incidento. Su kitais verslininkais vietos valdžios kvietimu Kerpa vyko į Ukrainą pasidairyti investavimo galimybių. Lėktuvą, kuriuo skrido, paliko saugoti oro uosto apsaugai. Per naktį iš orlaivio buvo pavogtas aviacinis kuras. Kai kitą dieną jis pakilo, tik lakūnų patyrimo dėka pavyko išvengti katastrofos. Lėktuvą su išsigandusiais, Dievo pagalbos šaukiančiais keleiviais pilotai nutupdė miškuose.
– Mes skubame, plėšomės dėl pinigų, verčiamės per galvas, o pakanka tik akimirkos, kad viskas pasikeistų, – lipdamas iš aplamdyto lėktuvo garsiai mąstė Kerpa ir pagalvojo patyręs Dievo malonę bei jo buvimo įrodymą.
Nuo to laiko verslininkas tapo labai religingas ir pradėjo ieškoti savo kilmės šaknų. Taip atrado Karpių giminę. Gal jis su ja susijęs, juk skamba panašiai? Davė nurodymą darbuotojams tai išsiaiškinti. Paaiškėjo, kad lietuviška Karpių giminė turi ryšių su Ispanijos karališkąja gimine. Tada Rimą Kerpą apėmė atradėjams būdingas lengvas pamišimas. Jis užsakė pas auksakalį pagaminti karališkąjį herbą su auksinėmis žvaigždėmis mėlyname fone. Verslininko biure, matomoje vietoje, atsirado mėlynąjį kraują simbolizuojantis ženklas.
Kerpos aistra buvo ir dirbiniai iš aukso. Sukaupė solidžią auksinių laikrodžių kolekciją, turėjo ir auksinį mobilųjį telefoną. Iš į Prancūziją emigravusių kolekcininkų įsigijo paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II, kurį su šeima nužudė bolševikai, daiktų – kardą, inkrustuotą brangakmeniais, auksinę taurę, monetų. Milijonierius tai vadino investicija, kurios vertė bėgant laikui tik didėja.
– Tai yra nusikaltimas! – garsiai ištarė į Kerpų vilą įėjusi lietuvio milijonieriaus šeimos advokatė Anny Gomez, kuri priblokšta dairėsi ir klausėsi advokato Gyčio Daunio išvedžiojimų apie vilos perėmimą. – Kiek mes ginčysimės? Jūs esate įsilaužėliai. Jei jūs neišeisite, aš irgi nesitrauksiu. Gal man vertėtų picą užsisakyti?
Ispanijos civilinės gvardijos pareigūnai dar kartą nurodė įsibrovėliams išeiti. Bet jie vis tiek delsė. Grobis slydo iš rankų, o jie nenorėjo jo paleisti.
Ispanai griežtai parodė į duris ir, stengdamiesi nenaudoti jėgos, išlydėjo tris vyrus. Kai durys užsivėrė, vienas iš ispanų garsiai nusistebėjo: „Na, ir įžūlios gorilos.“ Jis nedelsdamas užpildė įvykio protokolą.
Tuo metu lietuviai komisarai ir advokatas, kone sprogdami iš pykčio, patraukė golfo klubo link. Tokios gėdos jie dar nebuvo patyrę. Spynų meistro pikapas jau buvo dingęs. Paėmęs atlygį ispanas papustė padus dar prieš atvykstant vietos pareigūnams.
Trijulė tylėdama įsėdo į visureigį. Algis Žukas užvedė variklį ir atsisuko į advokatą, įsitaisiusį ant galinės sėdynės:
– Šiandien čia nesibrausime, nes jau apsišvietėme. Pasidairysime rytoj ryte iš golfo klubo kavinės. Skrydis vakare, dar turėsime laiko. Gal rytoj mums labiau pavyks, – nervingai kalbėjo komisaras ir, įjungęs navigacinę sistemą, susirado kelią, vedantį į paplūdimį.
Komisaro jau neviliojo nei Teidės ugnikalnis, nei kitos Tenerifės įžymybės. Norėjosi tik panirti į vandenyną, nusiplauti gėdą, o grįžus į viešbutį išmaukti stiklą viskio. Žukas paklausė bendrininkų, ar jie pritaria tokiam planui. Advokatas tylėdamas linktelėjo, jo akiniai buvo aprasoję. Daunys buvo susirūpinęs būsimu uždarbiu. Suma nemenka, bet vis tiek ne tiek, kiek buvo pažadėta tuo atveju, jeigu būtų pavykę perimti vilą. Sėkmės mokestis nuskendo Atlanto vandenyne. Kita vertus, gal operacija bus sėkmingai pabaigta rytoj? Vilties dar yra. Buvęs prokuroras pakėlė akis – dangus buvo giedras, bet jo nuotaiką temdė debesys.
Kitą dieną viešbutyje trys svečiai anksti rytą susitiko prie baseino.
Paplaukioję ir sočiai papusryčiavę išsiregistravo ir vėl pasuko Kosta Adechės kurorto link. Pasiekę golfo klubą įsitaisė kavinėje ir, nukreipę į vilą žiūronus, apžvelgė jos kiemą.
– Operacija baigta. Tegul prasmenga jie skradžiai žemę, – pratrūko Algis Žukas, išvydęs Kerpų viloje šmėžuojančius žmonių siluetus.
Kitiems taip pat abejonių neliko: planas galutinai žlugo.
Maukdami ispanišką alų atvykėliai atrodė kaip žemę pardavę. Svajonė turėti saulėtoje saloje nuosavus apartamentus išsisklaidė kaip miražas.
Po pietų šiauriniame Tenerifės oro uoste trys vyrai pasirodė nešdamiesi tik rankinį bagažą. Ten buvo drėgnos glaudės, paplūdimio šlepetės ir lauktuvės – perlų karoliai, kurie saloje kainavo pigiau nei žemyne.
Pipirinių dujų balionėliai liko šiukšlių dėžėje prie golfo klubo. Pirštų atspaudai dėl viso pikto buvo nuvalyti.
***
Detektyvinį trilerį „Palikimo įkaitas“ jau galima įsigyti „Lietuvos ryto“ redakcijos biure Vilniuje (Gedimino pr. 12 a, darbo dienomis nuo 9 iki 17 val.) ir Kaune (Laisvės al. 7, darbo dienomis nuo 9 iki 17 val.), o taip pat – knygynuose bei prekybos centruose.
