Apie Ligitą Valonytę ir jos knygą „Gimiau moterimi“ – kas telpa nišoje?

Prieš skelbdama šį pokalbį, net nemanau slėpti, kad su Ligita Valonyte buvome gan gerai pažįstamos. Kita vertus, senokai nebendravome, tad esu nustebusi. Net neįtariau, kad Ligita rašo knygas, kad ji rimtai ėmėsi tapybos.

Žurnalistė, eseistė L.Valonytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Žurnalistė, eseistė L.Valonytė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
L.Valonytės eseistikos knyga „Gimiau moterimi“ išleista tik šimtu egzempliorių.
L.Valonytės eseistikos knyga „Gimiau moterimi“ išleista tik šimtu egzempliorių.
L.Valonytės tapyba.
L.Valonytės tapyba.
L.Valonytės tapyba.
L.Valonytės tapyba.
L.Valonytės tapyba.
L.Valonytės tapyba.
Daugiau nuotraukų (5)

Gintarė Adomaitytė, menobangos.lt

2024-05-14 14:43

Jos eseistikos knyga „Gimiau moterimi“ (leidykla „Gelmės“, 2024 m.) – tai atskleistas dienoraštis, tai nekasdieniška kasdienybė, tai neįkyri rutina, sauganti ir humoro blyksnius, ir apmąstymus apie sudėtingus reiškinius.

Pati Ligita savo knygą vadina nišine – jos tėra šimtas egzempliorių. Bet juk Ligitos nišoje tiek visko telpa! Joje – šimtas vienatvių be jokio vienišumo, o dar savitas stilius, požiūris, noras su skaitančiąja bendruomene kalbėtis kuo atviriausiai.

– Miela Ligita, atsimenu tave, atėjusią į „Genio“ redakciją – filologijos magistrę. Galėjai tapti kuo geriausia kalbos redaktore, tavo tekstų beveik ir nereikėjo redaguoti. Bet norėjai žurnalistikos – tos tikrosios, kai gilinamasi į žmogų ir jo likimą. Tai kodėl ne lituanistės kelias?

– Kol mokiausi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje, vienos mėgstamiausių pamokų buvo lietuvių kalbos ir literatūros. Gerai rašiau rašinius, kūrinius analizavau be jokio literatūros kritikos pasiskaitymo, nesunkiai perpratau herojų mąstymo, likimo vingius. Nors gerai sekėsi ir prancūzų kalba, mokytoja siūlė rinktis ją studijuoti, bet buvau nusprendusi stoti į lietuvių filologiją Vilniaus universitete.

Ši žinia kiek išgąsdino mano lietuvių kalbos mokytoją, ji abejojo ar įveiksiu didžiulį konkursą, juolab šias studijas renkasi abiturientai, baigę mokyklas, kuriose sustiprintas lietuvių kalbos mokymas. Be to, buvo pats Atgimimas, todėl humanitariniai mokslai taip pat buvo ant bangos.

Mano mokykloje nuo seno sustiprinti tikslieji mokslai. Nors jutau, jog sustiprinti visi dalykai, juk neturėjau laisvalaikio, visas jis buvo skirtas mokslams, pamokų ruošai, ruošimuisi studijoms. Konkursas į lituanistiką 1990 metais buvo devyni į vieną vietą, ir aš patekau tarp laimingųjų! Net į paskutinį mokyklinio albumo lapą, grįžusi iš Vilniaus, įrašiau, jog tai laimingiausia mano gyvenimo diena!

Tačiau studijų metais pagalvodavau, ką dirbsiu baigusi. Bendrabutyje prie stalo ant baltų lapų parašydavau vieną kitą rašinį apie studentų šventes, lietuvių kalbą studijavusius užsieniečius, įdomius bendraamžius ir juos nunešdavau į „Lietuvos ryto“ redakciją. Džiaugiausi, kad išspausdindavo, gaudavau honorarą. Būtent tai ir pastūmėjo mane rašyti, o vėliau ir siekti žurnalistės karjeros.

Gal dirbti kalbos redaktore būtų buvęs lengvesnis kelias nei įsidarbinti žurnaliste , nes tos profesijos darbuotojų „Lietuvos ryte“ nestigo. Nors niekada nebuvau kalbos redaktorė, manau, neturėčiau kantrybės dirbti to darbo – labai sunku redaguoti kitų tekstus, atrodo, pačiai būtų lengviau parašyti nei perrašinėti, taisyti klaidas.

Neturėdamas redagavimo patirties ir įgūdžių, ne tuoj pat gali pastebėti kalbos klaidas, kai tos klaidos labai dažnai sukasi šnekamojoje kalboje ir nepatyrusio kalbininko ausis prie to būna pripratusi.

Todėl tikrai smagiau pačiai rašyti ir girdėti, jog kolegoms nereikia redaguoti mano tekstų. Taip pat įdomu kalbinti žmones, kurių nelepino likimas, kurie tikslų pasiekė ne vien talentu, bet ir juodu darbu. Rašydama tokias istorijas analizuoju pašnekovų pokalbius, bandau apibendrinti, norisi, jog rašinys primintų skaitinį ir kad jį paskaitę žmonės ko nors pasimokytų ar bent susidomėtų.

– Savo knygoje itin pagarbai kalbi apie matematikos mokytoją, tavo klasės auklėtoją, supratusį mokinę Ligitą, į prestižinę Panevėžio gimnaziją ir iš jos įveikiančią ilgoką kelią. Ką dar svarbaus, įtakingo atsimeni iš savo vaikystės? O studijų metų? Ar gali būti, kad jau tada gavai pirmąsias vienatvės pamokas – juk ir knyga visų pirma kalba apie orią moterišką vienatvę.

– Žinoma, tiek vaikystėje, tiek vėliau mus per gyvenimą lydi svarbūs žmonės, pavadinčiau juos įtakingais, nors jie turbūt apie save taip niekada nemanė.

Pirmiausia tėvai norėjo, jog aš ir pametinukas brolis eitume mokslo keliu, kuris daug šviesesnis nei neturinčių gero išsilavinimo. Tėtis sumanė, jog reikėtų mus nuo septintos klasės leisti į tuometę Panevėžio J.Balčikonio vidurinę mokyklą, kurios direktorius Vytautas Baliūnas (1930–2017) kadaise buvo jo geografijos mokytojas. Taip mes ten ir atsidūrėme. Dabar aš suvokiu, jog tai buvo geriausias sprendimas.

Nors mokytis buvo labai sunku, istorijos mokytoja sakydavo, jog baigus mokyklą lengvai atsivers svajonių durys. Pamatuotų svajonių taip! Dėkinga likimui, jog mokiausi būtent ten. Todėl rašant knygą, matyt, iš pasąmonės iškilo šis epizodas apie Auklėtoją ir aš jį išties sapnavau. Auklėtojo meilė – tikrai ne per skambu, nesuvaidinta. Brandus pedagogas plika akimi matė jautrią kaimo vaiko sielą, troškimą mokytis…

Studijų metų globėja įvardyčiau lietuvių kalbos katedros profesorę Reginą Koženiauskienę, kuri dėstė stilistiką, retoriką. Ji buvo mano bakalauro ir magistro darbų vadovė. Šviesi asmenybė, jos šypsena ir malonus balsas įkvėpė darbams, o baigus studijas kartais atsitiktinai susitikusios smagiai paplepėdavome.

Bet svarbiu asmeniu studijų metais galėjo būti ir kalbininkas Aldonas Pupkis, per kalbos kultūros paskaitą mane pagyręs už nepriekaištingą tartį: „Galėtumėte dirbti radijuje.“ Turbūt iš klausos man sekėsi taisyklingai kirčiuoti, nes apie taisykles net negalvodavau. Bet A.Pupkio rekomendacija nepasinaudojau, nes profesinis kelias klostėsi kitaip.

Tačiau nei vaikystėje, nei studijų metais dar negavau pirmųjų vienatvės pamokų. Negalėjo jų būti žalioje jaunystėje, ypač studijų metais gyvenant studentų bendrabutyje, kai tik vieni pas kitus ir zuja iš kambario į kambarį ko nors pasiskolinti ar tiesiog išgerti arbatos, smagiai paplepėti.

Vienatvė pradėjo skverbtis vėliau, kai draugai poravosi, tuokėsi, susilaukė vaikų. Aš taip nesugebėjau, lyg kažkas būtų viduje užsivėrę — nepasitikėjau, drovėjausi, galbūt iš šalies dažnai atrodžiau liūdna, o tas liūdesys tarsi kitiems siuntė neprieinamumo signalą.

– Dirbi „Lietuvos ryte“ . Manyčiau, kad nei tu, nei kolegos neįsižeis, jei pasakysiu, kad tas laikraštis turi savo rašymo būdą (stilių, manierą), galėjusį paveikti ir tavo kūrybą. Bet juk ne. Knygą parašei savitai, ne lietrytiškai. Kaip tai nutiko?

– Be abejo, laikraštis turi savas rašymo tradicijas, išskiriančias jį iš kitų. Žurnalistai jų laikosi, ir tai tampa norma, net įpročiu. Be to, pašnekovus aš kalbinu kaip laikraščio atstovė, todėl ir mano rašymas atitinka leidinio rašymo manierą. Nors dar iš pat pradžių, kai dirbau „Sostinės“ priede, ne vienas skaitytojas pasakė, jog mano rašinius atpažįsta iš parašymo, net nežiūrėdami, kas autorius. Priimdavau tai kaip komplimentą, ir tiek.

Rašydama esė nesunkiai persijungiau iš laikraštinio stiliaus į savąjį, nebūtų derėję rašyti oficialiai ir vaidinti, jog esu atvira. Juk knygą parašiau pirmuoju asmeniu – visur pasakoju aš. Manau, savaime pavyko apsinuoginti prieš skaitytoją.

– Kaip ir kada atėjo į tavo gyvenimą tapyba, domėjimasis ne tik saviraiška, bet ir dailės istorija? Kaip kilo noras paimti teptuką? Kas labiau inspiravo šios knygos pasirodymą – tavo tapyba (ji knygoje publikuojama) ar literatūra?

– Žurnalistika mane įsuko taip stipriai, jog nepajutau, kaip prabėgo tiek daug laiko darbe. Nors sekėsi, pastebėjau, jog ta inercija nebedžiugina, net kiek sekina. Jutau didžiulį poreikį išmėginti ką nors, ko anksčiau nebuvau patyrusi, kam neturėjau laiko. Tikėjausi, jog menas padės atsipalaiduoti, nuraminti nervus, susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą.

Taip ir įvyko, nors užsirašiusi Vilniaus dailės akademijoje į kursus pirmas paskaitas bijojau į rankas paimti pieštuką, jis manęs neklausė… Vėliau pakluso, nors nebuvo paprasta piešti dėstytojos sustatytas geometrines figūras, negyvas gėles, pastebėti, kaip krinta šviesa, kur šešėlis.

Bet netrukus paskaitas nutraukė koronaviruso pandemija, negalėjome susitikti su dėstytoja gyvai. Paskaitos buvo perkeltos į vasarą, šiek tiek guašu tapėme Bernardinų sode gamtą. Ir tuomet pajutau, jog norėčiau daugiau… Rudenį nužingsniavau į Dailės akademiją, į tapybos užsiėmimus. Prieš einant į paskaitas knygyne įsigijau Vincento van Gogho albumą, kuris visu ryškumu spindėjo lange.

Senokai esu buvusi šio didžio menininko muziejuje Amsterdame, prisimenu, parsivežiau keletą atvirukų ir puodelį, išgražinta jo kūriniais. Ir tarsi iš naujo tik stipresne jėga atgijo mano domėjimasis tragiško likimo genijaus asmenybe ir kūryba. Savarankiškai mokiausi iš jo albumo tapyti natiurmortus, bandžiau atkartoti jo braižą.

Menotyrininkė Vaida Ragėnaitė pastebėjo, jog man niekur nereikia blaškytis ir ieškoti savo tapybos stiliaus. Mano natiurmortuose menotyrininkė pastebėjo dramatišką virpėjimą – tam tikrą spalvinę energiją. Ji pridūrė, jog turiu įgimtą pojūtį spalvoms, ir šito net išmokyti sunku dailės studentus. Žinoma, neužriečiau nosies, nepasijutau svarbi menininkė, nes kitas dėstytojas drąsino ieškoti tapyboje savęs. Net knygoje yra jo užuomina, jog Vincentas van Goghas yra Vincentas van Goghas, o Ligita yra Ligita.

Vis dėlto knygos pasirodymą inspiravo ne tapyba, nors buvau surengusi tris parodas, o literatūra. Tiksliau esė radosi dėl košmariško 2022 metų vasario 24-osios ryto, sukėlusio  dvasinį šoką.

 Kiaukutas – galbūt tai ir yra raktinis knygos žodis, labiau įvaizdis. O dar kraujas, bet ne žudynės, o paskutinysis iš moters tekantis kraujas, reiškiantis vieno gyvenimo etapo pabaigą, kito pradžią. Bet juk apie tai nejauku, nedrąsu rašyti, ne visi ir ne visos tave supras. Kaip pasiryžai atverti kiaukuto ir kraujo prasmes?

– Raktinis knygos žodis – kiaukutas arba kiautas, na toks, kokį turi sraigė ir iš jo išlenda tik šliauždama. Dėl karantino suvaržymų, po to pasipylus žinioms iš karo lauko norėjau susitraukti kaip sraigė į kiautą, nes vidiniame kiaukute jaučiausi saugiau, bet vienišiau.

Kai vertėsi pasaulis, žmogiškosios vertybės, virsmas kilo ir mano moteriškame organizme dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų. Gal nebūčiau apie tai rašiusi, jei tas virsmas nebūtų manęs taip stipriai supurtęs. Sensacijos neparašiau, bet jeigu jau rašiau atvirai, reikėjo ir tąkart būti nuoširdžiai.

Esė buvau nutarusi rašyti pirmus karo metus – tokią laiko atkarpą pasirinkau todėl, kad per ją pamatyčiau savo dvasinius pokyčius, kiek mane jie paaugino. Bijojau, kad pratęsus terminą būsenos ims kartotis, nieko nauja nepasakysiu. Nemaniau, jog esė reikėtų atspausdinti – kad tai būtų knyga. Tad metus ji pragulėjo kompiuteryje, nebejudinau.

Kadangi nemaniau leisti knygos, jaučiausi atsipalaidavusi tarsi rašydama dienoraštį, neįsivaizdavau, jog tai didelė paslaptis ar tabu kalbėti apie moters krizę. Todėl nereikėjo kokio nors ryžto atverti kiaukuto ir kraujo prasmes. Ir kiaukutas, ir kraujas tapo neįprasta mano kasdienybe, norėjosi, jog nekeltų dvasinių kančių, būtų lengviau.

Galbūt ir ne visi ar visos mane supras prakalbus apie kraujo prasmę, tačiau man nelabai jau rūpi. Kodėl turėčiau kam nors įtikti ir patikti? Vėliau džiaugiausi, jog tuo metu, kai kraujo upes pavyko suvaldyti ligoninėje, buvau viena, nors ir nusilpusi. Tuo metu tūnojau savo kiaute dar ir pikta, tad gerai, kad nieko neįžeidžiau, neskaudinau.

– Ukraina nėra svarbiausioji knygos tema, vis dėlto – labai svarbi. Rašai apie jausenas, būsenas, paramos teikimo būdus, visa tai apmąstai. Ar visada, pasisakydama apie Ukrainą, jautiesi suprasta? Ar teko diskutuoti su kitaip nusiteikusiais žmonėmis? Galų gale, ar tų diskusijų išmokstama?

– Apie Ukrainą pasikalbėdavau su knygoje įvardytu brangiu žmogumi. Tai – mama, kurios netekau šių metų kovo 14-ąją.

Gimusi Antrojo pasaulinio karo metu mama suprato ne tik dabarties siaubą Ukrainoje ir jo grėsmes, bet visa širdimi juto mano nerimą, jautrumą. Mes viena kitą šiuo klausimu gerai supratome be žodžių, o dėl širdies ligų negalėjau jos savo nerimastingomis mintimis dar labiau nustekenti.

Jutau, kad su kitais, juolab su kitaip nusiteikusiais geriau nediskutuoti, nekelti didesnės įtampos, nes nuo visokių kalbų niekas nesikeičia. Abejoju, ar diskusijų išmokstama, greičiau tai turėtų būti brandos ir sveiko proto požymis.

– Dabar, kai knyga jau tavo rankose, ką apie ją manai? Ar jauti prezentacijų poreikį ir jų baimę? Ar įsvaizduoji galimus skaitytojus? Kokių sėkmių tikiesi – nišinių, ar kur kas platesnių? Sunkiau ar lengviau tapo gyventi, kai pasirodė knyga? Ir kas buvo jos pirmieji skaitytojai, kai knyga tik glūdėjo tavo kompiuteryje?

– Manau, jog gerai padariau, kad savo lėšomis išleidau, nes buvo smalsu įsitikinti, kaip gimsta kūrinys – nuo pirmų sakinių iki rankose laikomos knygos.

Tiražas nedidelis – 100 vienetų. Nutariau išleisti tiek nedaug – savo reikmėms ir tiems, kam galėtų būti įdomu paskaityti. Šioje srityje laikausi tvarumo – nereikia turėti per daug, geriau mažiau. Todėl pristatymų poreikis nėra didelis ir jų baimės nejaučiu.

Praėjusį pavasarį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje pristačiau tapybos parodą „Saulelė budina“, rugsėjo 19 dieną ten pat pristatysiu ir „Gimiau moterimi“.

Galbūt „Gimiau moterimi“ taps nišine knyga dėl nedidelio tiražo ir atvirumo. Net man, kaip skaitytojai, visada smalsu ir įdomu paskaityti kieno nors, net nepažįstamojo slaptas mintis.

Gali būti sunku įsivaizduoti, jog iš pažiūros sveikai ir gražiai atrodantis žmogus savo dvasioje išgyvena nemenkas kančias, iš jų vaduojasi. Atsiras tokių skaitytojų, kurie knygoje atpažins save ar supras, kad nemokėjo to išreikšti ar su artimu pasidalyti.

Būtų gerai, kad tą patį išgyvenantys skaitytojai pastebėtų, jog dvasią labiausiai stiprina bendravimas su gerais žmonėmis, o jei jų nėra šalia – humoras.

„Gimiau moterimi“, miela Gintare, nepastebėjai, jog kai kada būnu linksma, šmaikšti, į buitinius įvykius žvelgiu per juoko prizmę, juk gyvenimas ne vien juodomis spalvomis tapytas, kad ir koks slegiantis būtų žodis „vienišumas“. Aš jo labai nemėgstu. Net nupurto.

Kai pasirodė knyga, man palengvėjo. Atlikau savo darbą, išleidau ją gyventi savo gyvenimo. Kaip ir laikraštyje išspausdinus rašinį, taip ir išleidus knygą, pamirštu, apie ką tai buvo, kad įsileisčiau naujų minčių ir idėjų.

Kai knyga dar buvo kompiuteryje, rankraščio niekam nesiunčiau, tad pirmas skaitytojas buvau tik aš. Kai šįmet kovo pradžioje paskambinusi leidyklos „Gelmės“ vadovei Vidai Bėkštienei užsiminiau, jog nuo karo pradžios per metus parašiau XXI esė, pasakojančią apie įtampos valdomą moters gyvenimą, ji iškart paprašė atsiųsti rankraštį ir prasidėjo leidyba. Tad Vida buvo pirmoji knygos skaitytoja.

– Ši knyga – ne paskutinė. Ar gali papasakoti, ko skaitanti bendruomenė gali tkėtis ir kada?

– Žymiai anksčiau nei „Gimiau moterimi“, parašiau vaikišką knygelę „Austėja ir laikas“, pasakojančią apie penkiametės mergaitės dienas vaikų darželyje. Atrodytų, kas gali būti įdomaus? Į darželį vaikai eina ne tik smagiai pažaisti, bet ir išmokti, tarkim, skaičiuoti savaitės dienas. Austėjai jas skaičiuoti padeda ąžuolo drevėje gyvenanti ir į drugelį panaši fėja, kurią mergaitė sykį sugavo gaudykle.

Išleisti šią pasakų knygelę atėjo laikas tik dabar – tekstas parašytas prieš pandemiją, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vaikai, kuriuos meno paslapčių moko grafikė Eglė Vertelkaitė, nupiešė iliustracijas. Netrukus ir šią knygą, skirtą krikšto dukrai, laikysiu rankose.

Ir viena, ir antra knyga – tikras mano sielos džiaugsmas, kurį galėtų suprasti tik kūrybiški žmonės.

Ar skaitanti bendruomenė sulauks dar mano knygų? Gali būti, mat kompiuteryje, neslėpsiu, yra pora rankraščių, sakyčiau, juodraščių. Apie ką, nepasakosiu, juk idėjos dažnai sklando ore, bijau, kad nebūtų nugvelbtos.

https://www.menobangos.lt/

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.