68 metų V.Kazielai festivalio „Poezijos pavasaris“ laurai atiteko už knygą „Neatsimerk, Viešpatie“ (išleido „Kauko laiptai“).
Premija Utenoje gyvenančiam kūrėjui, keliolikos eilėraščių knygų ir suaugusiesiems, ir vaikams autoriui,įteikiama gegužės 26-ąją Vilniaus rotušėje rengiamame baigiamajame „Poezijos pavasario“ vakare.
– „Nežinau, kiek reikia pelnyti apdovanojimų, kad žmogus imtų purtytis ir rėkti: „Gana, jau gana!“ Žmogui niekados nebus gana“, – prieš porą metų tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu ištarė šviesaus atminimo poetas Liudvikas Jakimavičius. Ar sutinkate su juo? – paklausiau V.Kazielos.
– Viena vertus, apdovanojimai nieko nekeičia. Po jų nepradedi nei geriau, nei blogiau rašyti. Kita vertus, kai žmogų užklumpa nelaimės, išbandymai, jis neretai garsiai ar tyliai klausia: už ką man taip, Viešpatie? Bet negirdėjau, kad kas to klaustų, kai jį ištinka geri dalykai.
Taigi negaliu nesutikti su Liudviku. Ir labai džiaugiuosi, kad jis dar būdamas gyvas, nors ir sunkiai sirgdamas, sulaukė šio įvertinimo. Kad neišėjo su kartėliu ar tylia nuoskauda sieloje. Jis buvo talentingas poetas, puikus žmogus.
Labai svarbu, kad tai ateitų laiku. Juk tai yra kolegų rašytojų įvertinimas. O jis man svarbesnis gal net už patį apdovanojimą. Šiuo laiku aš jutau didelį rašytojų bendruomenės palaikymą. Ne tik iš savo bendraamžių, bet ir iš jaunųjų kūrėjų. O jie juk yra reiklesni, sunkiau susitaikantys.
Smagu žinoti, kad nėra kartų konflikto, kad rašytojų bendruomenė yra stipri, gyvybinga ir teisinga. Jaunam gal tai galėtų susukti galvą. Aš tai priimu su dėkingumu. Laureato laurai neprislėgs mano pečių.
– Ką šiais neramiais, bet turbūt įdomiais laikais reiškia tapti „Poezijos pavasario“ laureatu? Koks jūsų santykis su šiuo festivaliu?
– Taip jau išėjo, kad būdamas jaunas neišvažiavau gyventi į Vilnių. Neatidaviau viso savęs kūrybai – auginau vaikus, stačiausi namus. Ir net dalyvauti „Poezijos pavasario“ festivalyje pradėjau gana vėlai, bet su įvairiomis poetų grupėmis apvažiavau visą Lietuvą. Mano festivaliniame žemėlapyje yra tik viena balta dėmė – Šalčininkai.
Bent jau penkiolika ar dvidešimt metų esu visavertis šio festivalio dalyvis. Kuo jis man svarbus? Ne tik tuo, kad šiose išvykose pabūni su tokiais pat kaip tu žmonėmis, pabendrauji, susipažįsti, bet ir įsivertini save, pajauti, kaip žmonės priima tavo kūrybą.
Laikai iš tiesų neramūs ir kartu įdomūs. Rusijos karas Ukrainoje mus visus nuleido ant žemės. Jo pradžioje visi sąmoningai ar nesąmoningai turėjome pasirinkti, su kuo mes.
Aš nedvejodamas pasirinkau būti Ukrainos pusėje, kartu matydamas, kad dalis mūsų visuomenės stojo į kitą pusę. Vieni vedami savo įsitikinimų (gerai, kad tokių mažuma), kiti suklaidinti rusiškos propagandos. Bet tai mūsų žmonės ir aš kiek sugebėjau bandžiau su jais kalbėti, aiškinti.
Rašydamas „Neatsimerk, Viešpatie“ rašiau ir kitą knygą „Kartu iki pergalės“, kurios tikslas ir buvo bandyti paaiškinti skaitytojams, kas ir kaip. Kiekvieną savaitę sėsdavau ir rašydavau.
Gal šiuo metu rašytojo vaidmuo yra kiek sumenkęs, bet rašytojas vis tiek yra autoritetas. Ir būtent tokiais atvejais jis turi prisiimti atsakomybę ir kalbėti, savo pavyzdžiu įkvėpti kitus.
Visi mes dirbame dėl to paties tikslo – kolegos Marius Burokas, Donatas Petrošius, Herkus Kunčius telkia ir veža paramą į Ukrainą, Antanas A.Jonynas, Benediktas Januševičius, tas pats M.Burokas, Jurgita Jasponytė, Vytas Dekšnys verčia ukrainiečių poeziją. O tapti „Poezijos pavasario“ laureatu šiais laikais reiškia didesnę atsakomybę.
– Esate nesyk nominuotas šiam apdovanojimui. Štai 2016 metais ištarėte: „Jei tapčiau „Poezijos pavasario“ laureatu (kuo nelabai tikiu), tai būtų mano gyvenimo ir kūrybos įvertinimas, atlyginimas už kai kurias mistines nesėkmes gyvenime.“ Kokias konkrečiai mistines nesėkmes turėjote omenyje?
– Turėjau mintyse savo keistomis aplinkybėmis leidykloje dingusią pirmąją eilėraščių knygą „Dienų dugne“. Tai buvo 1991 metai. Pirmosios knygos komisija palaimino knygos leidybą. Pristačiau knygos rankraštį. Knyga buvo suredaguota, nupieštas viršelis, išmokėtas avansas. Bet knyga taip ir neišėjo... Kai paskambinau į leidyklą, man pasakė, kad dingo knygos rankraštis.
Man tai buvo didelis smūgis. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad tai buvo tikrai nebloga knyga – labai lietuviška. Etniniais dalykais tada mažai kas rėmėsi. Neabejotinai būtų buvusi pastebėta. O tai kūrybinio kelio pradžioje suteikia didelį postūmį.
Jai neišėjus likau sugniuždytas. Tada kompiuterių dar nebuvo. Pas mane buvo likęs tik knygos turinys. Pagal jį ilgai atkūrinėjau knygą. Aš ir toliau rašiau eilėraščius, leidau knygas, bet manyje tarsi kažkas sulūžo. Prireikė beveik dvidešimties metų nuo to „išsigydyti“.
– Kai eilėraštyje aptinku žodį „matematika“, suklūstu. Galbūt dėl to, kad per savo gyvenimą sutikau tik kelis poetus, kurie į šį mokslą nežiūri kreivai. Jūsų naujausioje knygoje „Neatsimerk, Viešpatie“ šį žodį aptikau net keletą kartų. Tada atsiminiau, kad studijavote statybos technikume ir Vilniaus inžineriniame statybos institute. Vadinasi, matematika jums sekėsi, ar ne? Tad kodėl nusprendėte statyti ne dangoraižius, o eilėraščius?
– Esu ne visai standartinis poetas, juolab kad į literatūrą atėjau ne po literatūros studijų, o iš statybų aikštelės. Aš ir dabar dar moku skaičiuoti ir skaityti brėžinius.
Ir šiaip esu, bent jau man taip atrodo, ūkiškas žmogus. Nemažai metų sukausi leidybos versle. Buvau trijų laikraščių redaktorius, dviejų laikraščių savininkas. O tiems, kurie yra dirbę šiame versle, manau, nereikia aiškinti, kad čia neužtenka sugebėti rašyti, bet dar reikia mokėti skaičiuoti. Gerai skaičiuoti. Kitaip išlikti nėra šansų.
O dėl eilėraščių... Matyti sūnų statybininku buvo mano tėvo svajonė. Ir aš pabandžiau ją išpildyti. Jis buvo neblogas savamokslis meistras, mokėjo statyti medinius namus. Bet ne mes pasirenkame rašymą, o rašymas pasirenka mus. Braidžiojau po molį Didžiasalyje statydamas keramzito gamyklą, kai mane pasikvietė tuometis „Tiesos“ redaktorius Domas Šniukas.
Netrukus keitėsi ne tik laikraščio pavadinimas, bet ir vyriausiasis redaktorius. Atėjo Rytis Taraila. Susipažindamas su juo paklausiau: gal man rinktis savo daiktelius ir važiuoti į Uteną? Juk aš ne žurnalistas. O jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: baigusių žurnalistiką pas mane pilnas informacijos skyrius. Man reikia žmonių, kurie išmanytų bent vieną sritį.
– Esate žurnalistas, leidyklos redaktorius, įvairių almanachų sudarytojas, net buvote įsisukęs į politiką. Šios itin įvairios jūsų veiklos kalnyne kokio aukščio yra būtent poezijos rašymo kalnas?
– Iš žurnalistikos aš beveik keturiasdešimt metų valgiau duoną.
Iš pradžių su sviestu, o paskui be jo. Visi tie almanachai buvo iš noro padėti jauniems žmonėms ateiti į literatūrą. Pastebėti ir kitiems parodyti. Norėjau, kad jų kelias būtų nors kiek lengvesnis negu tas, kurį man teko nueiti.
Poezija man buvo tarsi kvėpavimas. Daug ką gyvenime padėjusi ištverti ir nepalūžti.
Likęs statybose galėjau neištverti ir prasigerti. Juk būtų reikėję kažkuo užpildyti tą tuštumą.
– „Visi mano bandymai kurti susiję su pavaikščiojimais mirties pakraštėliais“, „Esu ragavęs mirties“, „Po vieno tokio pasimatymo su giltine suvokiau...“ – tai frazės iš jūsų ankstesnių interviu. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šiuos „pasimatymus su giltine“? Skaičiau, kad net rašyti pradėjote po masinių muštynių atsidūręs ligoninėje.
– Geras buvo, matyt, Vilniaus ruskelio smūgis! Kažkas turbūt galvoje ar dar kažkur atšoko, kad tuomet besigydydamas Šv.Jokūbo ligoninėje parašiau savo pirmuosius eilėraščius.
Ir vėliau buvo tų „pasimatymų“. Bene ryškiausias įvyko prieš aštuoniolika metų, kai netikėtai paralyžiavo rankas ir kojas. Vėliau iš gydytojų sužinojau, kad jei būtų „užkabinę“ klajoklį nervą, kuris atsakingas už kvėpavimą, būtų buvę amen.
Buvau dar gana jaunas ir stiprus vyras, o gulėjau kaip pagalys – nei pavalgyti, nei pasiversti. Kai Santariškių klinikų profesoriaus paklausiau, kas tai per liga, jis atsakė, kad tai reta ir truputį mistinė liga. Ir ja dažniausiai suserga alpinistai. O vaistų jai gydyti kaip ir nėra.
Rankas ir kojas pats atsikovojau. Tai buvo sunkus ir ilgas kelias. Tiesa, pirmiausia atgavau du dešinės rankos pirštus. Prašiau Viešpaties: „Grąžink man piršus, kad galėčiau rašyti. Ir jis man juos grąžino.“
Prieš dešimt metų ištiko infarktas. Turbūt nelabai stiprus, nes po trijų savaičių užlipau į dviejų kilometrų aukščio kalną Kroatijoje.
– Sykį ištarėte, kad geriausia poezijos knyga yra Šventasis Raštas. Kodėl taip manote?
– Ir dabar taip manau. Šventasis Raštas yra ant mano darbo stalo ir namuose prie lovos. Ir aš jį skaitau. Kai būna sunku ir nerandu atsakymo, atsiverčiu Šventąjį Raštą ir atsakymas iš kažkur ateina pats. Tai ne tik poezijos, bet ir išminties knyga.
Dievas mus visus sukūrė pagal savo atvaizdą ir davė labai stiprų įrankį – Žodį. Nevalia jo vartoti be reikalo, bent jau tuo atveju, kai neturi ką pasakyti. Tik per kūrybą labiausiai galime priartėti prie Dievo. Kūryba išlaisvina mus iš mūsų pačių. Esu tokio amžiaus, kai kūnas jau bando stabdyti, bet kūryba ir tikėjimas suteikia sparnus.
– Panašu, kad jus, kaip poetą, įkvepia ir aktualijos. Atsimenu jūsų eilėraščių ciklą „Karantininiai“, turbūt rašytą per karantiną. Apie trečdalį naujos knygos užima eilėraščiai, susiję su karu Ukrainoje. Kaip atsirado šie eilėraščiai ir kas jums buvo svarbiausia juos rašant?
– Mano eilėraščiai yra būsenos. Ir aš rašau tai, ką tuo metu jaučiu, kuo gyvenu. Buvo epidemijos laikotarpis, po to prasidėjo karas. Turiu labai stiprią nuojautą ir, kad netrukus prasidės karas, supratau net, atrodo, anksčiau, nei tuo patikėjo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Karo nuojauta pradėjo kamuoti gal prieš pusę metų iki jam prasidedant – nubudęs naktį lįsdavau į interneto portalus, kad įsitikinčiau, kad jis dar neprasidėjo.
Jau daug metų nežiūriu televizijos, bet karo išvakarėse užėjau į kambarį, kuriame žmona žiūrėjo žinias, ir televizijos ekrane pamačiau bėgančią eilutę, kad Rusija bombardavo pasienyje esantį Ukrainos kaimą. Supratau, kad karas jau prasidėjo. Tą vakarą parašiau pirmuosius savo eilėraščius apie karą. Paryčiais nuojauta pasitvirtino.
Negalėjau rašyti apie karą kasdien. Supratau, kad mes niekada neparašysime tokių eilėraščių, kokius parašys ukrainiečių poetai iš apkasų ar subombarduotų Ukrainos miestų. Mano eilėraščiai yra europiečio, gyvenančio už tūkstančio kilometrų nuo fronto linijos. Tai mano santykis, mano reakcija į šitą baisų karą.
Rašydamas juos stengiausi, kad jie būtų ne tiesmukiški, o kuo universalesni. Šitas karas gali pasikartoti bet kur. Ir aš iki šiol nesuprantu, kodėl Vladimiras Putinas pirmiausia pasirinko Ukrainą, o ne kurią kitą šalį.
– Paskutinis klausimas – apie gyvenimą provincijoje, Utenoje. Esate prasitaręs: „Mes, gyvenantys provincijoje, turime šiokį tokį nevisavertiškumo kompleksą.“ Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kuo tas kompleksas pasireiškia ir kaip būtų galima su juo kovoti? Kitaip tariant, kokie gyvenimo ne sostinėje privalumai ir trūkumai?
– Truputį pabodęs klausimas. Nors ir esu nemažai apie tai galvojęs. Tą nevisavertiškumo kompleksą turime visi. Tai nesvetima buvo ir man: „Kur čia jau man? Juk aš iš provincijos!“
Esmė ta, kad gyvenantys provincijoje, yra mažiau matomi ir girdimi. Jie turi mažesnes sklaidos galimybes. Kita vertus, provincija yra labiau ne geografinė sąvoka, o psichologinė.
Neseniai rašydamas apie mano knygą kolega Mantas Balakauskas turbūt pirmas Lietuvoje panaudojo „choros“ sąvoką. Anot jo, Senovės Graikijoje buvo vartojamas žodis „chora“, kuris paprastai reiškė erdvę už miesto. Man ši sąvoka labiau priimtina.
Bet mes, gyvenantys „erdvėje už miesto“, turime ir tam tikrų privalumų. Mus mažiau paliečia taip vadinamas literatūrinis triukšmas. Mes turime didesnę galimybę įsiklausyti į gamtą, į visatą, pagaliau į save patį. Erdvėje už miesto kūrė ir kuria tokie saviti poetai kaip Gintautas Dabrišius, Vytautas Stulpinas ar jau šviesios atminties Stasys Stacevičius ir Stasys Jonauskas. O kur dar visiškoje atskirtyje buvęs Antanas Kalanavičius.
* * *
Vytautas Kaziela. Šitame mieste
šitame mieste
nevažinėja autobusai
čia niekas neskuba
į darbą
nei namo
niekam nereikia
į krautuvę
tik pagyvenęs vyras
su dviračiu
nesisaugantis skeveldrų
nei kulkų
nei moteris stumianti vežimėlį
negirdi kaip kaukia
sirenos
pranešdamos apie oro
pavojų
prie sudegusio namo
lango
sėdi mąstytojas
apie ką mąsto dabar
juk aplinkui karas
nėra jokio karo
sako gatve prabėgdamas
berniukas
karas pasibaigė
kai atskrido lėktuvai
o mes nespėjome
į slėptuvę
